Kvakeriai, oficialiai vadinami Religine draugų bendrija (Religious Society of Friends), – krikščioniškas judėjimas, kilęs XVII amžiuje Anglijoje. Pradėjo George’as Foxas, kuris 1650 metais paskelbė, kad kiekvienas gali tiesiogiai bendrauti su Dievu be kunigų ar ritualų. Žodis „kvakeris” kilo iš pašaipaus pravardžiavimo – „quaker” reiškia „drebėtojas”, nes tikintieji drebėdavo nuo Šventosios Dvasios poveikio maldose.
Jų susirinkimai paprasti: sėdi tyloje, laukdami vidinio „šviesos” vadovavimo. Kas nors gali atsistoti ir kalbėti, jei jaučia Dievo raginimą, bet nėra pastoriaus ar iš anksto paruoštų pamokslų.
Pagrindiniai principai – taika, lygybė, paprastumas ir tiesa. Kvakeriai atsisakė karo, vergovės (vienas pirmųjų judėjimų prieš ją), priesaikos (remdamiesi Jėzaus žodžiais). Moterys nuo pradžių turėjo lygias teises kalbėti susirinkimuose. Susirinkimų namai kuklūs, be kryžių ar altorių.
Persekiojami Anglijoje, daug emigravo į Ameriką – Williamas Pennas įkūrė Pensilvaniją kaip taikos valstiją. Šiandien kvakerių apie 400 tūkstančių, daugiausia JAV, Britanijoje ir Afrikoje. Jie aktyvūs taikos, žmogaus teisių ir ekologijos srityse, gavo Nobelio taikos premiją 1947 metais už pagalbą karo aukoms.