„Kaip, jei“ (Als ob) filosofija yra vokiečių filosofo Hanso Vaihingerio sukurta idėjų sistema, teigianti, kad žmonės nuolat gyvena ir veikia remdamiesi fikcijomis, kurios nėra tiesiogiai tikros, tačiau yra praktiškai naudingos. Pats terminas „als ob“ reiškia „lyg būtų“ arba „kaip, jei būtų“, ir tai tiksliai nusako pagrindinę šios filosofijos mintį: mes elgiamės taip, tarsi tam tikri dalykai būtų tikri, nors žinome, kad jie nėra pažodžiui teisingi. Žodžio kilmė čia tiesiogiai susijusi su vokiečių kalbos konstrukcija, kuri žymi hipotetinį, fiktyvų ar modelinį mąstymą. Vaihingeris teigė, kad žmogaus protas nuolat kuria tokias fikcijas, nes be jų negalėtų orientuotis pasaulyje, priimti sprendimų ar kurti kultūros.
Ši filosofija atsirado kaip reakcija į griežtą racionalizmą ir mokslinį pozityvizmą. Vaihingeris pastebėjo, kad net mokslas remiasi fikcijomis: pavyzdžiui, matematiniai taškai, linijos ar begalybės nėra realūs objektai, bet be jų neįmanoma sukurti veikiančios teorijos. Tas pats galioja moralėje, teisėje, politikoje ir religijoje. Žmonės elgiasi taip, tarsi egzistuotų absoliuti teisybė, laisva valia, objektyvi moralė ar nekintantys įstatymai, nors šių dalykų negalima empiriškai įrodyti. „Kaip, jei“ filosofija teigia, kad šios fikcijos nėra klaidos ar iliuzijos, kurias reikia demaskuoti, bet būtinos konstrukcijos, leidžiančios gyventi prasmingą gyvenimą.
Religijos kontekste „als ob“ filosofija įgauna ypatingą svorį. Vaihingeris nesiūlė tikėti religija pažodžiui, bet teigė, kad religijos idėjos gali būti naudingos kaip fikcijos, kurios struktūruoja moralę, bendruomenę ir žmogaus vidinį pasaulį. Žmogus gali elgtis taip, tarsi egzistuotų dieviškas teisingumas, net jei jis netiki realiu dievu. Tai nėra veidmainystė, o sąmoningas fikcijos naudojimas gyvenimo tvarkai palaikyti. Šiuo požiūriu „als ob“ filosofija yra artima tam, ką Freudas vadino religijos „psichologine funkcija“, tačiau skiriasi tuo, kad Vaihingeris fikcijas vertino ne kaip neurotinę gynybą, o kaip kūrybingą ir neišvengiamą žmogaus proto veikimo būdą.
Ši filosofija taip pat turi ryšį su etika. Žmogus gali elgtis taip, tarsi egzistuotų absoliuti moralė, net jei žino, kad moralės normos yra istoriškai kintančios. Tokia laikysena leidžia išlaikyti stabilumą ir atsakomybę. Vaihingeris teigė, kad moralinės fikcijos yra būtinos, nes be jų žmogus pasimestų relativizme. Taigi „als ob“ nėra kvietimas apsimesti, o kvietimas pripažinti, kad mūsų gyvenimas yra paremtas modeliais, kurie veikia ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad yra naudingi.