Šis Vatikano II Susirinkimo dokumentas, dar žinomas kaip Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija (arba Deklaracija apie krikščioniškąjį auklėjimą, Deklaracija apie krikščioniškąjį ugdymą), pavadintas Gravissimum Educationis ir paskelbtas popiežiaus Pauliaus VI 1965 m. spalio 28 d., atskleidžia Bažnyčios požiūrį į ugdymą kaip į gyvybiškai svarbią žmogaus gyvenimo dalį, ypač sparčiai kintančiame pasaulyje. Tekste pabrėžiama, kad šiuolaikinės sąlygos – nuo technologijų šuolių iki laisvalaikio gausos – ne tik palengvina mokymąsi, bet ir daro jį būtinu suaugusiems bei jaunimui. Dokumentas remiasi istoriniu kontekstu: pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo, kai milijonai vaikų Europoje liko be mokyklų, Bažnyčia aktyviai kūrė švietimo tinklus, o 1960-aisiais, kai UNESCO duomenimis, net 40 % pasaulio vaikų neturėjo prieigos prie pradinių mokyklų, šis tekstas tapo raginimu veikti globaliai.
Pagrindiniai akcentai prasideda nuo visuotinės teisės į ugdymą: kiekvienas žmogus, nepaisant rasės ar amžiaus, turi teisę į mokslą, pritaikytą prie jo gebėjimų, lyties ir kultūros, siekiant harmoningo asmenybės augimo. Čia įpinta įdomi detalė – dokumentas mini psichologijos pažangą, pavyzdžiui, Jeano Piaget’o idėjas apie vaiko mąstymo stadijas, kurios tuo metu revoliucionavo pedagogiką, skatindamos ugdyti ne tik protą, bet ir moralę bei fizinį tvirtumą. Krikščioniškasis ugdymas iškeliamas kaip aukštesnis tikslas: pakrikštytieji turėtų gilinti tikėjimą per liturgiją ir kasdienį gyvenimą, remiantis Šventojo Rašto eilutėmis, kaip Jono 4:23 apie garbinimą dvasioje ir tiesoje.
Tėvai vaizduojami kaip pirminiai auklėtojai – šeima lyginama su pirmąja socialinių dorybių mokykla, kur vaikai išmoksta mylėti artimą. Istorinis pavyzdys: viduramžiais Europos vienuolynai tapo švietimo centrais, gelbėdami žinias po Romos imperijos žlugimo, o dabar Bažnyčia ragina valstybę remti tėvų pasirinkimą, laikantis subsidiarumo principo, kad nebūtų švietimo monopolio. Mokyklos išskiriamos kaip ypatinga priemonė, ypač katalikiškosios, kurios turėtų kurti evangelišką atmosferą laisvės ir meilės, ruošdamos jaunimą ne tik karjerai, bet ir apaštalavimui visuomenėje.
Tekste aptariami įvairūs pagalbininkai – nuo katechezės, kuri Viduramžių katedrų mokyklose buvo pagrindinis tikėjimo perdavimo būdas, iki šiuolaikinių medijų ir jaunimo asociacijų. Universitetai kviečiami derinti mokslą su tikėjimu, remiantis šv. Tomo Akviniečio pavyzdžiu, kurio Summa Theologica XIII a. suderino Aristotelį su krikščionybe. Dokumentas baigiasi raginimu jaunimui ruoštis mokytojavimui, ypač ten, kur trūksta pedagogų – pavyzdžiui, 1960-aisiais Afrikoje misijinės mokyklos ugdė vietinius lyderius, keisdamos kontinentą.
Gravissimum educationis
PASKELBTA
JO ŠVENTENYBĖS
POPIEŽIAUS PAULIAUS VI
1965 M. SPALIO 28 D.
ĮVADAS
Šventasis Ekumeninis Susirinkimas atidžiai apsvarstė, kokia nepaprastai svarbi yra edukacija žmogaus gyvenime ir kaip jos įtaka vis labiau auga šio amžiaus socialinėje pažangoje.
