Senovės dievo idėja

Religijos istorijos ir sociologijos sankirtoje esantis veikalas „Senovės dievo idėja: arba seksualumas religijoje“ (orig. The God-Idea of the Ancients: or, Sex in Religion) yra vienas ryškiausių XIX a. pabaigos tekstų, analizavusių religinių simbolių ir lyčių santykių ryšį. Knyga pirmą kartą išleista 1897 metais Niujorke ir Londone (G. P. Putnam’s Sons leidykla), tuo metu, kai mokslinėje bendruomenėje vyravo griežtai patriarchalinės religijos kilmės teorijos.

Eliza Burt Gamble šį kūrinį parašė JAV, remdamasi evoliucine teorija ir lyginamąja mitologija. Tuo metu, kai moterų teisės ir vaidmuo visuomenėje buvo aktyviai svarstomi, Gamble siekė įrodyti, kad religijos ištakose dominuojantis vaidmuo priklausė moteriškajam pradui. Knyga tapo intelektualiniu atsaku į tuo metu vyravusį požiūrį, kad dievybė visada buvo suvokiama tik kaip vyriška figūra.

Pagrindinis tyrimo objektas yra vaisingumo kultai ir seksualiniai simboliai senovės civilizacijose (Egiptas, Indija, Graikija, skandinavų kraštai). Gamble teigia, kad ankstyviausiose religinėse sistemose aukščiausioji būtybė buvo suprantama kaip kūrėja-motina, o ne valdovas-tėvas.

Kūrinyje detaliai aprašomi šie aspektai:

• Matriarchalinės struktūros: Kaip ankstyvoji visuomenės santvarka atsispindėjo deivių garbinime.
• Seksualinė simbolika: Autorė aiškina, kad senovės tautoms seksualiniai organai ir aktai nebuvo nuodėmingi, o simbolizavo pačią gyvybę ir gamtos kūrybinę galią.
• Saulės ir Mėnulio kultai: Kaip dangaus kūnų stebėjimas buvo susietas su vyriškuoju ir moteriškuoju pradais religinėje vaizduotėje.

Esminė kūrinio išvada – teiginys, kad perėjimas nuo deivės garbinimo prie vyriško dievo (monoteizmo) nebuvo tik teologinis pokytis, bet ir socialinio nuosmukio ženklas. Gamble teigia, kad išstūmus moteriškąjį elementą iš religijos, visuomenėje įsigalėjo prievarta ir nelygybė. Knygoje nuspręsta, kad religinė simbolika tiesiogiai atspindi lyties statusą visuomenėje: ten, kur gerbiama moteris, religija orientuota į gyvybės puoselėjimą; ten, kur dominuoja vyras – į galią ir karą.

Terminų variacijos ir pavadinimai

Literatūroje šis kūrinys bei jame nagrinėjamos temos dažnai siejami su:

• Falo kultas (Phallic Worship) – autorė kritiškai vertina jo iškilimą kaip patriarchato įsitvirtinimą.
• Gamtos garbinimas (Nature Worship).
• Moterų religinė istorija.

Turinys

ĮŽANGA (Introduction)

Autorė pristato pagrindinę tezę: religinės idėjos nėra statiškos, jos evoliucionuoja kartu su visuomenės santvarka. Ji teigia, kad ankstyviausios religijos buvo paremtos moteriškojo prado garbinimu, nes moteris buvo suvokiama kaip gyvybės šaltinis.

I. SEKSAS – DIEVO IDĖJOS PAGRINDAS

Šiame skyriuje nusprendžiama, kad lytis buvo pirminė bazė, ant kurios pastatyta visa religinė simbolika. Gamble įrodinėja, kad senovės tautos dievybę suvokė per reprodukcines galias, o kūrybinė galia pirmiausia buvo priskiriama moteriai.

II. MEDŽIŲ, AUGALŲ IR VAISIŲ GARBINIMAS

Nagrinėjama augmenijos simbolika. Medžiai ir vaisiai (pavyzdžiui, obuolys ar granatas) senovės kultuose simbolizavo vaisingumą ir moteriškąją reprodukcinę sistemą. Tai buvo laikas, kai gamtos vešėjimas buvo tiesiogiai tapatinamas su dieviškumu.

III. SAULĖS GARBINIMAS – MOTERIŠKOJI IR VYRIŠKOJI ENERGIJOS SAULĖJE

Analizuojama Saulės simbolika. Autorė teigia, kad prieš tapdama išskirtinai „vyrišku“ dievu, Saulė buvo suvokiama kaip turinti abi energijas arba netgi laikoma moteriška būtybe, teikiančia gyvybę ir šilumą visai kūrinijai.

IV. DVILYPIS SENOVĖS DIEVAS TAIP PAT YRA IR TREJYBĖ

Aiškinama, kaip senovės žmonės suvokė dievybės vienovę per dualizmą (vyras ir moteris). Ši sąjunga vėliau transformavosi į „Trejybę“, kurią sudarė Tėvas, Motina ir Vaikas, pabrėžiant šeimos ir gyvybės tęstinumo sakralumą.

V. MOTERIŠKOJO IR VYRIŠKOJO ELEMENTŲ ATSKYRIMAS DIEVYBĖJE

Aprašomas lūžio taškas religijos istorijoje. Didėjant vyrų politinei galiai, dievybės vientisumas buvo suskaidytas. Moteriškieji elementai pradėti nuvertinti, o vyriškieji – iškelti, taip pradedant patriarchalinių religijų erą.

VI. SENOVĖS RASĖS CIVILIZACIJA

Autorė apžvelgia senovės civilizacijas (ypač priešistorines), kuriose klestėjo taika ir menai. Jos teigimu, ši aukšta kultūra buvo tiesioginis rezultatas visuomenės, kurioje moteriškas dievybės principas garantavo lygybę ir teisingumą.

VII. ANKSTYVŲJŲ DOKTRINŲ NUSLĖPIMAS

Nusprendžiama, kad vėlesnės dvasininkų kastos sąmoningai slėpė arba klastojo senovės žinias apie moterišką dievą. Tai buvo daroma siekiant įtvirtinti naują socialinę tvarką, kurioje moteris užimtų pavaldžią poziciją.

VIII. ORIGINALIOJI IZRAELITŲ DIEVO IDĖJA

Gamble analizuoja ankstyvąjį judaizmą, teigdama, kad net hebrajų protėviai iš pradžių garbino dvilypę dievybę, o griežtas vyriškas „Jahvė“ atsirado vėliau, išstūmus moteriškąjį aspektą (Ašerą).

IX. FINIKIEČIŲ IR HEBRĖJŲ DIEVAS SETAS (SET OR SETH)

Tyrinėjama Seto figūra. Autorė teigia, kad Setas iš pradžių buvo gerbiama dievybė, susijusi su fundamentaliomis gamtos jėgomis, tačiau vėliau, pasikeitus religinei paradigmai, jis buvo demonizuotas arba paverstas „blogio“ simboliu.

X. SENOVĖS SPEKULIACIJOS APIE KŪRIMĄ

Aprašomi kosmogoniai mitai. Analizuojama, kaip iš idėjos apie „Visatos kiaušinį“ (moteriškas simbolis) buvo pereita prie idėjos apie kūrimą žodžiu ar valia (vyriškas, intelektualinis simbolis).

XI. UGNIES IR FALO GARBINIMAS

Šiame skyriuje nagrinėjamas vyriškojo prado iškilimas per ugnies ir falo simboliką. Gamble teigia, kad ugnies kultas tapo agresyvios, naikinančios ir dominuojančios vyriškos energijos simboliu, kuris pakeitė ramesnį gamtos garbinimą.

XII. BANDYMAS APVALYTI JUSLINGUMU PERSISUNKUSIUS TIKĖJIMUS

Analizuojami religiniai judėjimai, kurie bandė reformuoti iškrypusius vaisingumo kultus. Autorė pastebi, kad kovojant su „juslingumu“, dažnai buvo sunaikinama ir pagarba moteriškumui, religiją paverčiant sausa ir asketiška.

XIII–XIV. KRIKŠČIONYBĖ – PAGONYBĖS TĘSINYS

Dviejuose skyriuose Gamble detaliai įrodinėja, kad krikščionybė nebuvo naujas apreiškimas, o senovės pagoniškų ritualų, simbolių ir dogmų rinkinys. Marijos kultas interpretuojamas kaip senovės Deivės Motinos garbinimo tęsinys, pritaikytas naujai sistemai.

XV. KRIKŠČIONYBĖ AIRIJOJE

Pateikiamas specifinis pavyzdys – Airija. Čia krikščionybė ilgiausiai išlaikė pagoniškus elementus ir stiprų moterišką pradą (pvz., Šv. Brigita, kilusi iš pagonių deivės), nes vietos kultūra buvo giliai įsišaknijusi senosiose tradicijose.

XVI. AKMENYS ARBA STULPAI KAIP DIEVYBĖS

Aiškinama menhyrų, obeliskų ir akmens stulpų reikšmė. Nurodoma, kad šie objektai simbolizavo dieviškąją energiją ir dažnai turėjo falinę prasmę, žyminčią vyriško prado įsitvirtinimą kraštovaizdyje ir religijoje.

XVII. AUKOJIMAI

Nagrinėjama kraujo aukos kilmė. Autorė daro išvadą, kad kruvini aukojimai atsirado kartu su patriarchalinėmis religijomis ir karo kultais, pakeisdami ankstesnes taikias augalų ar vaisių aukas Deivei.

XVIII. KRYŽIUS IR MIRŠTANTIS IŠGANYTOJAS

Baigiamasis skyrius apie kryžiaus simbolį. Gamble teigia, kad kryžius yra senovinis seksualinis simbolis (vyriškojo ir moteriškojo prado sankirta), o mirštančio ir prisikeliančio dievo motyvas yra perimtas iš gamtos ciklo ir saulės kultų, egzistavusių tūkstantmečius iki krikščionybės.

The God-Idea of the Ancients: or, Sex in Religion (ištrauka)

ĮŽANGA.

