Alkas – tai ikikrikščioniškoji lietuvių šventvietė, kurioje vyko religinės apeigos ir buvo garbinami dievai bei protėvių dvasios. Šios šventvietės buvo esminė baltų religinės kultūros dalis, atspindėjusi jų pasaulėžiūrą, santykį su gamta ir dieviškumu. Alkas buvo laikomas šventa vieta, kurią žmonės gerbė ir naudojo tik dvasiniams tikslams, vengdami bet kokios kasdienės veiklos.
Paprastai alkai buvo įrengiami gamtoje – ant kalvų, miškuose, prie upių ar ežerų. Šventvietes dažnai žymėdavo gamtos objektai, tokie kaip akmenys, medžiai ar šaltiniai, kurie laikyti šventais. Medžiai, ypač ąžuolai, buvo garbinami kaip dievybių buveinės, o dideli rieduliai dažnai tarnavo kaip altoriai aukojimo ritualams. Pasak archeologinių tyrimų ir istorinių šaltinių, alkai nebuvo statiniai su pastatais ar sudėtingomis struktūromis. Jie atspindėjo gamtos ir žmogaus santykio darną, kur gamtos aplinka veikė kaip šventovė.
Apeigos alke dažniausiai apėmė aukojimą dievams ir dvasinėms būtybėms. Buvo aukojamas maistas, gėrimai, gyvuliai, o kartais net vertingi daiktai. Tai buvo tikėjimo išraiška, skirta pagerbti dievus ir užtikrinti jų malonę. Alkuose buvo meldžiamasi dėl derlingumo, gerų orų, sveikatos ar sėkmės karyboje. Kronikininkai, tokie kaip Teodoras Narbutas, rašė, jog baltai ypatingą dėmesį skyrė Perkūnui – griaustinio ir vaisingumo dievui, kuris buvo viena iš svarbiausių dievybių alko ritualuose.
Alkas turėjo ne tik religinę, bet ir socialinę reikšmę. Jis buvo bendruomenės susibūrimo vieta, kur žmonės švęsdavo religines šventes, pavyzdžiui, saulėgrįžas ar derliaus nuėmimo laikotarpius. Šventės metu buvo atliekamos dainos, šokiai ir ritualai, kurie padėjo bendruomenei stiprinti ryšį ne tik tarpusavyje, bet ir su dieviškaisiais globėjais. Dvasiniai vadovai, tokie kaip vaidilos ar žyniai, alkuose atlikdavo svarbiausią vaidmenį – vadovaudavo apeigoms, aukodavo ir palaikydavo ryšį su dievybėmis.
Krikščionybės plitimas Lietuvoje smarkiai paveikė alkų kultūrą. Nors dauguma šventviečių buvo sunaikintos arba pakeistos krikščioniškomis bažnyčiomis, kai kurios jų liko kaip vietos, susijusios su liaudies tikėjimu ir tradicijomis. Kai kurie alkai ir jų simboliai, pavyzdžiui, akmenys su dubenimis, liko kaip archeologiniai paminklai, liudijantys apie senųjų lietuvių religiją.
Alkai atspindi gilią pagoniškos Lietuvos dvasią, kurioje žmogus ieškojo ryšio su gamta ir dvasiniu pasauliu. Jie nebuvo tik vietos, kur buvo atliekamos apeigos – tai buvo šventovės, per kurias žmonės išreiškė savo pasaulėžiūrą ir tikėjimą dievų globa. Šios šventvietės ne tik prisidėjo prie baltų kultūros vystymosi, bet ir tapo jos išskirtiniu palikimu, kuris iki šiol žadina susidomėjimą istorija bei senovės tradicijomis.