Kleudė (originalo kalba – Kleudde) yra šiurpi flamandų (Belgijos) folkloro būtybė, naktinis demonas-chameleonas, kuris šimtmečius baugino Flandrijos kaimų ir miestelių gyventojus. Tai viena iš nedaugelio mitinių būtybių, kurios vardas yra onomatopėja – jis atkartoja garsą, kurį ši būtybė skleidžia judėdama. 1. Išvaizda ir chameleoniška prigimtis Kleudė yra pavidalų keitėjas (shapeshifter). Jis neturi vienos nuolatinės formos, … [Skaityti toliau…]
Mimi atstovavo emociniam manipuliavimui. Tai viena iš nedaugelio dvasių, kurios vardas XIX a. prancūzų demonologijoje skambėjo beveik kaip vaikiškas meilumas, tačiau būtent tame slypėjo jos apgaulinga galia. 1. Vardo kilmė: Apgaulingas nekaltumas Vardas Mimi prancūzų kalboje dažnai naudojamas kaip meilus kreipinys (panašiai kaip „mažutė“ arba „mieloji“). J. Collin de Plancy savo „Pragaro žodyne“ nurodo, kad … [Skaityti toliau…]
Jei didieji pragaro kunigaikščiai, tokie kaip Liuciferis ar Astarotas, simbolizuoja intelektualią puikybę ir valdžią, tai Krapulė atstovauja pačiai žemiausiai, „nešvariausiai“ demonų kasta. Šis demonas pirmą kartą plačiai nuskambėjo 1816 metais, kai Prancūzijos Pikardijos regione esančiame Teiji (Teilly) miestelyje jis, kartu su demonais Zozo ir Mimi, apsėdo jauną merginą. 1. Vardo etimologija ir rupūžės simbolika Vardas … [Skaityti toliau…]
Zozo – tai vardas, kuris demonologijoje ir populiariojoje kultūroje sukelia šiurpą. Nors tavo cituojamas „Pragaro žodynas“ mini jį kaip konkretų XIX a. Pikardijos įvykių dalyvį, šiuolaikiniame okultizme ir interneto folklore Zozo tapo viena labiausiai bijomų esybių, siejamų su Ouija (spiritizmo) lentelėmis. 1. Istorinis kontekstas: 1816 m. Pikardijos apsėdimas Kaip mini J. Collin de Plancy, Zozo … [Skaityti toliau…]
XVII amžiaus pradžios Paryžius buvo miestas, skendintis prietaruose. Nors mokslas pamažu skynėsi kelią, naktinis miestas vis dar priklausė šešėliams, raganoms ir demonams. Būtent tokiame fone gimė viena šiurpiausių to meto istorijų apie juodąją karietą, kuri naktimis klaidžiojo Paryžiaus priemiesčių gatvėmis. 1. Šiurpusis reginys: Juodasis ekipažas Pasakojama, kad kelias naktis iš eilės viename Paryžiaus priemiestyje gyventojai … [Skaityti toliau…]
Šmėkla yra viena iš seniausių ir universaliausių žmogaus vaizduotės bei dvasinės patirties figūrų. Tai mirusio žmogaus dvasia arba siela, kuri dėl tam tikrų priežasčių nepalieka gyvųjų pasaulio ir pasirodo matomu ar juntamu pavidalu. 1. Kas yra šmėkla? Lietuvių mitologijoje ir folklore šmėkla (dar vadinama vaiduokliu, vėle, naktigonu) dažniausiai suvokiama kaip tarpinė būsena tarp gyvybės ir … [Skaityti toliau…]
Antrasis regėjimas (angl. Second Sight, škot. gėlų k. Dà Shealladh) – tai gebėjimas matyti įvykius, žmones ar dvasines būtybes, kurios yra nutolusios laiku (ateityje) arba erdve (kitur), taip pat regėti tai, kas nematoma įprastais pojūčiais. Nors šis fenomenas žinomas daugelyje kultūrų, labiausiai jis ištyrinėtas ir aprašytas Škotijos aukštumose (Highlands) ir Hebridų salose. 1. Kas tai … [Skaityti toliau…]
Vakcinacijos istorija yra kovos tarp mokslo ir gilaus konservatyvumo istorija. Tai, ką šiandien laikome savaime suprantama profilaktika, XVIII a. pabaigoje atrodė kaip pavojinga magija ar net bandymas pasipriešinti Dievo valiai. 1. Žodžio kilmė: Šventoji karvė Terminas vakcina kyla iš lotynų kalbos žodžio vacca, kuris reiškia „karvė“. Šis pavadinimas nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai nurodo į … [Skaityti toliau…]
Tondalo vizija (Visio Tnugdali) – tai XII a. viduryje (apie 1149 m.) airių vienuolio Marko lotynų kalba užrašytas pasakojimas. Tai vienas populiariausių viduramžių tekstų, kuris buvo išverstas į daugybę Europos kalbų ir darė milžinišką įtaką tam, kaip žmonės įsivaizdavo pragarą, skaistyklą ir dangų. Tondalas buvo turtingas ir kilmingas airių riteris iš Kaselio. Pasakojama, kad jis … [Skaityti toliau…]
Onichomantija (iš graikų k. onyx – „nagas“ ir manteia – „būrimas“) yra būrimo menas, tiriant nagų formą, dėmes ir jų blizgesį saulės šviesoje. Nors šiandien tai atrodo kaip pamiršta mistika, viduramžiais ir renesanso laikais tai buvo rimta ateities spėjimo praktika, neretai priskiriama „baltajai magijai“ arba demonologiniams ritualams. Tradiciškai onichomantija nebuvo tiesiog žiūrėjimas į nešvarius nagus. … [Skaityti toliau…]
Ofitai (iš graikų k. ophis – „gyvatė“) – tai II a. gnostikų sekta, kuri rėmėsi idėja, kad Biblijoje aprašyta gyvatė Edeno sode buvo ne piktadarė, o žmonijos gelbėtoja. Jie tikėjo, kad būtent gyvatė suteikė Adomui ir Ievai pažinimo šviesą, kurią Dievas kūrėjas (Demiurgas) bandė nuo jų paslėpti. Ofitai priklausė platesniam gnostikų judėjimui. Jų pasaulėžiūra rėmėsi … [Skaityti toliau…]
Serugas (pranc. Sérug) demonologijoje apibūdinamas kaip viena iš piktųjų dvasių, kurios tiesiogiai pavaldžios pragaro kunigaikščiams. Nors jis nėra toks garsus kaip Liuciferis ar Belzebubas, jo įtaka žmogaus dvasinei būsenai laikoma itin pavojinga. Pagal J. Collin de Plancy „Pragaro žodyną“ (Dictionnaire Infernal), Serugas yra dvasia, kuri specializuojasi iliuzijose, apgavystėse ir dvasiniame sumišime. Jis nėra „triukšmingas“ demonas … [Skaityti toliau…]