Tyrinėjant pirminę Dievo idėją, pasireiškiančią monumentaliuose įrašuose įvairiose pasaulio dalyse; moksliškai tiriant ankstyvąsias žmonijos religines sampratas, išreikštas simboliais, aptinkamais šventųjų pastatų bei šventovių architektūroje ir puošyboje; kruopščiai nagrinėjant senovės šventus objektus ir vietas, vis dar išlikusias kiekviename žemės kampelyje, bei studijuojant antikinį meną, neatrodo neįtikėtina, jog buvo nubrėžta tyrimo kryptis, kuria einant galima įgyti pakankamai tikslių žinių apie procesus, sudarančius mūsų dabartines religines sistemas. Daugybė figūrų ir šventų emblemų, iškaltų nesunaikinamame akmenyje ankstyviausiose olų šventovėse; milžiniški bokštai, monolitai ir „siūbuojantys akmenys“, randami beveik kiekvienoje pasaulio šalyje ir, kaip žinoma, glaudžiai susiję su pirminiu tikėjimu bei garbinimu, bei įrašai lentelėse, kurios atkasamos įvairiose pasaulio dalyse, kartu su mirusių kalbų iššifravimu, tampa beveik neišsemiamu šaltiniu informacijai apie ankstyvąją žmonijos istoriją gauti ir kartu teikia neginčijamų įrodymų apie religinių tikėjimų kilmę, raidą ir vienovę.

Lyginant kalbas, kurias ankstyvosios rasės vartojo savo religinėms sampratoms išreikšti; stebint mitų ir šventųjų vardų panašumą tarp visų genčių ir tautų, bei atskleidus faktą, kad legendos, išlikusios įvairiose pasaulio šalyse, yra identiškos arba turi tą patį pagrindą, tikėtina, jog jau rasta gija, leidžianti atsekti žmonių giminės religinės istorijos metmenis nuo pat „pirmojo išsisklaidymo“ laikotarpio, ar net nuo tų laikų, kai viena rasė sudarė visą žemės rutulio populiaciją. Humboldtas savo „Tyrimuose“ pastebi: „Kiekvienoje žemės rutulio dalyje, tiek Kordiljerų kalvagūbriuose, tiek Samotrakės saloje Egėjo jūroje, religinėse apeigose yra išlikę pirminių kalbų fragmentų.“

Dėl pamatinių idėjų, glūdinčių įvairiose religinėse sistemose, tiek praeities, tiek dabarties, tapatumo, Hargrave’as Jenningsas, remdamasis sero Williamo Joneso nubrėžta paralėle tarp Meru ir Olimpo dievybių, pastebi:

„Visi mūsų spėliojimai veda prie tų pačių išvadų. Vieną dieną atrandamos pelenų vazos, kitą – tai etimologiniai tyrimai; dar vėliau – etnologinis tyrimas, o kitą dieną – netikėtų pasakojimų iš skandinavų publikavimas; tačiau visa tai kaupia įrodymus apie mūsų kraujo ryšį su istorinėmis tautomis – ir, galėtume pridurti, apie pirminį bendrą tikėjimą.“

Kad Indijos ir Egipto religinės sistemos iš pradžių buvo tokios pačios, šiuo metu negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Įvairių autorių pastebėtas faktas apie britų sipajus, kurie savo kelionės sausuma iš Indijos metu, išvydę Denderos griuvėsius, puolė kniūbsčia prieš senovės šventyklų liekanas ir jas garbino, įrodo Indijos ir Egipto dievybių tapatumą. Paprašyti paaiškinti savo keisto elgesio priežastį, šie svetimšaliai maldininkai pareiškė, kad jie „matė priešais save išskaptuotus savo šalies dievus“.

Rytų religijų tapatumo tema Wilfordas pastebi, kad vienas ir tas pats tiek teologijos, tiek pasakiškosios istorijos kodeksas buvo priimtas ruože arba juostoje, besidriekiančioje apie keturiasdešimt laipsnių skersai senojo žemyno, pietryčių ir šiaurės vakarų kryptimi nuo rytinių Malakos pusiasalio krantų iki vakarinių Britų salų pakraščių; kad šiame didžiuliame ruože tos pačios religinės sąvokos, kaip ir galima tikėtis, vėl pasirodo įvairiose vietose su įvairiomis modifikacijomis; ir kad nėra didesnio skirtumo tarp indusų ir graikų dogmų bei garbinimo, nei egzistuoja tarp Romos ir Ženevos bažnyčių.

Dėl tam tikrų religinių įsitikinimų ir nuomonių visuotinumo, Faberis, komentuodamas minėtą Wilfordo teiginį, pastebi, kad nors šis teritorinis diapazonas yra didžiulis, jis vis dėlto pernelyg ribotas, kad apimtų visą reiškinį, ir kad šis pastebėjimas

„vienodai tinka visam gyvenamam žemės rutuliui; nes savavališkos kiekvienos pagoniškos tautos apeigos ir nuomonės turi tokį glaudų tarpusavio panašumą, kad toks sutapimas galėjo atsirasti tik joms turint bendrą kilmę. Pati barbarybė nepajėgė ištrinti stipraus pirminio įspūdžio. Senovinės bendrosios sistemos pėdsakų galima aptikti neseniai atrastose Ramiojo vandenyno salose; ir kai Amerikos pasaulis pirmą kartą atsivėrė drąsiems Europos nuotykių ieškotojams, jo gyventojai nuo šiaurės iki pietų su giminingomis ceremonijomis ir giminingomis sampratomis garbino Egipto ir Hindustano, Graikijos ir Italijos, Finikijos ir Britanijos dievus.“(1)

    1) Pagan Idolatry, knyga i., sk. i.
  

„Nors kiekviena religija turi savo savitą augimą, sėkla, iš kurios jos dygsta, visur yra ta pati.“(2)

    2) Max Muller, Origin and Growth of Religion, p. 48.
  

Klausimas, ar religinėse apeigose, ceremonijose ir simboliuose įvairiose pasaulio šalyse stebimas sampratos tapatumas ir detalių panašumas yra nulemtas visuotinio vienybės dėsnio, valdančio žmonijos vystymąsi, ar dėl vienos pirminės tautos išsisklaidymo ankstyvosios Dievybės sampratos buvo plačiai paskleistos po visą žemę, galbūt nėra galutinai išspręstas; vis dėlto, remiantis per pastarąjį šimtmetį pateiktais faktais, pastaroji teorija atrodo visiškai tikėtina, o religinių idėjų išsiskyrimas, stebimas tarp įvairių žemės tautų, priskirtinas temperamento skirtumams, atsiradusiems dėl pakitusių gyvenimo sąlygų. Kitaip tariant, religinės raidos krypties išsiskyrimą neabejotinai lėmė aplinka.

Bandant suprasti dievo idėjos augimo istoriją, reikėtų turėti omenyje faktą, kad nuo pat ankstyviausios kuriamosios jėgos sampratos gyvūnijos ir augalijos pasaulyje iki pat vėliausios raidos teologinėse spekuliacijose, niekada nebuvo to, ką būtų galima nuosekliai vadinti nauja religija. Priešingai, religija, kaip ir visa kita, yra pavaldi augimo dėsniui; todėl šiandienos tikėjimai yra teisėtas pirminės Dievybės idėjos rezultatas, arba pasekmė, išsivysčiusi pagal dėsnius, valdančius specifinius instinktus, kurie dominavo žmonijos gyvenime žemėje.

Klaidingas įspūdis, kuris įsigalėjo tikint tuo, kas nepažinu, būtent, kad moralinis dėsnis yra religijos rezultatas, arba, kitais žodžiais tariant, kad žmogaus sąžinė savo kilme ir palaikymu kažkokiu būdu priklauso nuo antgamtinių jėgų, geriau ir aiškiau suprantant praėjusią žmonių rasės raidos istoriją, pamažu sklaidosi. Dėl vieno galime būti pagrįstai tikri: gėrio ir blogio pažinimas bei mūsų teisingumo ir teisingo gyvenimo jausmas išsivystė visiškai nepriklausomai nuo visų religinių įsitikinimų. Auksinėje taisyklėje įkūnytas moralinis dėsnis nėra misticizmo ar žmogaus sampratų apie tai, kas nepažinu, padarinys; priešingai, jis yra patirties rezultatas ir buvo suformuluotas reaguojant į pripažintą žmogiškosios būtinybės dėsnį – dėsnį, kuris apima pamatį pažangos principą. Žmonijos raidos istorija įtikinamai rodo, kad žmonija ĮAUGO į moralinio dėsnio pripažinimą, kad per užuojautą arba troškimą siekti kitų gerovės – savybę, kurios šaknys glūdi motiniškame prisirišime, – išsivystė sąžinė ir moralinis jausmas.

Nors moralinis dėsnis ir sąžinė jokia prasme negali būti laikomi žmogaus idėjų apie tai, kas nepažinu, rezultatu, lygiai taip pat ir žmogiškojoje prigimtyje išsivysčiusios ydos bei silpnybės negali būti laikomos religijos rezultatu. Nors seksualiniai ekscesai, kurie tris ar keturis tūkstantmečius buvo praktikuojami kaip šventos apeigos ir traktuojami kaip neatsiejama religijos dalis įvairiose pasaulio vietose, turėjo poveikį stimuliuoti ir stiprinti gyvuliškąją žmogaus prigimtį, vis dėlto šių apeigų negalima laikyti pirmine žemesnės prigimties viršenybės prieš aukštesnes savybes priežastimi. Priešingai, impulsą, kuris buvo pavadintas religija, su visomis keistenybėmis, kurias pateikia jos istorija, reikėtų vertinti labiau kaip pasekmę nei kaip priežastį. Tautos išsivystymo stadija reguliuoja jos religiją. Žmogus susikuria savo dievus; jie bejėgiai jį pakeisti.

Kadangi rašytinė istorija fiksuoja tik tuos žmonijos patirties įvykius, kurie priklauso palyginti nesenam žmogaus egzistavimo laikotarpiui, ir kadangi pirminės Dievybės sampratos glūdi palaidotos po amžius trukusio sugedimo, ankstyvesnių žmonijos tikėjimų atšvaitų, kaip jau buvo minėta, reikia ieškoti išnykusių rasių tradicijose, paminkluose ir kalbose.

