Jei ankstyvoji krikščionybė būtų turėjusi savo „intelektualų bokso ringą“, tai Origeno veikalas „Prieš Celsą“ (Contra Celsum) būtų buvęs pagrindinis sunkiasvorių mačas. Tai vienas reikšmingiausių apologetikos kūrinių visoje krikščionybės istorijoje, kuriame susiduria du peilio aštrumo protai: pagonis filosofas Celsas ir krikščionių genijus Origenas. Apie 177–180 m. e. m. graikų filosofas Celsas parašė veikalą „Tikrasis žodis“ (Logos … [Skaityti toliau…]
Filonas Aleksandrietis (apie 20 m. pr. m. e. – 50 m. e. m.), žymiausias helenistinio judaizmo filosofas, savo veikale „Apie Mozės gyvenimą“ (lot. De Vita Mosis, graik. Περὶ τοῦ Μωυσέως βίου, Peri tou Mōyseōs biou) sukūrė unikalų literatūrinį paminklą. Tai nėra tiesiog biblinio pasakojimo atpasakojimas; tai gilus filosofinis ir teologinis traktatas, kuriame Mozė pristatomas kaip … [Skaityti toliau…]
VI amžiaus viduryje Aleksandrijos pirklys, vėliau tapęs vienuoliu, vardu Kosmas, nusprendė parašyti knygą, kuri turėjo tapti galutiniu smūgiu „pagoniškam“ mokslui. Jo veikalas „Krikščioniškoji topografija“ (Christianike Topographia, angl. Christian Topography) yra vienas keisčiausių, bet kartu ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių tekstų. Nors 1897‑aisiais J. W. McCrindle’o atliktas angliškas vertimas šį kūrinį prikėlė naujam gyvenimui ir padarė prieinamą … [Skaityti toliau…]
Jei Klemenso Aleksandriečio „Stromata“ buvo skirta giliems intelektualiniams ieškojimams ir filosofinei mozaikai, tai jo veikalas „Auklėtojas“ (gr. Paedagogus, ang. The Instructor) yra praktinis krikščioniško gyvenimo gidas. Tai antroji Klemenso sumanytos trilogijos dalis, kuri užima tarpinę vietą tarp raginimo atsiversti į tikėjimą (Protrepticus) ir gilaus pažinimo studijų (Stromata). Šis kūrinys yra vienas ankstyviausių ir išsamiausių krikščioniškos … [Skaityti toliau…]
„Yra metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas šokti“ – tai žodžiai iš Ekleziasto knygos, kurioje kalbama apie gyvenimo cikliškumą ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę. Jie išreiškia mintį, kad kiekvienas dalykas turi savo laiką, o žmogus, gyvenantis pagal šią įžvalgą, geba priimti tiek džiaugsmą, tiek kančią kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Ekleziasto knyga išryškina, … [Skaityti toliau…]
Marijos apsireiškimo sindromas yra psichologinis reiškinys, pasireiškiantis asmenims, kurie teigia patyrę Švč. Mergelės Marijos viziją arba suvokę jos buvimą per regėjimą, girdimą balsą ar kitokį jausminį įspūdį. Šis sindromas glaudžiai susijęs su religinėmis patirtimis, dažnai įvykstančiomis šventose vietose, pavyzdžiui, Lurde, Fatimoje ar Medžiugorjėje, tačiau jis gali pasireikšti ir asmeniškai, nepriklausomai nuo geografinių ar kultūrinių aplinkybių. … [Skaityti toliau…]
Mira – tai stačiatikių liturgijoje naudojamas aromatingas, klampus smilkalų skystis, kuris simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, dvasinį apvalymą ir malonės išsiliejimą. Ši medžiaga yra sudedamoji dalis svarbių liturginių apeigų ir sakramentų, ypač krikšto, ligonių patepimo ir kitų šventinimų metu. Miroje susijungia praktinė, simbolinė ir dvasinė reikšmė, todėl ji laikoma ypatingai šventa ir reikšminga. Miros sudėtis dažnai … [Skaityti toliau…]
Ordinacija – tai krikščioniškoje tradicijoje sakramentinis veiksmas arba apeiga, per kurią žmogus yra įšventinamas į dvasininkų luomą, suteikiant jam teisę vykdyti tam tikras bažnytines funkcijas. Šis sakramentas yra esminis tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, taip pat kai kuriose protestantiškose bendruomenėse. Ordinacija laikoma ypatinga Dievo malonės išraiška, kai asmuo įgalinamas tarnauti tikintiesiems per sakramentų … [Skaityti toliau…]
Apostolikai – tai krikščionių sekta, veikusi III–IV amžiuje Mažojoje Azijoje. Jie išsiskyrė radikaliomis idėjomis ir griežtu gyvenimo būdu, siekdami atkurti ankstyvosios apaštalinės Bažnyčios idealus. Apostolikų mokymas buvo paremtas asketizmu, savanorišku skurdo pasirinkimu ir visišku atsisakymu pasaulietinio gyvenimo malonumų bei turto. Apostolikai tikėjo, kad tikrieji Kristaus sekėjai turėtų gyventi pagal apaštalų pavyzdį – paprastai, nusižeminusiai ir … [Skaityti toliau…]
„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]
„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]
Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) – anglų filosofas, kurio idėjos tapo moderniosios politikos mokslo pamatu. Gyvendamas Anglijos pilietinio karo (1642–1651) fone, Hobsas matė didžiausią visuomenės baimę – visišką tvarkos žlugimą. Tai suformavo jo pesimistinę, bet griežtai logišką sistemą: žmogus iš prigimties nėra „socialus gyvūnas“, o veikiau būtybė, vedama baimės ir savisaugos instinkto. Karas prieš visus … [Skaityti toliau…]