Iš tiesų mūsų laikų aplinkybės padarė lengvesnį ir tuo pačiu labiau skubų jaunimo ugdymą, o dar daugiau – suaugusiųjų ugdymo tęsimą. Žmonės labiau suvokia savo orumą ir padėtį; vis daugiau jie nori aktyviai dalyvauti socialiniame, ypač ekonominiame ir politiniame gyvenime. Turėdami daugiau laisvalaikio, kaip kartais būna, žmonės atranda, kad nuostabi technologijos ir mokslinių tyrimų plėtra bei naujos komunikacijos priemonės suteikia jiems galimybę lengviau pasiekti savo kultūrinį ir dvasinį paveldą bei vieni kitus praturtinti glaudesniais ryšiais tarp grupių ir net tarp tautų.
Todėl visur daromos pastangos skatinti didesnį ugdymą. Žmogaus teisės į ugdymą, ypač pirminės vaikų ir tėvų teisės, yra skelbiamos ir pripažįstamos viešuose dokumentuose. Kadangi mokinių skaičius sparčiai didėja, mokyklos dauginamos ir plečiamos plačiai, o kitos ugdymo institucijos yra steigiamos. Vykdomi nauji eksperimentai ugdymo ir mokymo metodais. Dedamos didžiulės pastangos suteikti ugdymą visiems, nors daugybė vaikų ir jaunimo vis dar neturi net pradinio lavinimo, o daugelis kitų stokoja tinkamo ugdymo, kuriame kartu būtų ugdoma tiesa ir meilė.
Kad įvykdytų savo dieviškojo Įkūrėjo jai duotą mandatą skelbti išganymo slėpinį visiems žmonėms ir atnaujinti visa Kristuje, Šventoji Motina Bažnyčia turi rūpintis visu žmogaus gyvenimu, net ir pasaulietine jo dalimi, tiek, kiek ji susijusi su jo dangiškuoju pašaukimu. Todėl ji turi vaidmenį ugdymo pažangoje ir plėtroje. Todėl šis šventasis sinodas paskelbia tam tikrus pagrindinius krikščioniškojo ugdymo principus, ypač mokyklose. Šiuos principus turės plačiau išplėtoti speciali pokonciliarinė komisija ir pritaikyti vyskupų konferencijos įvairioms vietinėms situacijoms.
1. Visuotinės teisės į ugdymą prasmė
Visi žmonės, nepriklausomai nuo rasės, padėties ar amžiaus, kadangi jie turi žmogaus orumą, turi neatimamą teisę į ugdymą, kuris atitiktų jų galutinį tikslą, jų gebėjimus, lytį, šalies kultūrą ir tradicijas, taip pat derėtų su broliška bendryste su kitomis tautomis, ugdant tikrą vienybę ir taiką žemėje. Tikrasis ugdymas siekia formuoti žmogų, kad jis siektų savo galutinio tikslo ir visuomenių, kurių narys jis yra, gėrio, o suaugęs prisiimtų jų pareigas.
Todėl vaikai ir jaunimas turi būti padedami, pasitelkiant naujausius psichologijos, ugdymo meno ir mokslo laimėjimus, harmoningai lavinti savo fizinius, moralinius ir intelektinius gabumus, kad palaipsniui įgytų brandų atsakomybės jausmą, nuolat stengtųsi tinkamai formuoti savo gyvenimą ir siekti tikros laisvės, drąsiai ir pastoviai įveikdami gyvenimo išbandymus. Jiems, augant, turi būti suteiktas pozityvus ir apdairus lytinis ugdymas. Be to, jie turi būti parengti dalyvauti socialiniame gyvenime, kad, tinkamai išmokyti būtinų ir laiku suteiktų įgūdžių, galėtų aktyviai įsitraukti į įvairias bendruomenines organizacijas, būti atviri dialogui su kitais ir stengtis dėl bendrojo gėrio.
Šventasis sinodas taip pat skelbia, kad vaikai ir jaunimas turi teisę būti skatinami vertinti moralines vertybes teisinga sąžine, jas asmeniškai priimti, kartu giliau pažinti ir mylėti Dievą. Todėl jis karštai ragina visus, kurie eina viešosios valdžios pareigas ar yra atsakingi už ugdymą, pasirūpinti, kad jaunimas niekada nebūtų atimtas šios šventos teisės. Be to, jis ragina Bažnyčios sūnus dosniai skirti dėmesį visai ugdymo sričiai, ypač turint omenyje būtinybę kuo greičiau išplėsti tinkamo ugdymo ir lavinimo naudą visiems žmonėms visose pasaulio dalyse.