Apžvelgdami šį klausimą, be abejo, pastebėsime faktą, kad jei tautos augimo stadiją rodo jos religinės sampratos ir jei religinių tikėjimų likučių visur esama praeities kalbose, tradicijose ir paminkluose, tai atidžiai studijuodami šiuos dalykus galime tikėtis įgyti pakankamai teisingą supratimą ne tik apie dievo idėjos augimą, bet ir apie išsivystymo stadiją, kurią pasiekė tautos, egzistavusios prieš prasidedant istoriniam amžiui. Taip pat galėsime suvokti, ar žmonijos raida per tarpinius amžius buvo nenutrūkstama, ar dėl kokios nors iki šiol nepaaiškintos priežasties tikroji pažanga tam tikrą laiką buvo sustabdyta, taip sukeliant atgalinį judėjimą arba degeneraciją.

Jei norime išnarplioti paslaptis, slypinčias dabartiniuose religiniuose tikėjimuose, neturėtume pradėti nuo bandymo analizuoti ar aiškinti jokios egzistuojančios tikėjimo ir garbinimo sistemos ar sistemų. Toks kelias greičiausiai baigsis ne tik sąmyšiu ir vėlesniu religinės prigimties egzistavimo žmonijoje neigimu, bet taip pat gali sukelti pasibjaurėjimą visa religinės patirties tema ir nepasitikėjimą ja. Atsižvelgiant į šį faktą, atrodo, būtų ne tik nenaudinga, bet ir itin neišmintinga gaišti laiką bandant įgyti žinių šia tema vien tik studijuojant vėlyvesnius jos istorijos etapus.

Jei tikrai trokštame gauti informacijos apie dabartinius religinius reiškinius, akivaizdu, kad turėtume taikyti mokslinį metodą ir nukreipti dėmesį į tolimą praeitį, kur kruopštaus ir sistemingo tyrimo dėka galime įžvelgti ankstyviausią kuriamosios jėgos sampratą ir esminį visų religinių sistemų pagrindą, nuo kurio galima atsekti laipsnišką dievo idėjos raidą.

I SKYRIUS. LYTIS – DIEVO IDĖJOS PAGRINDAS.

Studijuojant pirminę religiją, visur aiškiai matoma analogija tarp dievo idėjos augimo ir žmonių rasės, o ypač dviejų lytinių principų, vystymosi.

„Religija su savo pateisinimu ir paaiškinimu randama tik lyčių santykiuose. Ten ir tik ten.“(3)

    3) Hargrave Jennings, Phallicism.
  

Kadangi dievybės samprata kilo iš lyties, arba iš kūrybinių veiksnių – moteriškojo ir vyriškojo, – kurie įkvepia gyvybę Gamtai, galime pagrįstai tikėtis dviejų lytinių principų raidos istorijoje ir sampratose apie juos, vyravusiose praeities amžiais, rasti pakankamai teisingą dievo idėjos augimo aprašymą. Pamatysime, kad ankstesniame žmonijos egzistavimo amžiuje kaip Kūrėjas buvo garbinamos ne tik reprodukcinės galios visoje Gamtoje, o ypač žmonėse ir gyvūnuose, bet taip pat rasime, kad vyraujančios idėjos apie vienos ar kitos lyties svarbą reprodukcijos procese lėmė šios visuotinės kuriamosios jėgos lytį. Taip pat pastebėsime, kad dievo idėjos visada atitiko tuo metu vyravusias nuomones apie vienos ar kitos lyties svarbą žmonių visuomenėje. Kitaip tariant, tol, kol moters galia ir įtaka buvo dominuojanti, kuriamoji jėga buvo laikoma įkūnijančia moteriškosios prigimties principus; tačiau vėliau, kai moters galia sumenko ir buvo pasiekta vyro viršenybė, dievo idėja pamažu pradėjo įgyti vyriškus bruožus ir atributus.

Moksliniais tyrimais pastebėtas faktas, kad daugybę amžių po gyvybės atsiradimo žemėje vyriškoji lytis neturėjo atskiro egzistavimo; kad du lytiniai principai, sperma ir užuomazga, glūdėjo tame pačiame individe. Tačiau diferenciacijos procesų metu šie elementai atsiskyrė, ir atsiskyrus vyriškajai lyčiai nuo moteriškosios, reprodukcinės funkcijos nuo tol buvo patikėtos dviem atskiriems individams.

Kadangi iš pradžių visoje Gamtoje moteriškoji lytis buvo matomas organinis vienetas, kuriame glūdėjo išimtinė kuriamoji galia, ir kadangi ankstyvaisiais gyvybės amžiais žemėje ji apėmė ir vyriškąjį pradą, galbūt nėra keista, kad net ir atsiradus žmonijai žemėje buvo pripažįstama didesnė motinos elemento svarba žmonių visuomenėje; taip pat, kadangi gebėjimas pagimdyti kartu su suvokiančiąja išmintimi iš pradžių sudarė Kūrėją, nenuostabu, kad dievo idėja buvo moteriška, o ne vyriška.

Iš faktų, stebimų ryšium su šia tema, visiškai tikėtina, kad daugybę amžių generuojantis principas visoje Gamtoje buvo garbinamas kaip moteriškas; tačiau didėjant žinioms, kurios buvo stebėjimo ir patirties rezultatas, įsigalėjo teisingesnės ar tikslesnės idėjos, ir vėliau didžioji vaisinanti energija visatoje imta laikyti dvilype nedaloma jėga – moteriška ir vyriška. Ši jėga, arba veiksnys, sudarė vieną Dievą, kuris, kadangi moters funkcijos tais amžiais buvo laikomos svarbesnėmis už vyro, dažniau buvo garbinamas moters figūros pavidalu.

Neitė, Minerva, Atėnė ir Kibelė, svarbiausios atitinkamų savo šalių dievybės, buvo garbinamos kaip Suvokiančioji Išmintis arba Šviesa, tuo tarpu Cerera ir kitos reprezentavo Vaisingumą. Tačiau įsigalint vyrų valdžiai ir viršenybei, stebime norą panaikinti moteriškosios lyties svarbą ir iškelti į sostą vieną visagalį vyrišką dievą, kurio pagrindiniai atributai buvo jėga ir galybė.

Nepaisant pastangų, kurios istoriniu laikotarpiu buvo dedamos siekiant išaukštinti vyro svarbą tiek žmonių reikaluose, tiek dievo idėjoje, vis dėlto, manau, niekas negali studijuoti senovės tautų mitologijų ir tradicijų nelikdamas paveiktas moteriškajam elementui suteikiamos svarbos, ir kuo gilesnės studijos, tuo stipresnis šis įspūdis.

Tam tikroje žmonijos raidos stadijoje religija buvo tik gyvybę teikiančių arba vaisinančių jėgų visoje Gamtoje pripažinimas ir pasikliovimas jomis, o ankstyvaisiais žmogaus karjeros amžiais garbinimas daugiausia susidėjo iš švenčių minėjimo nustatytais metų laikais, ypač sėjos ir derliaus nuėmimo metu, siekiant paminėti iš javų lauko ir vynuogyno gaunamą naudą.

Be abejonės, pirmasis sudievintas objektas buvo Gaja, Žemė. Kadangi manyta, jog žemės prieglobstyje glūdi vaisinanti, gyvybę teikianti galia, ir kadangi iš jos buvo gaunamos visos gyvenimo gėrybės, ji buvo moteriška. Ji buvo Visuotinė Motina, ir jai, kaip jokiai kitai žmonijos garbintai dievybei, buvo rodomas spontaniškas atsidavimas ir noriai pripažįstama priklausomybė. Iki to laiko žmonijos istorijoje nebuvo pastatyta jokių šventyklų, skirtų neapibrėžtam ir neapibrėžiamam Dievui. Motinos Žemės vaikai susirinkdavo atvirame ore, be jokios žmogaus rankų sukurtos šventovės ribų, ir po dangaus skliautu pripažindavo didžiosios Dievybės dosnumą bei savo priklausomybę nuo jos dovanų. Ji buvo maloningas ir viską žinantis Dievas, švelni ir mylinti gimdytoja – motina, kuri nereikalavo jokios kruvinos aukos, kad susitaikytų su savo vaikais. Apeigos, atliekamos šiais šventiniais laikotarpiais, daugiausia susidėjo iš linksmybių ir visuotinio padėkos reiškimo, kurio metu garbintojų dėkingumas pasireiškė dainomis bei šokiais ir maldavimais Dievybei, kad ji grąžintų arba tęstų savo dovanas.

Vėliau, dėl baimės ir pagarbos, kurią kėlė gimimo ir gyvybės paslaptys, kuriamųjų principų augalijos pasaulyje garbinimą papildė kuriamųjų funkcijų žmonėse ir gyvūnuose garbinimas. Žemė, įskaitant joje glūdinčią galią, kuria palaikomas egzistencijos tęstinumas ir kuria nuolat pašaukiamos į gyvenimą naujos formos, įkūnijo Dievo idėją; ir kadangi ši vidinė jėga buvo laikoma neatsiejama nuo materijos arba jos apraiška, laikui bėgant žemė ir dangus, kūnas ir dvasia, imti garbinti motinos su vaiku pavidalu; ši figūra buvo aukščiausia Kūrėjo išraiška, kokią tik žmogaus protas gebėjo suvokti. Ši emblema reprezentavo ne tik vaisingumą arba apvaisinančias Gamtos energijas, bet su galia kurti buvo sujungtos arba susietos visos abiejų lyčių protinės savybės ir atributai. Tiesą sakant, visa visata tilpo Motinos idėjoje – vaikas, kuris kartais būdavo moteriškos, kartais vyriškos lyties, buvo amžinojo arba visuotinio vieneto atžala ar ūglys.

