Edipo mitas yra vienas garsiausių graikų pasakojimų, kuriame susipina likimo neišvengiamumas, dievų valia ir žmogaus pastangos pabėgti nuo pranašystės. Tai istorija apie žmogų, kuris, pats to nežinodamas, įvykdo siaubingą pranašystę: nužudo savo tėvą ir veda savo motiną. Šis mitas tapo ne tik graikų tragedijos pagrindu, bet ir religijos, moralės bei psichologijos tyrimų šaltiniu, ypač Freudo teorijoje – Edipo kompleksas.
Pasakojimas prasideda nuo pranašystės, kurią Tėbų karalius Laijas gauna iš Delfų orakulo. Dievai jam praneša, kad jo sūnus vieną dieną jį nužudys. Bijodamas šios lemties, Laijas įsako kūdikį Edipą išnešti į kalnus ir palikti mirti. Tačiau kūdikį randa Korinto piemenys ir atiduoda jį bevaikiams karaliui ir karalienei, kurie jį užaugina kaip savo sūnų. Edipas nežino savo tikrosios kilmės.
Užaugęs Edipas pats kreipiasi į Delfų orakulą, norėdamas sužinoti savo likimą. Orakulas jam pasako tą pačią pranašystę: jis nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Siaubingai išsigandęs, Edipas nusprendžia niekada nebegrįžti į Korintą, manydamas, kad ten gyvena jo tikrieji tėvai. Taip prasideda jo kelias į tragediją — bandydamas išvengti likimo, jis žengia tiesiai į jį.
Kelyje Edipas susiduria su nepažįstamu vyru ir jo palyda. Ginčas perauga į konfliktą, ir Edipas nužudo tą vyrą, nežinodamas, kad tai buvo jo tikrasis tėvas Laijas. Vėliau jis atvyksta į Tėbus, kur miestą siaubia Sfinksas — pabaisa, žudanti visus, kurie neatsako į jos mįslę. Edipas įveikia Sfinksą, išgelbsti miestą ir kaip atlygį gauna karaliaus sostą bei veda našlę karalienę Jokastę — savo tikrąją motiną.
Taip pranašystė išsipildo iki galo, nors Edipas visą laiką stengėsi jos išvengti. Tik vėliau, prasidėjus naujoms nelaimėms Tėbuose, Edipas pradeda tyrinėti savo kilmę ir galiausiai sužino tiesą. Jokastė nusižudo, o Edipas, suvokęs savo kaltę, išsiduria akis ir palieka miestą tremtyje.
Ši istorija graikams buvo ne tik tragedija, bet ir religinis pasakojimas apie likimo galybę. Graikų religijoje likimas (Moira) yra aukščiau net už dievus — net Dzeusas negali pakeisti to, kas nulemta. Edipo mitas parodo, kad žmogus negali pabėgti nuo dievų valios, net jei veikia iš gerų paskatų. Tai taip pat pasakojimas apie žinojimo ribas: Edipas yra tas, kuris ieško tiesos, bet tiesa jį sunaikina.
Vėlesniais laikais šis mitas tapo svarbus psichoanalizei. Freudas jį interpretavo kaip simbolinę žmogaus psichikos struktūros išraišką — konfliktą tarp troškimo ir draudimo, meilės ir priešiškumo, tėvo autoriteto ir vaiko impulsų. Tačiau net ir be psichoanalitinės interpretacijos Edipo istorija išlieka vienu giliausių pasakojimų apie žmogaus santykį su dievais, likimu ir savimi pačiu.
Laijas, bandydamas išvengti pranašystės, iš tiesų ją įvykdė. Ši detalė pabrėžia graikų supratimą apie *hybris* – pasididžiavimą, kai žmogus bando peržengti jam skirtas ribas. Dievai, ypač Apolonas, kurio šventykla buvo Delfuose, reikalavo pagarbos. Edipo tėvo bandymas atsikratyti kūdikiu buvo veiksmas prieš dievišką tvarką.
Be to, Edipo kelionė į Korintą ir vėlesnis grįžimas į Tėbus yra susijęs su ritualine švara. Kai Edipas sužino tiesą, jo savęs nubaudimas – išsidurimas – yra ne tik psichologinis veiksmas, bet ir religinis veiksmas, skirtas išvalyti miestą nuo užteršimo, kurį sukėlė jo nevalingi veiksmai. Graikų religijoje tokios kraujo kaltės (miasma) turėjo būti nuplaunamos, kad bendruomenė vėl galėtų klestėti. Edipo aklumas simbolizavo jo dvasinį apšvietimą, kai fizinis regėjimas buvo prarastas.