Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai „prikaustė prie kryžiaus patį Tėvą“. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (57 skyriuje) Noetą apibūdina kaip puikybės apimtą vyrą, kuris išdrįso save lyginti su Moze, o savo brolį – su Aaronu.
Vienas asmuo, trys kaukės
Noeto mokymas rėmėsi idėja, kuri vėliau teologijoje buvo pavadinta modalistiniu monarchianizmu. Pagrindinis jo argumentas buvo paprastas: jei Dievas yra vienas (Monarchija), vadinasi, negali būti jokio kito Dievo šalia Jo. Noetiečiai teigė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nėra trys skirtingi asmenys, o tik trys to paties vienintelio Dievo pasireiškimo būdai (modai) arba kaukės.
Noetas mokė:
- Kai Dievas yra nematomas ir nesuvokiamas – Jis yra Tėvas.
- Kai tas pats Dievas nusprendžia gimti iš mergelės, gyventi tarp žmonių ir kentėti – Jis tampa Sūnumi.
- Kai Jis veikia tikinčiųjų širdyse – Jis yra Šventoji Dvasia.
Ši logika nuvedė noetiečius prie išvados, kuri ortodoksams atrodė šokiruojanti: jei Sūnus kentėjo ant kryžiaus, o Sūnus yra tas pats asmuo kaip ir Tėvas, vadinasi, pats Dievas Tėvas kentėjo ir mirė. Dėl šios priežasties noetiečiai Vakaruose buvo praminti patripasianais (Patripassiani – iš lotynų k. pater „tėvas“ ir passio „kančia“).
Smirnos presbiterių teismas ir Noeto išdidumas
Noeto veikla Smirnoje neliko nepastebėta. Vietos Bažnyčios vyresnieji (presbiteriai) jį du kartus kvietė pasiaiškinti. Pirmąjį kartą Noetas neigė savo mokymą, tačiau vėliau, subūręs nemažą sekėjų grupę, tapo drąsesnis. Kai presbiteriai jį vėl išsikvietė ir paklausė, kodėl jis skleidžia tokias naujoves, Noetas atsakė savo garsiąja fraze:
„Ką blogo aš darau, šlovindamas vieną Dievą? Aš pažįstu tik vieną Dievą ir nieko kito, išskyrus Jį, kuris gimė, kentėjo ir mirė.“
Nematydami atgailos ženklų, Smirnos presbiteriai apie 190–200 metus Noetą oficialiai pašalino iš Bažnyčios. Tai nesustabdė judėjimo – Noetas mirė netrukus po ekskomunikos, tačiau jo idėjos per mokinius pasiekė pačią imperijos sostinę Romą.
Noetizmo invazija į Romą
Noeto mokinys Epigonas atvyko į Romą ir ten įsteigė mokyklą, kurioje toliau skleidė modalizmo idėjas. Vėliau vadovavimą perėmė Kleomenas, kuriam pavyko palenkti į savo pusę net kai kuriuos Romos popiežius (pvz., Zefyriną), kurie Noeto mokyme matė paprastą būdą apsiginti nuo gnostikų dualizmo.
Didžiausiu noetiečių oponentu tapo Hipolitas Romietis (Hippolytus Romanus). Savo veikale „Prieš Noetą“ (Contra Noetum) jis nuosekliai išdėstė krikščioniškąjį Logos mokymą, aiškindamas, kad Sūnus yra asmeniškai skritingas nuo Tėvo, nors ir vienos prigimties su Juo. Hipolitas pabrėžė, kad noetiečiai, norėdami išsaugoti Dievo vienybę, prarado Kristaus kaip tarpininko tikrovę.
| Klausimas | Ortodoksinė krikščionybė | Noetiečiai (Modalistai) |
| Asmenų skaičius | Trys (Tėvas, Sūnus, Dvasia) | Vienas (skirtingi pavidalai) |
| Kas kentėjo ant kryžiaus? | Dievas Sūnus savo žmogiškąja prigimtimi | Pats Dievas Tėvas |
| Kristaus santykis su Tėvu | Sūnus yra „kitas“ asmuo nei Tėvas | Sūnus yra tas pats Tėvas |
| Dievo vienybė | Vienybė per prigimtį ir meilę | Griežta skaitinė vienybė |
Jono Damaskiečio vertinimas ir judėjimo tąsa
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo traktate „Apie erezijas“ noetiečius mini kaip tuos, kurie „sumaišė Dievo savybes“. Jis pastebi, kad Noeto klaida kilo iš nesugebėjimo suvokti, kaip Dievas gali būti vienas savo esme, bet trejopas savo asmenimis (hypostases).
Nors noetiečių vardas pamažu išnyko, jų idėjos tapo pagrindu dar galingesniam judėjimui – sabelijonizmui (pagal Sabelijų), kuris III amžiuje tapo didžiausiu iššūkiu Bažnyčios vienybei. Noeto istorija išliko kaip perspėjimas: bandymas žmogaus protu supaprastinti Dievo paslaptį dažnai nuveda prie to, kad prarandamas pats Dievas, tapęs žmogumi.