Visose senovės mitologijose glūdi idėja, kad žemė, iš kurios viskas kyla, yra moteriška. Netgi suomių, lapių ir estų mitologijoje garbinama dievybė yra Motina Žemė. Tyloras atkreipia dėmesį į tą pačią idėją Anglijos mitologijoje,

„nuo tų dienų, kai anglosaksas šaukėsi Žemės: ‘Hal wes thu folde fira modor’ (Sveika, tu Žeme, žmonių motina), iki tų laikų, kai viduramžių anglai iš jos sukūrė mįslę, klausdami: ‘Kas yra Adomo motina?’, o poezija tęsė tai, ką mitologija jau buvo bepametanti, kai Miltono Arkangelas pažadėjo Adomui gyvenimą, truksiantį

    '... kol kaip prinokęs vaisius tu įkrisi
 Į savo Motinos prieglobstį.' “(4)

 4) Primitive Culture, tomas i., p. 295.
  

Senojoje religijoje dangus buvo žemės vyras, o žemė buvo visų dievų motina.(5) Praeities amžių tradicijose aiškiai suvokiamas faktas, kad buvo laikas, kai motina buvo ne tik vienintelis pripažintas gimdytojas žemėje, bet kad moteriškasis principas buvo garbinamas kaip svarbesnė kuriamoji jėga visoje Gamtoje.

    5) Max Muller, Origin and Growth of Religion, p. 279.
  

Be abejo, moteriškosios energijos garbinimas vyravo matriarchato sistemoje ir buvo praktikuojamas tuo metu, kai moterys buvo pripažintos šeimų galvos ir kai jos buvo laikomos svarbesniais veiksniais žmonių visuomenėje. Ankstesniame veikale buvo parodyta, kad po to, kai moterys santuokos metu pradėjo palikti savo namus ir kai nuosavybė, ypač žemė, pateko į vyrų priežiūrą ir kontrolę, pastarieji, valdydami visus gyvybės poreikius ir priemones jiems patenkinti, pradėjo save laikyti pranašesnėmis būtybėmis, o vėliau – teigti, kad kaip reprodukcijos, arba kūrimo, veiksnys vyras yra svarbesnis. Su šiuo pokyčiu pradėjo keistis ir Dievybės idėjos. Dvilypis principas, būtinas kūrimui ir iki tol garbintas kaip nedaloma vienybė, pamažu ėmė skirtis į atskirus elementus: vyrą, reprezentuojantį dvasią – judančiąją arba formuojančiąją jėgą generaciniuose procesuose, ir moterį, esančią materija – instrumentu, per kurį veikia dvasia. Dvasia, kuri yra amžina, sukūrė materiją, kuri yra sunaikinama. Bus pastebėtas faktas, kad ši doktrina didesniu ar mažesniu mastu vyrauja dabarties teologijose.

Šiek tiek stebėjimo ir apmąstymo parodys mums, kad vykstant šiam pokyčiui idėjose apie kuriamąjį principą, arba Dievą, kilmė ir paveldėjimo teisės, kurios iki tol buvo skaičiuojamos per motiną, buvo pakeistos iš moteriškosios į vyriškąją liniją, tėvui tuo tarpu tapus vieninteliu pripažintu gimdytoju. Aischilo „Eumenidėse“ Oresto pasiteisinimas dėl savo nusikaltimo yra tai, kad jis nėra giminė savo motinai. Euripidas taip pat įdeda į Apolono lūpas tą pačią fiziologinę sampratą, kad toji, kuri nešioja vaiką, yra tik jo žindytoja. Indusų Manu įstatymai, kurie, tiesa, nuo pat savo pirminės koncepcijos patyrė daugybę iškraipymų, kad tiktų žynių tikslams, skelbia, kad „motina tėra laukas, kuris išaugina augalą pagal tai, kokia sėkla pasėjama“.

Nors kaupdami masinę nuosavybę ir grobdami moteris į žmonas vyrai sugebėjo įgyti viršenybę ir nors buvo iškelta doktrina, kad tėvas yra vienintelis gimdytojas, taip apverčiant nusistovėjusią kilmės skaičiavimo tvarką, vis dėlto, kaip pamatysime vėliau, prireikė tūkstančių metų, kad moteriškasis elementas būtų pašalintas iš dievo idėjos.

Neturime išleisti iš akių fakto, kad žmonių visuomenė pirmiausia buvo organizuota ir laikėsi kartu giminės dėka, kurios galva buvo moteris. Atskiri šios organizacijos nariai tebuvo vieno kūno dalys, sujungtos grynojo motinystės principo, o pagrindinė šių narių pareiga buvo ginti ir saugoti vienas kitą, jei prireiktų – savo krauju. Ankstesniame veikale buvo pastebėtas faktas, kad tik per giminę buvo įmanomas visuomenės organizavimas. Be jos žmonija nebūtų nieko pasiekusi savo pažangos kelyje.

Taigi, ankstyvaisiais žmonijos egzistavimo amžiais, tuo metu, kai žmonija gyveno arčiau Gamtos ir kol individualus turtas bei blogų aistrų skatinimas dar nebuvo pagimdę prietarų, savanaudiškumo ir nepasitikėjimo, motiniškasis elementas sudarė ne tik jungiantį ir saugantį principą žmonių visuomenėje, bet, kartu su galia pagimdyti, sudarė ir dievo idėją, kuri, kaip jau buvo pastebėta, tam tikroje rasės istorijos stadijoje buvo vaizduojama moters su vaiku ant rankų figūra.

Iš visų prieinamų informacijos šaltinių galima gauti įrodymų, kad ankstyviausia religija, apie kurią turime kokių nors žinių, buvo grynas Gamtos garbinimas; kad ir koks objektas tam tikru metu galėjo būti garbinamas – ar tai būtų žemė, medis, vanduo, ar saulė – jis buvo garbinamas tiesiog kaip didžiosios energizuojančios Gamtos agentūros emblema. Judančioji arba formuojančioji jėga visatoje sudarė dievo idėją. Motinos su vaiku figūra reiškė ne tik galią pagimdyti, bet ir Suvokiančiąją Išmintį, arba Šviesą.

Lygiai taip pat, kaip per lyginamosios etnologijos studijas arba tiriant išlikusių rasių papročius, tradicijas ir mitus įvairiose vystymosi stadijose, buvo atrasta religinės idėjos pradžia ir protinės savybės, kurios tarp pirmykščių rasių skatino garbinimą, taip ir per mirusias kalbas bei simboliką, naudotą religinėse apeigose ir ceremonijose, buvo atskleista daugybė procesų, kuriais originalios ir gražios Dievybės sampratos bei garbinimas, įkvėptas Gamtos veikimo, o ypač kuriamųjų funkcijų žmonėse, pamažu tapo užtemdytas grubiausių idėjų ir šlykščiausių praktikų. Simboliai, kurie pasirodo ryšium su ankstyvosiomis religinėmis apeigomis ir ceremonijomis ir po kuriais slypi dar ankstesnio ir tyresnio amžiaus sampratos, lyginant juos su vėliau išsivysčiusiomis sampratomis apie tuos pačius objektus, aiškiai rodo pokytį, įvykusį pirminėse idėjose apie kuriamąsias funkcijas, ir pateikia nuorodą į kryptį, kuria pasuko žmonijos vystymasis arba augimas.

Kadangi žmonių rasė susikuria savo dievus ir kadangi pagal sampratas, glūdinčias bet kuriuo metu žmonijos istorijoje garbintose dievybėse, galime susidaryti teisingą nuomonę apie garbintojų charakterį, temperamentą ir siekius, tai dievų istorija, kaip ji mums atskleidžiama per simbolius, monumentalius įrašus ir mirusių kalbų tyrimus, įrodo, kad nuo Gamtos garbinimo stadijos ir tyros bei racionalios kuriamųjų jėgų visatoje sampratos žmonija laikui bėgant degeneravo į paprasčiausius juslinių malonumų garbintojus. Sugedus žmogiškajai prigimčiai ir sumenkus protinei galiai, kas sekė po gyvuliškųjų instinktų įsigalėjimo, ankstesnė abstrakčioji Dievo idėja pamažu buvo pamesta iš akių, ir pats žmogus valdovo ar viešpaties pavidalu, kartu su įvairiomis vyriškumo emblemomis, tapo garbinamas kaip Kūrėjas. Iš abstraktaus kuriamojo principo garbintojų žmonija nusirito iki simbolių, po kuriais šis principas buvo paslėptas, garbintojų.

Nors tam tikrais žmonijos istorijos etapais blogybės, kurios ištiko rasę įsigalėjus grubesniems žmonijos elementams, buvo apgailestaujamos ir apraudamos, jų nebuvo įmanoma nuslopinti. Žmogus tapo pražuvusia ir sužlugdyta būtybe. Aukso amžius praėjo.

II SKYRIUS. MEDŽIŲ, AUGALŲ IR VAISIŲ GARBINIMAS.

Kai žmonija pirmą kartą pradėjo suvokti faktą, kad visoje Gamtoje egzistuoja visą persmelkianti veikmė, per kurią arba kurios dėka viskas sukuriama, ir kai pradėjo mąstyti apie gyvybės kilmę bei galutinę daiktų priežastį ir paskirtį, visiškai nenuostabu, kad įvairūs objektai ir elementai, tokie kaip ugnis, oras, vanduo, medžiai ir t. t., savo ruožtu buvo garbinami kaip tam tikru ypatingu būdu įkūnijantys dieviškąją esmę. Taip pat nenuostabu, kad nors ši visuotinė veikmė buvo laikoma vieniu arba dvilype esybe, žmonės pripažino daugybę jos išraiškų ar apraiškų.

Pirmykščiam žmogui matomi šaltiniai, iš kurių jis gaudavo kasdienį maistą, be abejo, sudarė pirmuosius jo pagarbos ir garbinimo objektus. Taigi, be pagarbos, rodomos žemei, laikui bėgant prisidėjo medžių garbinimas, nes nuo jų ankstyvoji rasė buvo tiesiogiai priklausoma dėl maisto. Tuo metu, kai žemdirbystės menas dar nebuvo pasiektas, visi medžiai, teikiantys vaisius žmonių rasei palaikyti ir suteikiantys žmonijai malonių gėrimų ar vėsią ūksmę, imti laikyti įkūnijančiais visuotinį gėrio principą – didžiąją kuriančiąją ir saugančiąją Gamtos jėgą, todėl tapo tinkamais garbinimo objektais.

