„Kaip, jei“ (Als ob) filosofija yra vokiečių filosofo Hanso Vaihingerio sukurta idėjų sistema, teigianti, kad žmonės nuolat gyvena ir veikia remdamiesi fikcijomis, kurios nėra tiesiogiai tikros, tačiau yra praktiškai naudingos. Pats terminas „als ob“ reiškia „lyg būtų“ arba „kaip, jei būtų“, ir tai tiksliai nusako pagrindinę šios filosofijos mintį: mes elgiamės taip, tarsi tam tikri … [Skaityti toliau…]
Ambivalencija yra vienas iš kertinių psichoanalizės terminų, apibūdinantis žmogaus gebėjimą vienu metu jausti du priešingus jausmus tam pačiam objektui. Pats žodis kilęs iš lotynų kalbos: „ambi-“ reiškia „abu“, o „valentia“ – „jėga“ arba „polinkis“. Taigi ambivalencija pažodžiui reiškia dvigubą emocinę trauką, kai meilė ir neapykanta, pagarba ir baimė, troškimas ir pasibjaurėjimas egzistuoja kartu, vienu metu, … [Skaityti toliau…]
Edipo mitas yra vienas garsiausių graikų pasakojimų, kuriame susipina likimo neišvengiamumas, dievų valia ir žmogaus pastangos pabėgti nuo pranašystės. Tai istorija apie žmogų, kuris, pats to nežinodamas, įvykdo siaubingą pranašystę: nužudo savo tėvą ir veda savo motiną. Šis mitas tapo ne tik graikų tragedijos pagrindu, bet ir religijos, moralės bei psichologijos tyrimų šaltiniu, ypač Freudo … [Skaityti toliau…]
Intichiuma yra viena svarbiausių Australijos aborigenų Aranda (Arunta) genties ceremonijų, glaudžiai susijusių su totemizmu, klano tapatybe ir gamtos ciklų palaikymu. Tai nėra vienas konkretus ritualas, o visas veiksmų kompleksas, kurio tikslas – užtikrinti totemo gausą, atnaujinti ryšį su protėviais ir palaikyti kosminę tvarką. Totemas šiose kultūrose nėra tik simbolis ar ženklas; jis yra gyvas ryšys … [Skaityti toliau…]
Kontiguitetas (lot. contiguitas – „prisilietimas, artumas“) reiškia dviejų reiškinių fizinį ar laikinį artumą. Du dalykai yra kontigiūs, jei jie vyksta vienas šalia kito erdvėje, vienas po kito laike arba nuolat pasikartoja kartu. Klasikinis pavyzdys – žaibas ir griaustinis: jie beveik visada eina kartu, todėl smegenys juos susieja. Kitas – skambutis ir maistas: kai šuo nuolat … [Skaityti toliau…]
1912 metais išleista Emilo Diurkheimo knyga „Elementariosios religinio gyvenimo formos“ laikoma viena svarbiausių sociologijos ir religijos tyrimų klasikų. Diurkheimas, prancūzų sociologijos tėvas, gimęs 1858 m. žydų rabino šeimoje, tačiau pats netikintis, siekė religiją analizuoti ne kaip teologą ar filosofą, o kaip mokslininką – griežtai empiriniu ir sociologiniu požiūriu. Šis veikalas – tai jo gyvenimo kulminacija: … [Skaityti toliau…]
Veikalas „Dievas, nematomas karalius“ (orig. God, the Invisible King) žymi ryškų posūkį garsiojo fantastikos pionieriaus H. G. Wellso kūryboje. Išleista 1917 m. Londone (Cassell & Co leidykla), ši knyga nėra grožinis kūrinys, o teologinis-filosofinis traktatas, kuriame autorius deklaruoja savo asmeninį „modernų religingumą“. Knyga buvo parašyta per patį Pirmojo pasaulinio karo įkarštį. Milžiniškos žūtys ir senojo … [Skaityti toliau…]
Religijos istorijos ir sociologijos sankirtoje esantis veikalas „Senovės dievo idėja: arba seksualumas religijoje“ (orig. The God-Idea of the Ancients: or, Sex in Religion) yra vienas ryškiausių XIX a. pabaigos tekstų, analizavusių religinių simbolių ir lyčių santykių ryšį. Knyga pirmą kartą išleista 1897 metais Niujorke ir Londone (G. P. Putnam’s Sons leidykla), tuo metu, kai mokslinėje … [Skaityti toliau…]
XX a. pradžioje Frankas Byronas Jevonsas savo veikale „Dievo idėja ankstyvosiose religijose“ (orig. The Idea of God in Early Religions) pabandė atkurti, kaip mąstė pirmykštis žmogus – ne sausai, o kaip gyvą, besiformuojantį pasaulėvaizdį. 1910 m. Kembridže išleista knyga tapo bandymu suprasti, kaip bendruomenės, gyvenusios nuolatinėje gamtos stichijų baimėje, pamažu perėjo prie sąmoningo dievybių garbinimo: … [Skaityti toliau…]
Pompastika ir pompastiškas – tai žodžiai, nusakantys perdėtą iškilmingumą, puošnumą, ceremoningumą ar teatrališką pompastą. Šie žodžiai dažnai vartojami kritiškai, kai norima pasakyti, kad kažkas atrodo pernelyg išpūsta, dirbtinai didinga ar net juokingai iškilminga. Kilmė siekia senovės graikų kalbą. Žodis pompastika galiausiai kildinamas iš graikiško pompē – „iškilminga eisena“, „procesija“, „žygis“. Šis žodis reiškė ne tik … [Skaityti toliau…]
„Didžioji kronika“ (lot. Chronica Majora) – vienas reikšmingiausių XIII a. lotyniškų metraščių, sukurtas Šv. Albano vienuolio Mato Parižiečio (Matthew Paris, apie 1200–1259). Nors kūrinys formaliai apima visą pasaulio istoriją nuo kūrimo, tikroji jo vertė slypi 1235–1259 m. įvykių aprašymuose, kuriuos autorius fiksavo kaip tiesioginis liudininkas ir informacijos rinkėjas. Tai ne sausas įvykių registras, o gyvas, … [Skaityti toliau…]
„Mišnė Tora“ – tai tarp 1170–1180 m. parašytas didžiausias ir sistemingiausias judaizmo teisės (halacha) kodeksas. Jo autorius – Mozė Maimonidas (Rabbi Moshe ben Maimon, Rambamas), vienas įtakingiausių žydų filosofų, teisininkų ir gydytojų. Tai pirmasis darbas žydų istorijoje, kuriame visa halacha – nuo Biblijos iki Talmudo – pateikiama vienoje logiškoje sistemoje, be diskusijų, ginčų ar komentarų. … [Skaityti toliau…]