Virbijus romėnų mitologijoje – senovės italų dievybė, glaudžiai susijusi su Dianos (Artemidės) kultu Aricijos giraitėje prie Nemi ežero. Jo vardas lotyniškai reiškia „du kartus vyras” (vir bis), kas užsimena apie atgimimą. Romėnai jį tapatino su graikų mitų herojumi Hipolitu, Teisėjo sūnumi, kuris žuvo tragiškai, bet buvo prikeltas ir paslėptas Italijoje.
Pasak mito, Hipolitas atmetė savo pamotės Fedros meilę, už tai Afroditė jį nubaudė – arkliai jį sutrypė prie jūros. Asklepijus (Eskulapas) jį prikėlė, o Diana nusinešė į savo šventą giraitę, kur jis tapo Virbijumi. Ten arklių nebuvo leidžiama, primenant jo mirtį. Virbijus tapo pirmuoju Dianos kunigu – „girios karaliumi” (Rex Nemorensis), kurio pareigos buvo saugoti šventą medį; pretendentas turėdavo nugalėti jį kovoje, dažnai būdamas pabėgęs vergas. Virbijus vedė nimfą Ariciją ir turėjo sūnų to paties vardo, kuris kovojo Eneide prieš Eneiją.
Ši istorija plačiai pasakojama Ovido „Metamorfozėse” (XV knyga), kur Virbijus pats pasakoja Egėrijai apie savo atgimimą, ir Vergilijaus „Eneidoje” (VII knyga). Virbijus siejamas su miško dvasiomis, galbūt senesne italų tradicija, kur jis – medžių ar gydymo dievas. Jo kultas rodo senovės ritualų žiaurumą ir ryšį su gamta – giraitė buvo pilna paslapčių, o arklių draudimas primena aukas.
Virbijus – pavyzdys, kaip graikų mitai susipynė su romėnų vietinėmis dievybėmis, pabrėždami atgimimo ir gamtos jėgos temas.