Pasak finikiečių teogonijos, „pirmieji dievai, kurie buvo garbinami atnašomis ir aukomis, buvo žemės vaisiai, kuriais mito jie ir jų palikuonys, kaip tai darė ir jų protėviai“.

Nors išsivysčius žemdirbystės menui žmonija pamažu išsilaisvino iš ankstesnės priklausomybės nuo medžio kaip pragyvenimo šaltinio, jis vis tiek ir toliau buvo garbinamas kaip kuriamosios galios arba gamybinės energijos emblema.

Beveik kiekvienos pasaulio šalies tradicijose ir paminkluose galima rasti šventojo medžio – Gyvybės medžio – pėdsakų. Įvairiose šalyse pasirodo du tradiciniai medžiai: vienas simbolizuoja fizinės gyvybės tąsą, kitas reprezentuoja dvasinį gyvenimą, arba sielos gyvenimą. Tačiau pasibaigus grynojo Gamtos garbinimo amžiui ir atsiradus gyvatės, ugnies bei faliniams tikėjimams, pirminė medžio, kaip ir visų kitų religinių emblemų, reikšmė gerokai pakito. Dėl jo energijų arba gyvybę teikiančių savybių egzistencija buvo ilgai palaikoma, ir dėl šios priežasties, kaip jau buvo pastebėta, jis tapo garbinimo objektu; tačiau reprodukcinei galiai žmoguje pakilus iki aukščiausiojo Dievo orumo, medis liaudies masėms tapo fizinės, gyvybę teikiančios energijos mirtinguosiuose ir gyvūnuose simboliu. Kitaip tariant, jis tapo faline emblema, reprezentuojančia egzistencijos tęstinumą arba galią atkurti ar tęsti gyvybę žemėje. Kaip religinis simbolis, jis tapo tradiciniu Gyvybės medžiu.

Medis, kaip ir beveik kiekvienas kitas objektas gamtoje, buvo ir vis dar yra įvairiose pasaulio dalyse laikomas arba moterišku, arba vyrišku, ir visos su juo susijusios idėjos yra šventos bei glaudžiai susipynusios su lytimi.

Atrodo, menkai tesuprantama, kokiu mastu medžiai buvo garbinami praeities amžiais, ir šiais laikais, be abejo, mažai kas norėtų tikėti, kad visoje religijos tėkmėje, nuo jos ištakų iki vėliausiai išsivysčiusių atšakų, galima pastebėti šio senovinio garbinimo pėdsakų, kuris ankstyviausiose savo stadijose buvo tiesiog Gamtos dovanų pripažinimas.

Barlow savo veikale apie simbolizmą sako, kad „visuotinai priimtiniausias gyvybės simbolis yra medis – jis taip pat ir pats tinkamiausias“.

Tas pats autorius vėl pastebi: „Be paminkluose pateikiamų šventojo medžio, arba Gyvybės medžio, įrodymų, egzistuoja istoriniai ir tradiciniai to paties dalyko įrodymai, randami ankstyvojoje įvairių tautų literatūroje, papročiuose ir liaudies vartosenoje.“(6) Kadangi medžio ir saulės garbinimas, arba Gamtos procesų adoracija, galiausiai susipynė su faliniais tikėjimais, jo istoriją galima suprasti tik išnagrinėjus šiuos vėlesnius religinės tėkmės pokyčius arba atskleidus tikrąją gyvatės, kaip religinės emblemos, reikšmę bei įvairias idėjas, susijusias su tradiciniu Gyvybės medžiu.

    6) Essays on Symbolism, p. 84.
  

Palmė, pušis, ąžuolas, banjanas arba bo medis ir daugybė kitų medžių rūšių skirtingais laikais ir įvairių tautų buvo pagerbti dieviška šlove; tačiau Rytų šalyse pats švenčiausias iš jų yra Ficus Religiosa, arba šventasis Indijos bo medis. Šiek tiek tikrosios tradicinio Gyvybės medžio reikšmės galima pastebėti idėjose, susijusiose su šios emblemos garbinimu. Figmedis, kai jis pasodinamas kartu su palme, kaip dažnai daroma Rytuose šalia šventyklų ir šventovių, laikomas ypač šventu objektu. Kai jis apsiveja palmę, kuri yra vyriška, jis visada yra moteriškas; iš jų susijungimo išsivysto Kalpia, arba aistra. Ši sąjunga sukelia egzistencijos tęstinumą ir „laiko revoliucijas“. Visa tai sudaro Gyvybės medį.

Ceilone šiuo metu stovi medis, kuris, kaip mums sakoma, vis dar garbinamas kiekvieno Budos pasekėjo. Tai šventasis bo, arba Ficus Religiosa, stovintis šalia senovinės šventovės, žinomos kaip Varinis vienuolynas, dabar esančios griuvėsiuose. Apie šį medį Forlongas pastebi:

„Nors dabar jis stūkso tarp griuvėsių ir laukinių miškų, ir nors taip vienišas ir apleistas stovi apie 1500 metų, vis dėlto jis vis dar auga ir yra garbinamas bei giliai gerbiamas daugiau milijonų mūsų rasės žmonių nei bet kuris kitas dievas, pranašas ar stabas, kokį tik pasaulis yra matęs.“(7)

    7) Rivers of Life, tomas i., p. 35.
  

Šis medis yra pašvęstas Sakjamuniui, jam 2200 metų, ir sakoma, kad jis yra atžala medžio, kurį pasodino Budgaja, vienas iš trijų ankstesnių Budų, kurie, kaip ir Sakjamunis, lankėsi Ceilone. Po šio medžio motininiu kamienu didysis pranašas ilsėjosi pasiekęs tobulą ramybę arba nugalėjęs kūną ir tapęs Buda. Būtent po bo medžiu Maja, Dangaus Karalienė, jį pagimdė, ir, tiesą sakant, labai daug svarbiausių jo gyvenimo įvykių yra glaudžiai susiję su šia šventa emblema.

Užsimindamas apie Ceilono bo medį, kurio atžala, kaip teigiama, buvo atgabenta iš Indijos į tą salą tam tikros žynės 307 m. pr. m. e., Forlongas pastebi:

„Šis nuostabus stabas davė ūglių pusei Azijos, ir kiekvienas ūglys prižiūrimas taip, kad kuo labiau panėšėtų į motininį medį, ir, kaip ir jis, yra aptvertas bei saugomas. Žmonės stebi ir klausosi ženklų bei garsų iš šio švento medžio lygiai taip pat, kaip Dodonės žyniai darydavo po savo ošiančiais ąžuolais ir kaip daugelis žmonių, net ir šiomis kiek skeptiškomis dienomis, vis dar daro po savo popiežiaus, kunigo ar kito orakulo sakyklomis.“(8)

    8) Rivers of Life, tomas i., p. 36.
  

Šventasis fikusas garbinamas Indijoje ir daugelyje Polinezijos salų.

Dėl palmės Inmanas mus tikina, kad ji simbolizuoja aktyvią vyrišką energiją arba egzistencijos tęstinumą.(9)

    9) Ancient Faiths Embodied in Ancient Names, tomas ii., p. 448.
  

Prisimenama, kad legendose, kuriomis grindžiama žydų religija, medis pasirodo paslaptingai susijęs su gyvybės pradžia ir yra susipynęs su pirmosiomis žmogaus veiksmų ir patirties idėjomis. Tačiau tiesioginė Pradžios knygos alegorijos apie moterį, medį ir gyvatę prasmė bei jos reikšmė, kokią paprastai priima pasauliečiai ir neišsilavinusi dvasininkijos dalis, turi mažai ką bendro su tikrąja jos reikšme, kaip ją supranta įšventintieji.

Vedų laikais homos medis buvo garbinamas kaip dievas, o svaiginamosioms jo sulčių savybėms buvo priskiriama ta subtili kokybė, kuri laikyta gyvybę teikiančia arba kuriamąja energija, tariamai glūdinčia karštyje ir glaudžiai susijusia su aistra arba dauginimosi energija. Ši kokybė buvo jų Bakchas, Dionisas, arba dievo idėja – ne tik fizinės egzistencijos, bet ir gėrio bei blogio kūrėjas. Tai buvo gyvybės Griovėjas, bet kartu ir Atkūrėjas.

Apie zoroastrizmo homos, arba šventąjį, medį, kurį persai garbino tūkstančius metų, Layardas pastebi: „Augalas ar jo produktas buvo vadinamas mistiniu Dievo kūnu, gyvuoju vandeniu arba amžinojo gyvenimo maistu, kai būdavo tinkamai pašventinamas ir vartojamas pagal zoroastrizmo apeigas.“ Buvo iškelta mintis, ir ne be pagrindo, kad šioje senovės idėjoje apie šventąjį homos sulčių savybių pobūdį galima atsekti „žydų šventųjų arba velykinių vakarienių ir kitų eucharistinių apeigų šventimo kilmę“.

Nors senovėje vanduo kartais buvo laikomas pirminiu principu, vėliau vynas, arba jame esanti svaiginamoji savybė, tapo dievo idėja. Tai buvo dvasia, tuo tarpu vanduo buvo materija; todėl sakramentuose vanduo ir vynas buvo maišomi: vynas reprezentavo Dievo esmę arba kraują, o vanduo tuo pat metu reiškė žmones. Kiprijonas, vyskupas kankinys, gindamas vyno vartojimą Viešpaties Vakarienės sakramente, pasitelkia tokį argumentą:

„Šventoji Dvasia taip pat netyli Psalmėse apie šio dalyko sakramentą, kai mini Viešpaties Taurę ir sako: ‘Tavo svaiginanti taurė, kokia ji nuostabi!’ O taurė, kuri svaigina, be abejo, yra sumaišyta su vynu, nes vanduo nieko negali apsvaiginti. Ir Viešpaties Taurė taip apsvaigina, kaip Nojus pasigėrė gerdamas vyną Pradžios knygoje… Nes kadangi Kristus nešė mus visus, tuo, kad jis taip pat nešė mūsų nuodėmes, matome, kad vandenyje suprantami žmonės, o vyne parodomas Kristaus kraujas… Taigi, šventinant Viešpaties Taurę, vien vandens negalima aukoti, lygiai kaip negalima aukoti vien vyno. Nes jei kas aukoja tik vyną, Kristaus kraujas yra atskirtas nuo mūsų; bet jei vanduo būtų vienas, žmonės būtų atskirti nuo Kristaus.“(10)

    10) Epistles of Cyprian, tomas i., pp. 215-217.
  