2. Krikščioniškasis ugdymas
Kadangi visi krikščionys per vandens ir Šventosios Dvasios atgimimą tapo nauju kūriniu, kad būtų vadinami ir būtų Dievo vaikais, jie turi teisę į krikščioniškąjį ugdymą. Krikščioniškasis ugdymas neapsiriboja vien žmogaus brandinimu, kaip ką tik aprašyta, bet turi pagrindinį tikslą: kad pakrikštytieji, palaipsniui įvedami į išganymo slėpinio pažinimą, vis labiau suvoktų tikėjimo dovaną, kurią gavo, ir išmoktų garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4,23), ypač liturginėje veikloje, bei savo asmeniniame gyvenime būtų sutapatinti su nauju žmogumi, sukurtu teisingume ir tiesos šventume (plg. Ef 4,22–24). Taip pat kad jie augtų į tobulą žmogystę, pasiektų brandžią Kristaus pilnatvės matą (plg. Ef 4,13) ir stengtųsi dėl Mistinio Kūno augimo. Be to, suvokdami savo pašaukimą, jie išmoktų ne tik liudyti viltį, kuri juose yra (plg. 1 Pt 3,15), bet ir padėti krikščioniškai formuoti pasaulį, kai natūralios galios, pilnai suvokiamos žmogaus, atpirktame Kristaus, prisideda prie visos visuomenės gėrio.
Todėl šventasis sinodas primena sielų ganytojams jų rimčiausią pareigą pasirūpinti, kad visi tikintieji, ypač jaunimas, kuris yra Bažnyčios viltis, turėtų šį krikščioniškąjį ugdymą.
3. Ugdymo autoriai
Kadangi tėvai suteikė vaikams gyvybę, jie yra saistomi rimčiausios pareigos ugdyti savo palikuonis ir todėl turi būti pripažinti pirminiais ir pagrindiniais ugdytojais. Šis vaidmuo ugdyme yra toks svarbus, kad sunkiai gali būti kompensuotas, kai jo trūksta. Tėvai yra tie, kurie turi sukurti šeimos atmosferą, persmelktą meilės ir pagarbos Dievui bei žmogui, kurioje būtų skatinamas visapusis vaikų asmeninis ir socialinis ugdymas. Todėl šeima yra pirmoji socialinių dorybių mokykla, kurios reikia kiekvienai visuomenei. Ypač krikščioniškoje šeimoje, praturtintoje santuokos sakramento malone ir tarnyste, vaikai nuo ankstyvų metų turi būti mokomi pažinti Dievą pagal Krikšte gautą tikėjimą, garbinti Jį ir mylėti artimą. Čia jie taip pat patiria pirmąją sveikos žmogiškosios visuomenės ir Bažnyčios patirtį. Galiausiai per šeimą jie palaipsniui vedami į bendrystę su savo artimaisiais ir su Dievo tauta. Tegul tėvai pripažįsta neįkainojamą tikros krikščioniškos šeimos svarbą Dievo tautos gyvenimui ir pažangai.
Šeimai, kuri turi pirminę pareigą perduoti ugdymą, reikia visos bendruomenės pagalbos. Todėl, be tėvų teisių ir kitų, kuriems tėvai patiki dalį ugdymo darbo, tam tikros teisės ir pareigos priklauso ir pilietinei visuomenei, kurios vaidmuo yra nukreipti tai, kas reikalinga bendram laikinajam gėriui. Jos funkcija yra įvairiais būdais skatinti jaunimo ugdymą, būtent: saugoti tėvų ir kitų, dalyvaujančių ugdyme, pareigas ir teises bei jiems padėti; pagal subsidiarumo principą, kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangų trūksta, vykdyti ugdymo darbą pagal tėvų norus; ir, be to, kaip reikalauja bendrasis gėris, steigti mokyklas ir institucijas.
