Kontiguitetas (lot. contiguitas – „prisilietimas, artumas“) reiškia dviejų reiškinių fizinį ar laikinį artumą. Du dalykai yra kontigiūs, jei jie vyksta vienas šalia kito erdvėje, vienas po kito laike arba nuolat pasikartoja kartu. Klasikinis pavyzdys – žaibas ir griaustinis: jie beveik visada eina kartu, todėl smegenys juos susieja. Kitas – skambutis ir maistas: kai šuo nuolat gauna ėdesį po skambučio, jis pradeda seilėtis vien išgirdęs skambutį (Pavlovo eksperimentas).
Kontiguiteto asociacija – tai psichologinis mechanizmas, pagal kurį protas automatiškai sukuria ryšį tarp dviejų reiškinių vien todėl, kad jie dažnai pasirodo vienas šalia kito ar nuosekliai. Tai viena iš trijų pagrindinių asociacijų formų (šalia panašumo ir kontrasto), kurias dar XVIII a. aprašė Davidas Hume’as. Asociacija kyla ne dėl priežasties ir pasekmės supratimo, o vien dėl kartotinio artumo.
Kasdienybėje tai veikia taip:
- Jei visada valgote tam tikrą maistą klausydamiesi konkrečios melodijos, vėliau melodija gali sukelti alkį.
- Jei rūkote po kavos, kava gali sukelti norą rūkyti.
Religiniame gyvenime kontiguiteto asociacija veikia dar stipriau, nes ritualai ir šventės dažnai kuria stiprius laiko ir erdvės ryšius tarp neutralių dirgiklių ir gilių emocijų. Pavyzdžiai:
- Ritualai ir vietos: kai žmogus reguliariai meldžiasi toje pačioje vietoje (pvz., prie kryžiaus, altoriaus ar švento paveikslo), pats kryžius ar ta vieta pradeda kelti ramybės, pagarbos ar Dievo artumo jausmą – net jei ten nėra jokio stebuklo. Tai kontiguiteto asociacija: šventa vieta ir malda nuolat eina kartu.
- Giesmės ir jausmai: jei tam tikra giesmė giedama per Kūčias, Velykas ar laidotuves, vėliau vien išgirdus melodiją gali kilti stiprūs jausmai – džiaugsmas, liūdesys ar ilgesys Dievui. Melodija tampa Dievo artumo ženklu.
- Kvapai ir malda: smilkalų kvapas bažnyčioje nuolat lydėjo maldą – todėl daugeliui smilkalai automatiškai siejasi su šventumu ir Dievo buvimu.
- Šventės ir tikėjimas: Kalėdų laikotarpis su eglutėmis, žvakėmis ir giesmėmis sukelia jausmą, kad „Dievas yra arti“, nes šie dirgikliai nuolat pasikartoja kartu su tikėjimo patirtimi.
Psichologai ir religijotyrininkai (pvz., Williamas Jamesas, Émile’is Durkheimas) teigia, kad daugelis religinių jausmų kyla būtent iš tokių kontiguiteto asociacijų. Ritualai ir simboliai stiprina tikėjimą ne todėl, kad jie „įrodo“ Dievą, o todėl, kad jie nuolat eina kartu su malda, bendryste ir emocijomis – smegenys sukuria stiprų ryšį.
Kontiguiteto asociacija paaiškina, kodėl religiniai ritualai tokie galingi: jie kuria automatiškus, giliai įsišaknijusius ryšius tarp kasdienio gyvenimo ir šventojo. Tai ne tik mokslinis faktas, bet ir praktinis įrankis: supratę, kaip veikia artumo psichologija, galime geriau suprasti, kodėl tam tikros giesmės, kvapai ar gestai mums taip stipriai siejasi su Dievu.