Viešpaties Vakarienės sakramentas, kurio metu vynas paslaptingai paverčiamas Dievybės esme arba Kristaus krauju, be abejonės, yra idėjos, kadaise puoselėtos apie homos medį, reliktas. Tam tikri autoriai laikosi nuomonės, kad iš šventųjų homos sulčių vartojimo kilo įvairios religinės praktikos ir apeigos, tokios kaip, pavyzdžiui, atnašų aukojimas dievams, šventųjų akmenų patepimas ir vyno liejimas ant šventųjų kalvų, taip pat paprotys prisiekti virš vyno taurių.

Gegužės stulpas, ryškiai falinė emblema, kurio šventes iki pat nesenų laikų Anglijoje švęsdavo tiek seni, tiek jauni, paprastai, jei ne visada, būdavo šlakstomas vynu. Iš pasakojimų, kuriuos turime apie šią šventą emblemą ir jos šventę, atrodo, kad joks karališkas įsakas ar dvasininkų pasmerkimas nebuvo pakankamas, kad išguitų ją iš šalies.

Pasak daktaro Stevensono, Holi šventė arba Holika Devata garbinimas Ceilono saloje „turi artimą panašumą į angliškąją Gegužės stulpo šventę, kuri kilo iš religinės ceremonijos ar šventės kušitų (vadinamų finikiečiais), senovėje užėmusių Vakarų Europą“.(11)

    11) Cituojama Baldwin, Prehistoric Nations, p. 223.
  

Uosis yra skandinavų Gyvybės medis ir, kaip šventieji visų tautų medžiai, simbolizuoja egzistencijos tęstinumą. Šis medis turi trejopą šaknį, ir šis ypatumas, be abejo, paaiškina jo šventą pobūdį. Jis yra tiek moteriškas, tiek vyriškas, ir sakoma, kad jis laikomas „tam tikru Logu arba Išmintimi“. Jis yra pirmoji emanacija iš Dievybės, ir vis dėlto Trejybė Vienybėje. Įžeisti ar pažeisti šį medį buvo šventvagystė, o jį nukirsti – nusikaltimas, baudžiamas mirtimi.

Senovės Egipto ir zoroastrizmo pasakojime pasirodo dviejų Gyvybės medžių, taip pat Pažinimo medžio, aprašymai. Šių medžių aprašymuose fikusas, moteriškasis Gyvybės medis, reprezentuoja sielos gyvenimą, o palmė, vyriškasis Gyvybės medis, yra tas, kuris suteikia fizinę gyvybę, kas taip pat yra tikroji žodžio „viešpats“ reikšmė. Tačiau kai bet kuris iš šių medžių stovėdavo vienas arba nelydimas savo atitikmens, per jį buvo suprantami abu kuriamieji principai. Šios idėjos sufleruoja mintį, kuri tarp tam tikros mokyklos šio šimtmečio psichologų, atrodo, įgauna pagreitį, būtent: kad žmogus yra dvilypė esybė, arba, kitais žodžiais tariant, kad jis turi subjektyvų protą ir objektyvųjį „aš“, kurie, kol tęsiasi šis gyvenimas, privalo bendradarbiauti arba veikti išvien.

Šiuose Egipto emblemų aprašymuose bus pastebėti kai kurie pokyčiai, kurie galiausiai įvyko dievo idėjos lyties sampratoje.

Egipto senienų muziejuje Berlyne yra antkapinė lentelė, vaizduojanti Gyvybės medį. Ši emblema vaizduoja medžio kamieną, iš kurio viršūnės iškyla moters biustas – Netpė. Ji yra dangiškosios egzistencijos deivė ir teikia mirusiajam vandenį bei gyvybės duoną; pastaroji vaizduojama kaip papločių arba bandelių formos substancija. Laikas, kada rasta ši lentelė, nežinomas, bet manoma, kad ji priklauso XIX dinastijos laikotarpiui, arba Ramzio II laikams, 1400 m. pr. m. e.

Berlyno muziejuje taip pat yra kitas Egipto Gyvybės medžio atvaizdas, kuriame kamienas užleido vietą visam moters kūnui. Tai taip pat Netpė, kuri vis dar yra dvasinė išmintis arba motiniškasis principas. Forlongas mus informuoja, kad Diana amazonių buvo garbinama po šventu medžiu.(12) Iš šio simbolio – medžio, kuris iš pradžių išaugo į dieviškos moters figūrą, o vėliau įgavo dieviško vyro pavidalą, – kilo kryžiaus emblema.

    12) Rivers of Life, tomas i., p. 70.
  

Ninevijos lentelėse pavaizduotas Gyvybės medis, apsuptas sparnuotų dvasių, laikančių rankose kankorėžį – simbolį, reiškiantį gyvybę, kuris, kaip teigiama, turi tą pačią reikšmę kaip ir crux ansata, arba kryžius, tarp egiptiečių.

Vėlesniais amžiais Gyvybės medis, t. y. dieviškas žmogus, arba kryžius, arba abu kartu, teikė nemirtingą maistą tiems, kurie jų laikėsi, lygiai taip pat, kaip senais laikais tai darė Netpė, išminties arba dvasinio gyvenimo deivė. Pasak Barlow liudijimo, tai yra objektas, „dažniausiai simbolizuojamas ankstyvosiose krikščionių antkapinėse lentelėse ir paminkluose“.(13) Kristaus kūnas buvo „gyvybės duona“, o jo kraujas buvo „vynas iš Gyvybės medžio“, kurio ragauti reiškė amžinąjį gyvenimą. Kryžius, kaip ir ankstesnėse religijose, reprezentavo gyvenimo pilnatvę. Jambu medis, budistų dievo medis, yra kryžiaus formos.(14)

    13) Essays on Symbolism, p. 74.

 14) Wilford, Asiatic Researches.
  

Tarp keltų aukštas ąžuolas buvo ne tik Dievybės simbolis, bet ir pats Jupiteris, o žemė, iš kurios jis išaugo, buvo Didžioji Motina. Visoje Europoje visais amžiais ąžuolas sulaukdavo dieviškos pagarbos. Faktas, kad po jo šakomis tiek žydas, tiek pagonis, tiek krikščionis prisiekdavo savo iškilmingiausias priesaikas, rodo, kad jo garbinimas neapsiribojo jokia konkrečia tauta ar vietove.

Ąžuolo šventumą tarp druidų gerai liudija visi rašytojai, nagrinėję šią įdomią tautą. Romoje jo šakos sudarė pergalės ženklą, dėvimą nugalėtojų didvyrių; ši emblema buvo aukščiausias pasižymėjimo ženklas, koks tik galėjo būti jiems suteiktas.

Forlongas mus tikina, kad ąžuolas Vakaruose buvo garbinamas dar labiau nei šventasis fikusas Rytuose. Kaip ir pastarojo, ąžuolo mediena turi būti naudojama

„šventajai ugniai iš Dangaus prisišaukti ir džiuginti Jule (Suiel arba Seul) rąste Kalėdų metu net krikščionių ugniavietes, taip pat kasmet atnaujinti ugnimi tiesiai nuo Ba-alo, Beltino dieną, šventąją liepsną kiekviename viešame ir privačiame židinyje, ir tai daryta nuo Meroės šventyklų prie Nilo iki tolimiausių apledėjusių Slavonijos miškų ir kalnų.“(15)

    15) Faiths of Man in All Lands, tomas i., p. 68.
  

Tarp druidų amalas taip pat buvo šventas, ypač kai apsivydavo ąžuolą. Kartu jie reprezentavo Gyvybės medį arba dvi generuojančias jėgas visoje Gamtoje. Apie tą jo rūšį, kuri auga ant ąžuolo, Borlaise’as sako, kad jie sudievino amalą ir į jį negalėjo žiūrėti kitaip, kaip tik su didžiausiu pamaldumu ir pagarba: „Artėjant metų pabaigai, jie žygiuodavo su didele iškilme rinkti ąžuolo amalo, kad paaukotų jį Jupiteriui, kviesdami visą pasaulį dalyvauti ceremonijoje.“(16)

    16) Borlaise.
  

Pasak lotynų rašytojo Plinijaus, „druidai neturi nieko šventesnio už amalą ir medį, ant kurio jis auga, jei tai ąžuolas“. Šis augalas, vadinamas Visagydžiu, nors ieškomas su didžiausiu religiniu įkarščiu, randamas retai, bet jei žmonėms, kurie dideliais būriais išeina Kalėdų metu, pasiseka jį rasti, jie nedelsdami ima ruošti vaišes po medžiu, ant kurio jis auga; tuo pat metu iškilmingiausiu būdu atvedami du balti jaučiai paaukoti. Paruošus vaišes ir parengus auką, žynys įlipa į medį ir auksiniu genėjimo peiliu nupjauna šventas amalo šakas, mesdamas jas į tam tikslui paruoštą baltą audeklą. Tada jaučiai paaukojami ir sukalbama malda, kad „Dievas padarytų savo dovaną sėkmingą tiems, kuriems ją suteikė“. Jie tikėjo, kad gėrime vartojamas amalas suteiks vaisingumo bet kuriam nevaisingam gyvūnui ir kad tai vaistas nuo visų rūšių nuodų. Tada amalo šakos būdavo išdalinamos tikintiesiems, ir kiekvienas brangino šį ženklą kaip švenčiausią savo tikėjimo emblemą. Manoma, kad Kalėdų eglutė yra šio papročio liekana.

