Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus Roma buvo tikras religinis katilas, kuriame virė ne tik oficialus krikščionių mokymas, bet ir dešimtys paslaptingų, mistinių ir dažnai radikalių grupių. Šio chaoso sūkuryje stovėjo viena griežčiausių ir intelektualiausių ano meto figūrų – Hipolitas Romietis (apie 170–235 m.). Jo monumentalus veikalas „Visų erezijų paneigimas“ (gr. Κατὰ πασῶν αἱρέσεων ἔλεγχος, lot. Refutatio Omnium Haeresium, … [Skaityti toliau…]
Šventasis Epifanijus Salaminietis savo grandiozinį aštuoniasdešimties erezijų žinyną „Panarion“ (80 skyriuje) užbaigia viena mįslingiausių grupių – eufemitais (Euphemitai). Nors jie dažnai tapatinami su jau aptartais mesalijonais ar euchitais, Epifanijus eufemitus išskiria kaip pirminę, dar pusiau pagonišką šio judėjimo šaknį. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio euphemia („geras kalbėjimas“, „šlovinimas“), nes jų pagrindinis dvasinis užsiėmimas buvo … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje Mesopotamijos ir Sirijos dykumose pasigirdo mokymas, kuris metė iššūkį pačiai krikščioniškų sakramentų galiai. Tai buvo mesalijonai (iš sirų k. mṣallyānē – „besimeldžiantys“), graikiškai vadinami euchitais (Euchitai). Šis judėjimas, kurio pradininku laikomas Adelfijus Edėsietis, teigė, kad tradicinė Bažnyčia su savo apeigomis yra tik paviršutiniška, o tikrasis išganymas pasiekiamas tik per nenutrūkstamą dvasinę ekstazę. … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškoji mintis buvo pasiekusi savo intelektualinį įkarštį, Mažojoje Azijoje iškilo judėjimas, kuris krikščionybę bandė paversti grynosios logikos disciplina. Tai buvo eunomianai (Eunomiani), radikaliausia arijonizmo atšaka, pasivadinusi savo pagrindinio teoretiko, Kiziko vyskupo Eunomijaus (Eunomius, mirė apie 393 m.), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) juos aprašo kaip žmones, kurie … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis skendėjo terminų ir apibrėžimų kare, iškilo grupė, kuri nusprendė arijonizmo logiką nuvesti iki pat galutinės, negailestingos ribos. Tai buvo anomėjai (gr. Anomoioi – „nepanašūs“), dar žinomi kaip aetianai arba eunomijonai. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) anomėjus aprašo kaip pačią įžūliausią ereziją, nes jie ne tik neigė … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščionių Bažnyčia karštligiškai bandė apsiginti nuo arijonų klaidų, atsirado mąstytojas, kuris taip aistringai gynė Dievo vienybę, jog pats peržengė ortodoksijos ribas. Tai buvo Marcelis Ankyrietis (Marcellus Ancyranus), Ankyros (dabartinė Ankara, Turkija) vyskupas. Jo sekėjai, vadinami marcelianais (Marcelliani), sudarė vieną tragiškiausių ankstyvosios Bažnyčios grupių – jie buvo ištikimi Nikejos tikėjimo gynėjai, kurie … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis buvo pavargęs nuo arijonų ir nikejiečių kovų, Panonijos lygumose, imperatoriškajame Sirmijaus mieste (dabartinė Sremska Mitrovica, Serbija), iškilo figūra, kuri sugebėjo suvienyti abu priešininkų taborus… prieš save patį. Tai buvo Fotinas (Photinus), Sirmijaus vyskupas, kurio mokymas – fotinianai (Photiniani) – tapo viena labiausiai provokuojančių to meto erezijų. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje Egipto dykumų pakraščiuose ir Leontopolio mieste (Marmarika) sužibo viena labiausiai išsilavinusių, tačiau kartu ir kontroversiškiausių asmenybių – Hierakas (Hierax). Jo sekėjai, vadinami hierakitais (Hieracitae), suformavo bendruomenę, kuri tapo savotišku intelektualiosios askezės bastionu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (67 skyriuje) Hieraką aprašo su neslepiama pagarba jo protui, tačiau su didžiuliu … [Skaityti toliau…]