Stačiatikybės sinodikas (Συνοδικόν της Ορθοδοξίας – Synodikon tēs Orthodoxias, Synodikon of Orthodoxy) nėra tiesiog istorinis dokumentas – tai gyvas Liturgijos tekstas, skaitomas per pirmąjį Didžiojo pasninko sekmadienį, vadinamąjį Stačiatikybės sekmadienį. Šis dokumentas apibendrina Bažnyčios kovą už dogmų grynumą, jos pergalę prieš erezijas ir nubrėžia aiškias ribas tarp autentiškos dvasinės patirties ir filosofinių spekuliacijų. Žodis „sinodikas“ … [Skaityti toliau…]
Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente buvo paskelbtas 1994 m. lapkričio 10 d. popiežiaus Jono Pauliaus II, ruošiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Šis laiškas kvietė Bažnyčią ir pasaulį apmąstyti Kristaus įsikūnijimo reikšmę ir tinkamai pasiruošti trečiojo tūkstantmečio pradžiai. Popiežius laiške išskyrė jubiliejų kaip neeilinę progą dvasiniam atsinaujinimui ir kvietimą giliau apmąstyti krikščionybės istoriją, dabartį ir ateitį. … [Skaityti toliau…]
Studiono vienuolyno vienuolio Niceto Pektorato XI a. viduryje parašytas poleminis veikalas Libellus contra Latinos („Knygelė prieš lotynus“), skirtas romėnams, yra vienas ryškiausių teologinių dokumentų, atspindinčių Rytų ir Vakarų krikščionybės takoskyrą Didžiosios schizmos išvakarėse. Šiame tekste, kurį išsaugojo J. P. Migne „Patrologia Latina“ rinkinys, autorius sujungia griežtą teologinę kritiką su nuolankumo retorika, bandydamas įrodyti, kad Vakarų … [Skaityti toliau…]
XI amžiaus viduryje krikščioniškasis pasaulis atsidūrė ties gilaus teologinio ir politinio lūžio slenksčiu. Nors istorinėje atmintyje 1054-ieji dažniausiai siejami su ekskomunikos bulėmis, tikroji intelektualinė kova vyko rašalu ant pergamento. Vienas svarbiausių šio laikotarpio dokumentų yra kardinolo Humberto iš Silva Kandidos (Humbertus Silvae-Candidae) poleminis veikalas „Adversus Graecorum calumnias“ (liet. Prieš graikų kaltinimus), parašytas dar prieš oficialų … [Skaityti toliau…]
Septintosios dienos bažnyčia – religinė institucija, susiformavusi XIX a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios pagrindą sudarė adventistų judėjimas. Šios bažnyčios ištakos yra glaudžiai susijusios su Viljamo Milerio vadovautu religiniu sąjūdžiu, kuris išsiskyrė intensyvia Biblijos pranašysčių analize ir laukimu artėjančio Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Nors Milerio prognozės dėl Apokalipsės datos neišsipildė, jo pasekėjų tikėjimas tapo pagrindu naujam … [Skaityti toliau…]
Teofilas Antiochietis (gr. Theophilos ho Antiocheus) – šeštasis Antiochijos vyskupas, II a. krikščionių mąstytojas ir vienas įtakingiausių ankstyvosios Bažnyčios apologetų. Nors tikslios jo gimimo ir mirties datos nėra išlikusios, istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad jis vadovavo Antiochijos Bažnyčiai maždaug 168–182 m. laikotarpiu, taigi veikė Antoninų dinastijos epochoje, kai krikščionybė dar tik formavo savo tapatybę intelektualinėje … [Skaityti toliau…]
Antiochijos vyskupas Teofilis, gyvenęs II amžiaus antroje pusėje, krikščionybės istorijoje užima ypatingą vietą kaip mąstytojas, pirmasis pabandęs dvasinę patirtį paversti griežta filosofine sistema. Jo pagrindinis darbas „Teofilas Autolikui“ (graikiškai Πρὸς Αὐτόλυκον, lotyniškai Ad Autolycum, angliškai To Autolycus) yra religinis pamokslas ir intelektualinė dvikova, kurioje susiremia senovės graikų mitologija ir kylanti krikščioniškoji mintis. Nematomas Dievas ir … [Skaityti toliau…]
VI amžiaus viduryje Aleksandrijos pirklys, vėliau tapęs vienuoliu, vardu Kosmas, nusprendė parašyti knygą, kuri turėjo tapti galutiniu smūgiu „pagoniškam“ mokslui. Jo veikalas „Krikščioniškoji topografija“ (Christianike Topographia, angl. Christian Topography) yra vienas keisčiausių, bet kartu ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių tekstų. Nors 1897‑aisiais J. W. McCrindle’o atliktas angliškas vertimas šį kūrinį prikėlė naujam gyvenimui ir padarė prieinamą … [Skaityti toliau…]
„Sirų kronika“, dažnai priskiriama Pseudo-Zacharijui Retoriui, yra vienas įspūdingiausių ir detaliausių VI a. istorinių šaltinių. Tai nėra vieno autoriaus kūrinys, o veikiau milžiniška, protingai sukonstruota kompiliacija, užbaigta apie 569 metus Amidos mieste (dabartinė Turkijos teritorija). Šis darbas yra gyvybiškai svarbus, nes jis pateikia „rytietišką“ požiūrį į Romos imperijos įvykius, Bažnyčios skilimus ir negailestingus karus su … [Skaityti toliau…]
Mirties menas (Ars Moriendi) – dar vadinamas ir Menas mirti arba Mirimo menas vardais – yra vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, padėjęs krikščionims pasiruošti paskutinei gyvenimo kelionei. Šie lotyniški traktatai atsirado XV amžiaus pradžioje kaip tiesioginis atsakas į didžiulius demografinius ir socialinius sukrėtimus, kuriuos sukėlė Europą nusiaubusi maro epidemija. Tuo metu Bažnyčia susidūrė su rimtu iššūkiu, … [Skaityti toliau…]
Redemptoriai, oficialiai vadinami Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacija (Congregatio Sanctissimi Redemptoris, C.Ss.R.), yra katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1732 metais Italijoje šventojo Alfonso Marijos Liguorio. Šis ordinas buvo įsteigtas siekiant evangelizuoti dvasinės paramos stokojančius žmones, ypač tuos, kurie gyveno atokiuose kaimuose ir buvo menkai pasiekiami Bažnyčios pastoracinės veiklos. Redemptorių misija yra sutelkta į Dievo gailestingumo, atpirkimo žinios ir … [Skaityti toliau…]
Unitai yra krikščionys, priklausantys Rytų Bažnyčioms, kurios savo liturginiais, teologiniais ir kultūriniais bruožais išsiskiria iš Vakarų krikščionybės tradicijos, tačiau pripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios dogmatiką ir jurisdikciją. Unitų atsiradimas siejamas su Bažnyčios skaldymosi procesais ir vėlesnėmis pastangomis atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Istoriškai unitų judėjimas atsirado po Didžiojo skilimo 1054 metais, kai Rytų Ortodoksų … [Skaityti toliau…]