Nors vokiečių Christbaum, skandinavų Igdrasilas ir anglakalbių tautų Kalėdų eglutė vis dar laikomi priklausančiais išimtinai krikščionybei, jų gimtinė buvo tolimieji Rytai, o kilmė – daug senesnė nei mūsų dabartinė era. Ši tema bus aptarta vėliau šiuose puslapiuose. Palmė, kuri laikui bėgant tapo švenčiausiu Egipto medžiu, kaip sakoma, išleisdavo po ūglį kiekvieną metų mėnesį. Kalėdų metu, arba per žiemos saulėgrįžą, šio medžio šaka buvo naudojama kaip laiko atsinaujinimo arba Naujųjų Metų gimimo simbolis.

Denderos zodiake, saugomame Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, yra du medžiai: vienas vaizduoja Rytus, arba Indiją ir Kiniją, kitas – Vakarus, arba Egiptą. Pirmasis iš šių medžių leidžia porą lapų ir jo viršūnėje yra Šivos emblemos – emblemos, nurodančios vaisinančias Gamtos galias, tuo tarpu Egipto šventasis medis, kurio viršūnėje yra stručio plunksna, tiesos emblema, nurodo Šviesą, Inteligenciją arba sielos gyvenimą. 1760 m. sakytoje kalboje daktaras Stukeley atkreipė dėmesį į Abraomo giraitę kaip į „tą garsiąją Beer Šebos ąžuolų giraitę, pasodintą įžymiojo pranašo ir pirmojo druido – Abraomo; iš kurio kilo mūsų garsieji britų druidai, kurie buvo tos pačios patriarchalinės reformuotos religijos ir atnešė šventųjų giraičių naudojimą į Britaniją“.(17)

    17) Barlow, Symbolism, p. 98.
  

Nustatyta, kad Arabijoje labai senais laikais buvo deivė, vardu Azra, kuri buvo garbinama medžio, vadinamo Samurch, pavidalu, ir kad Jemene medžių garbinimas vis dar vyrauja. Finiko palmė pagerbiama dieviška šlove. Sakoma, kad šis medis turi savo nuolatinius žynius, pamaldas, apeigas ir šventes bei yra taip pat uoliai garbinamas, kaip ir bet kurios kitos šalies dievai. Mums nėra pranešama, ar žydų Gyvybės medis buvo pasiskolintas iš chaldėjų, ar iš egiptiečių, bet, kadangi reikšmė visose šalyse ta pati, mažai svarbu, kas suteikė kopiją Pradžios knygos autoriui.

Daktaro Inmano veikale „Ancient Faiths“ yra pulkininko Coombs’o piešinys iš originalo, vaizduojantis „Gundymą“ arba senovės medžio ir gyvatės mitą Pradžios knygoje. Šis piešinys, kuriame pastebima, kad žydų idėja apie moterį kaip gundytoją yra apversta, buvo nukopijuotas nuo vidinių olos sienų Pietų Indijoje. Sakoma, kad paveikslėlis tiksliai atvaizduoja pasakojimo versiją, priimtą Rytuose.

Apie mirtą Payne’as Knightas sako, kad ji „buvo tiek Veneros, tiek Neptūno simbolis, vyriškoji ir moteriškoji vandenų gamybinių galių personifikacija, kurios, atrodo, kartais buvo naudojamos ta pačia prasme kaip figa ir figos lapas“.

Tas pats autorius nurodo faktą, kad vietoj karolių ant monetų pasirodo lapų vainikai, paprastai lauro, alyvmedžio, mirtos, gebenės ar ąžuolo; kartais jie juosia simbolines figūras, o kartais puošia jų galvas kaip viršugalvio vainikai. Pasak Strabono, kiekvienas iš jų yra pašvęstas kokiai nors konkrečiai Dievybės personifikacijai ir „reikšmingas kokiam nors konkrečiam atributui, ir apskritai visi visžaliai augalai buvo dionisiški augalai, tai yra, generuojančios galios simboliai, reiškiantys jaunystės ir jėgos amžinumą“. Lauro, alyvmedžio ir kt. karūnos, kuriomis būdavo pagerbiami Romos triumfų ir Graikijos žaidynių nugalėtojai, buvo nemirtingumo emblemos, o ne tik laikini proginio pasižymėjimo ženklai.(18)

    18) Payne Knight, Symbolism of Ancient Art. Esame informuoti, kad ši knyga niekada nebuvo parduodama, o tik dovanojama. Nors jos egzempliorius anksčiau buvo Britų muziejuje, patikėtiniai pasirūpino, kad ji nepatektų į katalogus.
  

Medis ir gyvatė, pasak Fergusono, simbolizuojami visose religinėse sistemose, kokias tik pasaulis yra žinojęs. Jie abu kartu simbolizuoja reprodukcijos arba generacijos procesus. Jie taip pat simbolizuoja gėrį ir blogį bei priežastį, slypinčią už dorybės nuosmukio.

Tarp daugybės vaisių, kurie laikas nuo laiko buvo laikomi dieviškomis emblemomis, pagrindiniai galbūt yra figa, granatas, mandragora, migdolas ir alyvuogė. Ypatingai šventas pobūdis, kurį randame priskirtą figai, nustoja buvęs paslaptimi, kai tik prisimename, kad dauginimosi organai, vyriški ir moteriški, laikui bėgant tapo garbinimo objektais ir kad figa buvo pastarųjų emblema.

Sakoma, kad šio vaisiaus pintinė buvo priimtiniausia auka dievui Bakchui, todėl jo garbintojų laikyta švenčiausiu simboliu. Mėgstamiausia medžiaga faliniams dirbiniams buvo šventojo figmedžio mediena, nes buvo tikima, kad trinant jo gabalėlius vieną į kitą iš dangaus išgaunama šventoji ugnis. Tačiau šventąja ugnimi buvo laikomas ne tiek natūralus matomas elementas, kuris būdavo įžiebiamas, kiek ta subtili substancija, glūdinti ugnyje ar karštyje, kuri, kaip manyta, talpina gyvybės principą ir kuri buvo siunčiama atsakant į pamaldžių garbintojų troškimus gauti dauginimosi energijos; ši palaima įvairiose tautose, ypač tarp žydų, rodė ypatingą dieviškąjį palankumą.

Tiek pagonių, tiek žydų ir krikščionių granatas ilgą laiką buvo laikomas šventa emblema. Tai reprodukcinės energijos simbolis. Jo atvaizdai buvo išsiuvinėti ant efodo, o apie Saliamono šventyklą pranešama, kad ji buvo tiesiog nusėta papuošimais, kuriuose, tarp pastebėtų atvaizdų, šis konkretus vaisius atrodo ryškiausias. Jo reikšmė, kaip ją atskleidžia Inmanas ir kiti autoriai, yra pernelyg grubi, kad būtų dėstoma šiuose puslapiuose.

Tarp švenčiausių augalų ar gėlių buvo lotosas ir fleur-de-lis (lelija), abu garbinti dėl kokio nors tikro ar įsivaizduojamo organinio lytinio ypatumo. Lotosas yra garbinamas kaip moteriškasis principas visoje Gamtoje arba kaip „visos kūrinijos įsčios“ ir yra šventas visose Rytų šalyse. Sakoma, kad jis yra androginiškas arba hermafroditas – iš čia kyla jo ypatingai šventas pobūdis.

Ilgą laiką buvo manoma, kad ši lelija išauga be vyriškųjų žiedadulkių pagalbos, todėl atrodė tinkama emblema tai senovinei sektai, kuri moteriškąjį pradą garbino kaip svarbesnę kuriamąją energiją.

Apie lotosą Inmanas pastebi: „Tarp keturiolikos rūšių maisto ir gėlių, aukojamų sanskrito dievui Anatai, tik lotosas yra nepakeičiamas.“ Ši emblema, kaip matėme, buvo Didžiosios Motinos simbolis, ir esame tikinami, kad jis buvo „mažai kuo mažiau šventas už pačią Dangaus Karalienę“.

Apie lotosą ir jo visuotinę reikšmę kaip religinę emblemą Payne’as Knightas sako:

„Lotosas yra Linėjaus Nelumbo. Šis augalas auga vandenyje ir tarp savo plačių lapų išleidžia žiedą, kurio centre susiformuoja sėklalizdis, varpo arba apversto kūgio formos, kurio viršus nusėtas mažomis duobutėmis ar celėmis, kuriose auga sėklos. Šių celių angos yra per mažos, kad sėklos iškristų, kai prinoksta, todėl jos išleidžia naujus ūglius tose vietose, kur susiformavo; indo svogūnas tarnauja kaip matrica (gimda) joms maitinti, kol jos įgauna tokį dydį, kad jį susprogdina ir išsilaisvina, po ko, kaip ir kitos vandens žolės, įsišaknija visur, kur tik srovė jas nuneša. Todėl šis augalas, būdamas savaime produktyvus ir vegetuojantis iš savo paties matricos, be žemės globos, natūraliai buvo priimtas kaip vandenų, kuriuos veikė Kūrėjo kuriamoji dvasia suteikdama gyvybę ir augmeniją materijai, produktyviosios galios simbolis. Atitinkamai matome jį naudojamą kiekvienoje Šiaurės pusrutulio dalyje, kur vyrauja arba vyravo simbolinė religija, neteisingai vadinama stabmeldyste. Totorių, japonų ir indų šventieji atvaizdai beveik visi patalpinti ant jo; daugybė to pavyzdžių pasitaiko Kaempferio, Sonnerato ir kt. leidiniuose: Indijos Brahma vaizduojamas sėdintis lotoso soste, o figūros ant Izidės stalo vienoje rankoje laiko šio augalo stiebą, kurio viršuje yra sėklalizdis, o kitoje – kryžių, reiškiantį vyriškus organus: taip pažymima tai deivei priskiriama visuotinė galia, tiek aktyvi, tiek pasyvi.“(19)

    19) Symbolism of Ancient Art.
  

Lotosas yra švenčiausias ir reikšmingiausias simbolis, susijęs su šventosiomis Rytų misterijomis. Šia tema Maurice’as pastebi, kad nėra jokio kito augalo, kuris būtų sulaukęs tokio lygio pagarbos kaip lotosas. Tai buvo pašvęstas Didžiosios Motinos, kuri pagimdė vaisinančias energijas – moteriškąją ir vyriškąją, simbolis. Jis buvo visur giliai gerbiamas ne tik visame Šiaurės pusrutulyje, bet ir tarp šiuolaikinių egiptiečių jis vis dar garbinamas kaip simbolizuojantis Didžiąją Pirminę Priežastį. Lotosas buvo emblema, garbinta iškilmingose Eleusino misterijose Graikijoje ir Fiditijos šventėse Kartaginoje.

