Gianfrancesco Pico della Mirandola, radikalus Renesanso mąstytojas ir Savonarolos šalininkas, 1520 metais Mirandoloje išleido savo pagrindinį veikalą – lotyniškai parašytą traktatą, kurio pilnas pavadinimas: „Examen vanitatis doctrinae gentium, et veritatis Christianae disciplinae, distinctum in libros sex“. Lietuviškai tai skambėtų kaip „Pagonių mokymo tuštybės nagrinėjimas ir krikščioniškosios tiesos disciplina, padalinta į šešias knygas“. Knyga išspausdinta jo paties įkurtoje spaustuvėje, mažame tireže, ir skirta popiežiui Leonui X.
Šis darbas – šešių knygų poleminis tekstas, kur autorius naudoja antikos skeptiko Seksto Empiriko idėjas, kad parodytų visos pagoniškos filosofijos bevertiškumą. Pirmos trys knygos ardo visas filosofines mokyklas apskritai, o likusios trys ypač smulkiai puola Aristotelį ir jo šalininkus, naudodamas jų pačių argumentus prieš juos. Pico teigia, kad žmogaus protas vienas negali pasiekti tiesos – filosofai visada nesutaria, jų samprotavimai pilni prieštaravimų, o empiriniai stebėjimai nepatikimi. Tikra tiesa ateina tik iš Šventojo Rašto ir krikščioniško apreiškimo.
Knyga laikoma pirmu moderniu bandymu pritaikyti pironistinį skepticizmą krikščioniškam fideizmui – protas silpnas, tad tikėjimas aukščiau visko. Nors Pico norėjo griauti filosofiją, kad pakeltų tikėjimą, jo argumentai netiesiogiai atvėrė kelią vėlesniam skepticizmui Europoje, įtakojo mąstytojus kaip Montaigne ar net ankstyvąją moderniąją filosofiją. Tai ryškus posūkis nuo dėdės Giovanni Pico humanizmo prie griežtos ortodoksijos, rodantis, kaip Renesanso idėjos galėjo virsti priešingybe.
Citatos
- Iš įžangos, kur Pico aiškina savo tikslą griauti pagonišką filosofiją:
„Ego vero, non solum contra gentium religionem pravam superstitionemve, sed contra doctrinam, cuius ambitu illa ipsa etiam clauditur superstitio, disserere institui, et omnes philosophiae sectas sub examen revocare, et tanquam in libra appendere, ut omnem omnino radicem, fibras omnes huiusce vanitatis, quae nostra aetate plus nimio pullulavit, quibus potero viribus excindam.“
(Vertimas: „Aš nusprendžiau kalbėti ne tik prieš pagonių ydingą religiją ar prietarus, bet prieš pačią doktriną, kurios ribose slypi tie patys prietarai, ir visas filosofijos sektas patikrinti, tarsi svarstyklėmis pasverti, kad išraučiau visas šios tuštybės šaknis ir gijas, kurios mūsų laikais pernelyg vešliai želia, kiek tik turiu jėgų.“)
Ši dalis rodo Pico radikalų požiūrį – jis nori visiškai sunaikinti filosofijos autoritetą.
- Kita iš tos pačios pradžios, apie vanitatis įrodymą:
„… quod equidem non difficulter posse fieri arbitror, si universam gentium doctrinam, superstitione, incertitudine, falsitate, labare, hoc ipso quod in manibus habemus, opere monstraverimus; ut enim Veritas est religionis, ita superstitionis est vanitas…“
(Vertimas: „…manau, kad tai nėra sunku padaryti, jei šiame darbe parodysime, kad visa pagonių doktrina svyruoja dėl prietarų, netikrumo ir melo; nes kaip tiesa priklauso religijai, taip tuštybė – prietarams…“)
Čia jis kontrastuoja krikščionišką tiesą su filosofijos tuštybe.
- Iš I knygos, 2 skyriaus, kur Pico renkasi senųjų teologų kelią:
„Sequi enim in hac re malo antiquos illos ex nostra fide theologos qui in gentium philosophos potius agendum duxere et eorum excindenda dogmata, quam ipsorum ex dogmatis philosophari…“
(Vertimas: „Šiuo klausimu verčiau seku senaisiais mūsų tikėjimo teologais, kurie laikė, kad reikia kovoti su pagonių filosofais ir išrauti jų dogmas, o ne filosofuoti remiantis jų dogmomis…“)
Tai pabrėžia jo prioritetą – tikėjimas virš proto.