Galiausiai ypatingu būdu ugdymo pareiga priklauso Bažnyčiai ne tik todėl, kad ji turi būti pripažinta kaip žmogiškoji visuomenė, galinti ugdyti, bet ypač todėl, kad ji turi atsakomybę skelbti išganymo kelią visiems žmonėms, perduoti Kristaus gyvenimą tikintiesiems ir savo nepailstančiu rūpesčiu padėti žmonėms pasiekti šio gyvenimo pilnatvę. Bažnyčia yra saistoma kaip motina suteikti savo vaikams ugdymą, kuriuo visas jų gyvenimas būtų persmelktas Kristaus dvasia, ir tuo pačiu daryti viską, kad visoms tautoms būtų skatinama visiška žmogaus asmens tobulybė, žemiškosios visuomenės gėris ir labiau žmogiško pasaulio kūrimas.
4. Įvairios krikščioniškojo ugdymo priemonės
Vykdydama savo ugdymo vaidmenį, Bažnyčia, trokšdama pasitelkti visas tinkamas priemones, ypač rūpinasi tomis, kurios yra pačios jos. Pirmiausia tarp jų yra katechetinis mokymas, kuris apšviečia ir stiprina tikėjimą, maitina gyvenimą pagal Kristaus dvasią, veda į sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturginiame slėpinyje ir suteikia motyvaciją apaštalinei veiklai. Bažnyčia labai vertina ir siekia persmelkti bei praturtinti savo dvasia ir kitas priemones, priklausančias bendrajam žmonijos paveldui ir turinčias didelę įtaką formuojant sielas bei ugdant žmones, tokias kaip komunikacijos priemonės, įvairios grupės psichiniam ir fiziniam lavinimui, jaunimo asociacijos ir ypač mokyklos.
5. Mokyklų svarba
Tarp visų ugdymo priemonių mokykla turi ypatingą reikšmę. Ji skirta ne tik ypatingai lavinti intelektinius gebėjimus, bet ir formuoti gebėjimą teisingai spręsti, perduoti ankstesnių kartų kultūrinį palikimą, ugdyti vertybių jausmą, rengti profesiniam gyvenimui. Tarp mokinių, turinčių skirtingus talentus ir kilmę, ji skatina draugiškus santykius ir ugdo tarpusavio supratimo dvasią; ji taip pat tampa centru, kurio darbas ir pažanga turi būti dalijami drauge šeimų, mokytojų, įvairių kultūrinį, pilietinį ir religinį gyvenimą skatinančių asociacijų, taip pat pilietinės visuomenės ir visos žmonijos bendruomenės.
Iš tiesų graži ir labai svarbi yra visų tų pašaukimas, kurie padeda tėvams vykdyti jų pareigas ir kurie, kaip žmonijos bendruomenės atstovai, imasi ugdymo darbo mokyklose. Šis pašaukimas reikalauja ypatingų proto ir širdies savybių, labai kruopštaus pasirengimo ir nuolatinio pasirengimo atsinaujinti bei prisitaikyti.
6. Tėvų pareigos ir teisės
Tėvai, turintys pirminę ir neatimamą teisę bei pareigą ugdyti savo vaikus, privalo turėti tikrą laisvę rinktis mokyklas. Todėl viešoji valdžia, turinti pareigą saugoti ir ginti piliečių teises, privalo užtikrinti, kad, rūpindamasi paskirstomuoju teisingumu, viešosios subsidijos būtų skiriamos taip, jog tėvai iš tiesų galėtų laisvai, pagal savo sąžinę, pasirinkti mokyklas, kurias nori savo vaikams.
Be to, valstybės užduotis yra pasirūpinti, kad visi piliečiai galėtų tinkamai dalyvauti kultūroje ir būtų parengti vykdyti savo pilietines pareigas ir naudotis teisėmis. Todėl valstybė privalo saugoti vaikų teisę į tinkamą mokyklinį ugdymą, tikrinti mokytojų gebėjimus ir jų rengimo kokybę, rūpintis mokinių sveikata ir apskritai skatinti visą mokyklos projektą. Tačiau ji visada turi atsiminti subsidiarumo principą, kad nebūtų jokio mokyklų monopolio, nes tai prieštarauja prigimtinėms žmogaus teisėms, kultūros plėtrai ir sklaidai, taikiam piliečių bendravimui bei šiandien egzistuojančiam daugelio visuomenių pliuralizmui.
Todėl šventasis sinodas ragina tikinčiuosius dėti visas pastangas ieškant tinkamų ugdymo metodų ir studijų programų bei rengiant mokytojus, galinčius jaunimui suteikti tikrą ugdymą. Ypač per tėvų asociacijas jie turėtų padėti visam mokyklos darbui, bet ypač moraliniam ugdymui, kurį ji privalo perteikti.
