Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai … [Skaityti toliau…]
Ankstyvojoje Bažnyčioje ne visi ginčai sukosi aplink sudėtingas gnostines formules ar kosminius mitus. Kartais didžiausią įtampą keldavo paprastas, bet esminis klausimas: kada švęsti Velykas? Antrajame ir trečiajame amžiuje Mažoji Azija tapo namais grupei, kurią istorija vadina keturiolikiečiais (Quartodecimani arba graikiškai Tessareskaidekatitai). Šis pavadinimas kilo iš lotyniško skaičiaus quartadecima (keturiolika), nurodančio žydų nisano mėnesio 14-ąją dieną. … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Senovės Atėnų gatvėse, Likėjaus (Lyceum) giraitės pavėsyje, gimė intelektualinis judėjimas, kuris vėliau tūkstantmečiams tapo krikščioniškosios minties įrankiu, o kartais – ir jos dvasiniu iššūkiu. Tai peripatetikai (peripatetikos). Šis pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, reiškiančio „vaikštinėjimą“. Pasakojama, kad mokyklos įkūrėjas Aristotelis (Aristoteles) dėstė savo pamokas tiesiog vaikščiodamas su mokiniais dengtomis galerijomis (peripatos). Religiniame kontekste šie mąstytojai … [Skaityti toliau…]
Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją … [Skaityti toliau…]
„Apie erezijas“ (gr. Περὶ αἱρέσεων, lot. De Haeresibus, angl. On Heresies) yra antroji Jono Damaskiečio didžiojo veikalo „Žinių šaltinis“ (gr. Πηγή Γνώσεως, lot. Fons Scientiae, angl. The Fount of Knowledge) dalis. Ši knyga susideda iš trijų dalių: Dialectica, De Haeresibus ir De Fide Orthodoxa. „Apie erezijas“ eina būtent viduryje — po filosofinių apibrėžimų ir prieš … [Skaityti toliau…]
Šv. Jono Damaskiečio palikimas – tai teologiniai tekstai ir ištisa intelektualinė tvirtovė, pastatyta pačiame Arabų kalifato įkarštyje. Jo svarbiausias veikalas, tapęs krikščioniškosios minties ašimi, lotyniškai vadinamas Fons Scientiae, originalo kalba (graikiškai) – Πηγή Γνώσεως (Pēgē gnōseōs), angliškai – The Fount of Knowledge, o lietuviškai paprastai įvardijamas kaip Žinių šaltinis (arba Išminties šaltinis). Šią „teologijos enciklopediją“ … [Skaityti toliau…]
VII a. viduryje, arabų užkariavimams pasiekus Siriją ir Mesopotamiją, krikščionių bendruomenės susidūrė su nauja politine ir religine realybe. Vienas ankstyviausių šio susidūrimo liudijimų yra tekstas, originalo sirų kalba vadinamas Egarta d‑Mar Yuhannon d‑Sedreh (arba Egarta d‑Yuhannon Patriarqa, taip pat Mamlālā d‑Yoḥannan d‑Sedre). Lotyniškoje mokslinėje tradicijoje jis žinomas kaip Homilia Ioannis Sedrensis, Epistula Ioannis Sedrensis, Disputatio … [Skaityti toliau…]
Daugelio bažnyčių, cerkvių, šventyklų ir kitų religinių pastatų stogai ar kupolai, vadinami „auksiniais“, žavi savo spindesiu ir kelia klausimų: ar tai tikras auksas, ir ar tokia puošyba atitinka religijos dvasią, ar tai tik pompastika ir prabanga? Ar tai tikras auksas? „Auksiniai“ stogai ne visada padengti grynu auksu. Dažnai naudojama aukso lapeliai (gold leaf) – ploni … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]