Graikiškas žodis „baptidzo“ reiškia „užlieti“, „panardinti“, „panirti“ arba „permerkti“. Šis terminas vartojamas Naujajame Testamente, aprašant krikšto veiksmą – simbolinį arba realų žmogaus panirimą į vandenį. Tai svarbi krikščioniškojo tikėjimo dalis, reiškianti ne tik fizinį veiksmą, bet ir dvasinį atgimimą bei naujo gyvenimo pradžią su Dievu. Biblijoje žodis „baptidzo“ vartojamas įvairiuose kontekstuose, tačiau visada jis išreiškia … [Skaityti toliau…]
Gideonas – viena iš svarbiausių figūrų Senajame Testamente, simbolizuojanti Dievo vadovavimą ir tikėjimo stiprybę. Jo istorija išrašyta Knygoje iš Teizmų, kurioje aprašoma, kaip Dievas išrinkė paprastą žemės ūkytoją iš Manase šeimos, kad išlaisvintų Izraelį iš Midijo persekiojimo. Gideono gyvenimas atskleidžia, kaip Dievo malonė ir pasitikėjimas gali peržengti žmogaus silpnybes ir ribotumus. Gideono kvietimas prasidėjo netikėtu … [Skaityti toliau…]
„Nuošali vieta“ iš Evangelijos pagal Markų (Mk 1, 35) atskleidžia ypatingą momentą, kai Jėzus atsiskiria nuo savo mokinių ir viešojo gyvenimo, siekdamas susikaupti maldoje. Šis įvykis ne tik atskleidžia Jėzaus asmeninį ryšį su Dievu, bet ir suteikia svarbią pamoką kiekvienam, siekiančiam dvasinio augimo ir vidinės ramybės. Frazė perteikia Jėzaus poreikį atsikratyti kasdienio triukšmo ir įsitraukti … [Skaityti toliau…]
„Ir juodos avys gali melstis“ yra giliai įkūnyta žinia apie atleidimą, viltį ir Dievo meilę kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo praeities klaidų ar padarytų nuodėmių. Johanes Pausch ir Gert Bohm 2002 metais pateikė darbą, kuris skatina mus suprasti, jog net ir tiems, kurie laikomi išskirtiniais ar nusikalstamais, suteikiama galimybė kreiptis į Dievą per maldas. Ši knyga … [Skaityti toliau…]
Kerygma reiškia ankstyvąjį Krikščionybės mokymą, apimantį Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą kaip atpirkimo pradžią. Graikiškas terminas verčiamas „pranešimas“ arba „skelbimas“, o pirminis turinys dažnai pateikiamas per Evangeliją. Jėzaus mokiniai laikė kerygmą svarbiausiu pamokslo elementu, perduodamu žodžiu ir vėliau užrašomu, kad tikėjimas plistų bendruomenėse. Toks akcentas leido suvokti, jog Dievo malonė gali tapti artima kiekvienam, … [Skaityti toliau…]
Psichinė savigyna (angl. Psychic Self-Defense) nėra tik teorinis traktatas; tai 1930 m. išleistas Dion Fortune (tikrasis vardas – Violet Mary Firth) praktinis vadovas, paremtas jos pačios patirtimis okultinėje aplinkoje. Fortune, būdama žinoma okultistė ir psichologijos idėjų interpretatorė, šį kūrinį parašė po intensyvių vidinių konfliktų ordino Stella Matutina veikloje – vienoje iš Auksinės Aušros tradicijos atšakų. … [Skaityti toliau…]
Jei Viduramžiais būtų egzistavęs „bestselerių“ sąrašas, „Aukso legenda“ (Legenda Aurea arba Aurea Legenda) būtų tvirtai užėmusi pirmąją vietą ištisus šimtmečius. Tai knyga, kurią savo populiarumu lenkė tik Biblija. Parašyta apie 1260 metus, ji tapo pagrindiniu šaltiniu, iš kurio Vakarų Europos žmonės sėmėsi žinių apie šventuosius, jų gyvenimą, kankinystę ir neįtikėtinus stebuklus. Kūrinio autorius – dominikonų … [Skaityti toliau…]
XVIII a. pabaigoje, pačiame Švietimo amžiaus įkarštyje, vokietis gydytojas Franzas Antonas Mesmeras (Franz Anton Mesmer) sudrebino Europą savo teorija, kuri šiandien laikoma moderniosios hipnozės ir psichoterapijos pirmtake. Jo mokymas apie animalinį magnetizmą (Magnétisme animal) žadėjo revoliuciją medicinoje, teigdamas, kad žmogaus sveikatą valdo nematoma kosminė energija. Nors Mesmeras save laikė griežtu mokslininku, jo idėjos peržengė medicinos … [Skaityti toliau…]
„Aukštosios magijos dogma ir ritualas“ (Dogme et Rituel de la Haute Magie / Transcendental Magic) yra bene įtakingiausias XIX a. ezoterinis kūrinys, visiems laikams pakeitęs Vakarų okultizmo veidą. Knygos autorius – Elifasas Levis (Éliphas Lévi), kurio tikrasis vardas buvo Alphonse’as Louis Constantas. Šis buvęs katalikų diakonas, pasivadinęs hebrajiška savo vardo versija, 1854–1856 m. išleido dvitomį … [Skaityti toliau…]
Nors Michailas Bakuninas garsėjo kaip žmogus, kuris labiau mėgo kelti barikadas nei sėdėti prie rašomojo stalo, jo nebaigtas rankraštis „Dievas ir valstybė“ (pranc. Dieu et l’État, angl. God and the State) tapo viena įtakingiausių anarchizmo Biblijų. Tai nėra sausas politinis traktatas; tai aistringas, vietomis rūstus ir bekompromisis puolimas prieš dvi galingiausias žmonijos istorijoje sukurtas autoriteto … [Skaityti toliau…]
Kosmas Prahiškis (apie 1045–1125 m.) buvo pirmasis čekų istorikas ir aukšto rango dvasininkas – Prahos Šv. Vito katedros kapitulos dekanas. Jo parašyta „Bohemijos kronika“ (Chronica Boemorum) yra laikoma čekų tautos „istorine biblija“. Nors kūrinys apima laikotarpį nuo Babelio bokšto statybos iki autoriaus mirties 1125 m., religinė gija čia yra pati svarbiausia: Kosmas per istoriją siekė … [Skaityti toliau…]
Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) veikalas „Žydų senovė“ (lot. Antiquitates Iudaicae, gr. Ioudaikē archaiologia) yra vienas ambicingiausių antikinės istoriografijos paminklų, parašytas graikų kalba maždaug 93–94 m. po Kr. Šis monumentalus, iš dvidešimties knygų sudarytas darbas gimė ne Judėjoje, o pačioje Romos imperijos širdyje, valdant imperatoriui Domicianui. Autoriaus asmenybė ir likimas yra tokie pat sudėtingi kaip … [Skaityti toliau…]