7. Moralinis ir religinis ugdymas visose mokyklose
Labai jautriai suvokdama sunkią atsakomybę rūpestingai prižiūrėti visų savo vaikų moralinį ir religinį ugdymą, Bažnyčia turi būti su savo ypatinga meile ir pagalba šalia daugybės tų, kurie mokosi ne katalikiškose mokyklose. Tai įmanoma per mokytojų ir vadovų gyvenimo liudijimą, per jų bendramokslių apaštalinę veiklą, bet ypač per kunigų ir pasauliečių tarnystę, kurie perteikia išganymo doktriną pagal mokinių amžių ir aplinkybes bei teikia dvasinę pagalbą visais būdais, kuriuos leidžia laikai ir sąlygos.
Bažnyčia primena tėvams jų pareigą pasirūpinti ir net reikalauti, kad jų vaikai galėtų naudotis šiomis priemonėmis ir augti krikščioniškoje formacijoje tokiu laipsniu, kuris atitiktų jų pažangą pasaulietiniuose dalykuose. Todėl Bažnyčia labai vertina tas civilines valdžias ir visuomenes, kurios, atsižvelgdamos į šiuolaikinės visuomenės pliuralizmą ir gerbdamos religijos laisvę, padeda šeimoms, kad jų vaikų ugdymas visose mokyklose galėtų būti perteikiamas pagal šeimų individualius moralinius ir religinius principus.
8. Katalikiškos mokyklos
Bažnyčios įtaka ugdymo srityje ypatingu būdu pasireiškia katalikiškoje mokykloje. Ne mažiau nei kitos mokyklos katalikiška mokykla siekia kultūrinių tikslų ir jaunimo žmogiškojo ugdymo. Tačiau jos tikroji funkcija yra sukurti mokyklos bendruomenei ypatingą atmosferą, persmelktą Evangelijos laisvės ir meilės dvasios, padėti jaunimui augti pagal naujus kūrinius, kuriais jie tapo per Krikštą, ugdant jų asmenybes, ir galiausiai nukreipti visą žmogiškąją kultūrą į išganymo naujieną, kad tikėjimas apšviestų žinias, kurias mokiniai palaipsniui įgyja apie pasaulį, gyvenimą ir žmogų. Taip katalikiška mokykla, būdama atvira šiuolaikinio pasaulio situacijai, veda savo mokinius veiksmingai skatinti žemiškosios bendruomenės gėrį ir rengia juos tarnauti Dievo Karalystės plėtrai, kad, gyvendami pavyzdingą apaštalinį gyvenimą, jie taptų tarsi išganinga raugė žmonijos bendruomenėje.
Kadangi katalikiška mokykla gali būti tokia pagalba Dievo tautos misijos įgyvendinimui ir Bažnyčios bei žmonijos dialogo skatinimui abiem naudai, ji išlieka itin svarbi net ir mūsų dabartinėmis aplinkybėmis. Todėl šventasis sinodas iš naujo skelbia tai, kas jau buvo mokyta keliuose Magisteriumo dokumentuose, būtent: Bažnyčios teisę laisvai steigti ir vadovauti visų tipų ir lygių mokykloms. Susirinkimas primena, kad tokios teisės įgyvendinimas aukščiausiu laipsniu prisideda prie sąžinės laisvės apsaugos, tėvų teisių bei pačios kultūros gerinimo.
Tegul mokytojai pripažįsta, kad katalikiška mokykla beveik visiškai priklauso nuo jų tikslų ir programų įgyvendinimo. Todėl jie turi būti labai kruopščiai parengti, kad tiek pasaulietinėse, tiek religinėse žiniose turėtų tinkamas kvalifikacijas ir pedagoginius gebėjimus, atitinkančius šiuolaikinio pasaulio atradimus. Artimai susieti meilėje vieni su kitais ir su savo mokiniais bei apdovanoti apaštaline dvasia, tegul mokytojai savo gyvenimu tiek pat, kiek mokymu liudija Kristų, vienintelį Mokytoją. Tegul jie dirba kaip partneriai su tėvais ir drauge su jais kiekviename ugdymo etape atsižvelgia į lyties skirtumus ir į tinkamus tikslus, kuriuos Dievo Apvaizda skiria kiekvienai lyčiai šeimoje ir visuomenėje. Tegul jie daro viską, kad paskatintų mokinius veikti savarankiškai ir net baigus mokyklą toliau juos remtų patarimais, draugyste ir steigiamomis specialiomis asociacijomis, persmelktomis tikros Bažnyčios dvasios. Šventasis sinodas skelbia, kad šių mokytojų darbas tikrąja žodžio prasme yra apaštalavimas, labiausiai tinkamas ir būtinas mūsų laikams, ir kartu tikra tarnystė visuomenei. Susirinkimas taip pat primena katalikų tėvams pareigą patikėti savo vaikus katalikiškoms mokykloms, kur tik ir kada tik tai įmanoma, remti šias mokyklas kiek leidžia jų galimybės ir bendradarbiauti su jomis dėl savo vaikų ugdymo.
9. Įvairūs katalikiškų mokyklų tipai
Pagal katalikiškos mokyklos sampratą visos mokyklos, kurios vienaip ar kitaip priklauso Bažnyčiai, turi kiek įmanoma prie jos derintis, nors katalikiška mokykla turi įgyti įvairias formas, atitinkančias vietos aplinkybes. Todėl Bažnyčia labai brangina tas katalikiškas mokyklas, ypač naujų Bažnyčių teritorijose, kuriose mokosi ir ne katalikai.
Kuriant ir vadovaujant katalikiškoms mokykloms reikia atsižvelgti į šiandienos poreikius. Todėl, nors pradinės ir vidurinės mokyklos, ugdymo pagrindas, vis dar turi būti puoselėjamos, didelė reikšmė turi būti teikiama toms, kurios ypač reikalingos šiuolaikinėmis sąlygomis, pavyzdžiui: profesinės ir techninės mokyklos, centrai suaugusiųjų ugdymui ir socialinei gerovei skatinti, specialios priežiūros reikalaujantiems, taip pat mokyklos, rengiančios mokytojus religiniam mokymui ir kitoms ugdymo formoms.
Šventasis Bažnyčios Susirinkimas karštai ragina ganytojus ir visus tikinčiuosius nepagailėti jokių aukų, padedant katalikiškoms mokykloms vis tobulesniu būdu vykdyti savo funkciją, ypač rūpinantis tais, kurie yra vargšai šio pasaulio gėrybėse, kurie neturi šeimos pagalbos ir meilės arba kurie yra svetimi Tikėjimo dovanai.
10. Katalikiški koledžai ir universitetai
Bažnyčia rūpinasi ir aukštesnio lygio mokyklomis, ypač koledžais ir universitetais. Toje jos priklausomose mokyklose ji siekia, kad pagal jų pačią konstituciją atskiros disciplinos būtų studijuojamos pagal savo principus, metodą ir mokslinių tyrimų laisvę, kad būtų pasiektas vis gilesnis supratimas šiose srityse ir kad, keliant naujus ir aktualius klausimus bei kruopščiai atliekant tyrimus pagal Bažnyčios mokytojų, ypač šv. Tomo Akviniečio, pavyzdį, būtų giliau suvokta tikėjimo ir mokslo darna. Taip pasiekiamas viešas, nuolatinis ir visur skleidžiamas krikščioniškosios minties poveikis kultūros plėtrai, o šių institucijų studentai formuojami į tikrai išskirtinius žmones, pasirengusius prisiimti svarbias atsakomybes visuomenėje ir liudyti tikėjimą pasaulyje.
Katalikiškuose universitetuose, kur nėra šventosios teologijos fakulteto, turi būti įsteigtas institutas arba katedra, kurioje būtų skaitomos paskaitos pasauliečiams. Kadangi mokslas progresuoja per aukštesniųjų studijų tyrimus, katalikiškuose universitetuose ir koledžuose ypatingas dėmesys turi būti skiriamas institutams, kurie pirmiausia tarnauja mokslinių tyrimų plėtrai.
Šventasis sinodas karštai rekomenduoja, kad katalikiški koledžai ir universitetai būtų patogiai išdėstyti įvairiose pasaulio vietose, bet taip, kad jie išsiskirtų ne skaičiumi, o žinių siekiu. Į juos turėtų būti lengvai priimami gabūs studentai, net jei jie turi kuklias priemones, ypač iš naujai besiformuojančių tautų.
Kadangi visuomenės ir pačios Bažnyčios likimas glaudžiai susijęs su jaunimo, siekiančio aukštesniųjų studijų, pažanga, Bažnyčios ganytojai turi skirti savo pastangas ne tik katalikiškuose universitetuose studijuojančių studentų dvasiniam gyvenimui, bet, rūpindamiesi visų savo vaikų dvasine formacija, pasirūpinti, kad net ir nekatalikiškuose universitetuose būtų asociacijos ir centrai, veikiantys katalikiškais pagrindais, kuriuose kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, kruopščiai atrinkti ir parengti, teiktų nuolatinę dvasinę ir intelektinę pagalbą universiteto jaunimui. Nesvarbu, ar katalikiškuose, ar kituose universitetuose, gabesni jaunuoliai, tinkami mokymui ar tyrimams, turi būti ypač remiami ir skatinami imtis mokytojo karjeros.
11. Šventųjų mokslų fakultetai
Bažnyčia daug tikisi iš uolių šventųjų mokslų fakultetų pastangų. Jiems ji patiki labai rimtą atsakomybę rengti savo studentus ne tik kunigystės tarnystei, bet ypač mokymui aukštesniųjų bažnytinių studijų vietose, savarankiškam mokslui ar griežtesnio intelektinio apaštalavimo darbui. Taip pat šių fakultetų vaidmuo yra giliau tirti įvairius šventųjų mokslų aspektus, kad būtų pasiektas vis gilesnis šventojo Apreiškimo supratimas, pilniau išplėtotas mūsų protėvių perduotas krikščioniškosios išminties paveldas, skatintas dialogas su atsiskyrusiais broliais ir nekrikščionimis bei pateikti atsakymai į klausimus, kylančius iš doktrinos plėtotės.
Todėl bažnytiniai fakultetai turi peržiūrėti savo įstatymus, kad galėtų geriau skatinti šventuosius mokslus ir su jais susijusias disciplinas ir, naudodami šiuolaikinius metodus bei priemones, vesti savo studentus į gilesnį tyrimą.
12. Koordinacija, kurią reikia skatinti mokykliniuose reikaluose
Bendradarbiavimas yra šių dienų tvarka. Jis vis labiau didėja, kad patenkintų poreikius vyskupijų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Kadangi mokykliniuose reikaluose jis yra visiškai būtinas, reikia pasitelkti visas priemones, kad būtų skatinamas tinkamas katalikiškų mokyklų bendradarbiavimas, o tarp jų ir kitų mokyklų būtų plėtojama tokia sąveika, kokios reikalauja visos žmonijos gėris. Iš didesnės koordinacijos ir bendrų pastangų bus gaunami didesni vaisiai, ypač akademinių institucijų srityje. Todėl kiekviename universitete įvairūs fakultetai tegul dirba drauge šiam tikslui, kiek tai leidžia jų uždaviniai. Be to, universitetai turi stengtis bendradarbiauti skatindami tarptautinius susitikimus, dalydamiesi moksliniais tyrimais, perduodami vieni kitiems savo atradimus, laikinai keisdamiesi profesoriais ir skatindami visa, kas prisideda prie didesnės pagalbos.
Išvada
Šventasis sinodas karštai ragina pačius jaunuolius suvokti ugdymo darbo svarbą ir pasirengti ją prisiimti, ypač ten, kur dėl mokytojų stokos jaunimo ugdymas yra pavojuje. Tas pats šventasis sinodas, išreikšdamas dėkingumą kunigams, vienuoliams vyrams ir moterims bei pasauliečiams, kurie savo evangeliniu pasišventimu atsidavę kilniam ugdymo ir įvairių tipų bei lygių mokyklų darbui, ragina juos dosniai ištverti pradėtame darbe ir, persmelkdami savo mokinius Kristaus dvasia, stengtis pasižymėti pedagogikoje ir žinių siekime taip, kad jie ne tik skatintų vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, bet ir išlaikytų bei sustiprintų jos gerąjį poveikį šiandieniniam pasauliui, ypač intelektiniam pasauliui.