Kalbėdamas apie senovės žmonių lotosui teiktą pagarbą, Higginsas sako: „Ir tęsinyje pamatysime, kad jis vis dar gauna pagarbą, jei ne garbinimą, iš didelės krikščioniškojo pasaulio dalies, galbūt nesuvokiančios pirminės savo elgesio priežasties.“ Reikšmingas faktas, kad beveik visuose šventuose krikščionių paveiksluose Europos galerijose, ypač Apreiškimo scenose, visada galima pastebėti leliją. Vėlesniais amžiais, praradus pirminę lotoso reikšmę, jį pakeitė bet kokia lelija. Godfrey Higginsas įsitikinęs, kad nors Romos bažnyčios kunigai šiuo metu nežino tikrosios lotoso, arba lelijos, reikšmės, „ji, kaip ir daugelis kitų labai keistų dalykų, tikriausiai yra suprantama Vatikane arba Šv. Petro bazilikos kriptoje“.(20)

    20) Anacalypsis, knyga vii., sk. xi.
  

Apie indusų lotosą Nimrodas sako:

„Lotosas yra gerai žinoma alegorija, kurios išsiskleidusi taurelė vaizduoja dievų laivus, plaukiančius vandens paviršiumi, o iš jos kylantis status žiedas – to laivo stiebą… bet kadangi laivas buvo Izidė arba Magna Mater, moteriškasis principas, o stiebas jame – vyriškoji dievybė, šios gėlės dalys įgavo tam tikras kitas reikšmes, kurios, atrodo, buvo taip pat gerai žinomos Samosatoje kaip ir Benarese.“(21)

    21) Cituojama Anacalypsis.
  

Kitais žodžiais tariant, tai buvo falinė emblema, vaizduojanti kuriamuosius procesus visoje Gamtoje. Sūzai, kušitų arba senovės etiopų sostinės pavadinimas, reiškė „Lelijų miestas“. Indijoje lotosas dažnai pasirodo tarp falinių atvaizdų vietoj šventosios Joni. Iš ankstesnių puslapių bus pastebėtas faktas, kad senovės Dievas įkūnijo dvi kuriamąsias visatos veikmes, tačiau kadangi niekas negalėjo egzistuoti be motinos, didysis Om, kuris buvo nedalomas Dievas ir saulės Kūrėjas, buvo šių dviejų principų motina, tuo tarpu Gyvybės medis buvo pirminė gyvybę teikianti energija žemėje, atvaizduota sukūrimo mituose apie pirmąjį žmogų Adomą ir pirmąją moterį Ievą arba Adamą.

Per amžius ši jėga, arba kuriamoji veikmė, buvo simbolizuojama įvairiais būdais, kurių daugelis buvo paminėti ankstesniuose puslapiuose. Matėme, kad nepaisant fakto, jog vyro viršenybė buvo įtvirtinta, šventoji Joni ir lotosas vis dar buvo gerbiami kaip aukščiausiojo Dievo simboliai. Galiausiai, kai vyriškoji energija pradėta garbinti kaip svarbesnė veikmė reprodukcijoje, moteriškoji, nors vis dar būtina dievo idėjai užbaigti, buvo uždangstyta.

Tarp sektos, žinomos kaip lingaitai, tų, kurie garbino vyriškąją kuriamąją galią, Žmogus, Falas ir Kūrėjas religinėje simbolikoje žmonių sąmonėje reiškė vieną ir tą patį dalyką. Kiekvienas reprezentavo Gyvybės medį, visų dalykų pradžią ir pabaigą.

Medžių garbinimą pasmerkė Turo, Nanto ir Osero susirinkimai, o XI amžiuje Anglijoje jį uždraudė Knuto įstatymai, tačiau šie ediktai, atrodo, turėjo mažai poveikio. Užsimindamas apie šią temą, Barlow sako: „XVIII amžiuje jis egzistavo Livonijoje, o jo pėdsakų vis dar galima rasti Britų salose.“(22) Didžiulė teritorija, kurioje kadaise buvo paplitęs medžių ir augalų garbinimas, ir atkaklumas, su kuriuo jis vis dar laikosi žmonių rasėje, rodo, kaip stipriai ankstesniame žmonijos istorijos amžiuje jis buvo įsišaknijęs į religinius žmonijos jausmus.

    22) Essays on Symbolism, p. 118.
  

Šis garbinimas taip glaudžiai susipynė su gyvatės ir faliniais tikėjimais, kad neįmanoma jo nagrinėti, net ir trumpai, nepaliečiant šių vėlesnių raidos etapų; vis dėlto, susietas su žemės ir saulės garbinimu, jis, be abejonės, daugybę amžių vyravo visiškai nesusijęs su grubesnėmis idėjomis, su kuriomis vėliau tapo asocijuojamas.

III SKYRIUS. SAULĖS GARBINIMAS – MOTERIŠKOJI IR VYRIŠKOJI ENERGIJA SAULĖJE.

„Kai tyrinėjame tautų garbinimą ankstyviausiais laikotarpiais, prieinamais per raštiją ar tradiciją, randame, kad vieno Dievo garbinimas, be šventyklų ar atvaizdų, vyravo visuotinai.“(23)

    23) Godfrey Higgins, Celtic Druids.
  

Visose senovės religijose, apie kurias turime kokių nors žinių, galima pastebėti didžiąją energizuojančią jėgą visoje Gamtoje, pripažįstamą ir gerbiamą kaip Dievybė. Ši jėga apima ne tik kuriamąsias energijas žmonėse, gyvūnuose ir augaluose, bet ankstyvaisiais žmonijos istorijos amžiais ji apėmė ir Išmintį, arba Dėsnį – tą „galią, kuria visi dalykai atskiriami arba apibrėžiami ir laikomi jiems tinkamose vietose“. Žymiausi autoriai, nagrinėję šią temą, sutaria darydami išvadą, kad tūkstančius metų visose žemės tautose buvo garbinamas tik vienas Dievas. Šis Dievas buvo Šviesa ir Gyvybė, ir abu jie kildo iš saulės, arba, tiksliau sakant, buvo simbolizuojami saulės.

Egipto himnuose į Kūrėją kreipiamasi kaip į būtybę, kuri „gyvena pasislėpusi saulėje“; o graikų rašytojai kalba apie šį šviesulį kaip apie „visų daiktų gimdytoją ir maitintoją, pasaulio valdovą“. Tačiau manoma, kad nei viena iš šių tautų negarbino pačios fizinės saulės. Tai buvo „centras arba kūnas, iš kurio nuolat sklido visa persmelkianti dvasia, pirminė tvarkos, vaisingumo ir organizuotumo kūrėja, kad išsaugotų galingą struktūrą, kurią ji suformavo“.

Akivaizdu, kad ankstyvuoju laikotarpiu tiek Egipte, tiek Indijoje jau buvo susiformavusios sudvasintos saulės garbinimo sampratos.

Matėme, kad Netpė, Šviesos arba Dangiškosios Išminties deivė, suteikdavo dvasinę gyvybę visiems, kurie norėdavo ją priimti. Didžioji Dievų Motina Indijoje buvo ne tik šaltinis, iš kurio plūsta visos palaimos, bet ji buvo visų dalykų Pradžia ir Pabaiga.

Apie „Aditę, beribę, tą, kuri anapus, kuri yra už visko ir viskame“, Maxas Mulleris sako, kad vėlesniais laikais ji „galėjo būti tapatinama su dangumi, taip pat su žeme, bet iš pradžių ji buvo toli už dangaus ir žemės“.(24) Tas pats autorius cituoja šiuos žodžius, taip pat iš Rigvedos himno:

    24) Origin and Growth of Religion, p. 221.
  

„O Mitra ir Varuna, jūs įlipate į savo vežimą, kuris auštant aušrai yra aukso spalvos, o leidžiantis saulei turi geležinius stipinus; iš ten jūs matote Aditę ir Ditę – tai yra, kas yra anapus ir kas yra čia, kas begalybė ir kas baigtina, kas mirtinga ir kas nemirtinga.“(25)

    25) Ten pat.
  

Aditė yra Didžioji Ji, Kuri Yra, Amžinoji. Mulleris nurodo faktą, kad kitas indų poetas „kalba apie aušrą kaip apie Aditės veidą; taip nurodydamas, kad Aditė čia yra ne pati aušra, o kažkas už aušros“. Ši Deivė, kuri įvardijama kaip „Seniausioji“, yra maldaujama „ne tik nuvyti tamsą ir priešus, kurie tyko tamsoje, bet taip pat išlaisvinti žmogų nuo bet kokios nuodėmės, kurią jis galėjo padaryti“. „Tegul Aditė dieną saugo mūsų gyvulius, tegul ji, kuri niekada neapgauna, saugo mus nuo blogio.“

Tiek Egipto, tiek Indijos ir hebrajų religijose du generuojantys principai visoje Gamtoje reprezentuoja Begalybę, Šventų Švenčiausiąją, Elohimus arba Aleim – Ieue. Ankstyviausiose Etiopijos arba Arabijos, Chaldėjos, Asirijos ir Babilonijos religijų įrašuose atskleidžiamas tas pats monados principas Dievybėje. Ši monados samprata, arba dvilypė vienybė, šis Šviesos ir Gyvybės, arba Išminties ir generuojančios jėgos, Dievas yra tas pats šaltinis, iš kurio kilo visos mitologijos, ir, kaip buvo teigta, visose tautose pastebimas faktas, kad religinė idėja sekė iš esmės tą patį raidos, arba augimo, kursą. Šventuosiuose indų raštuose yra tik viena Visagalė Jėga, paprastai vadinama Brahma arba Brahme – Om arba Aum. Šis žodis Indijoje buvo vertinamas su tokia pat pagarba, kaip šventasis žydų Ieue. Vėlesniais amžiais įrodomas faktas, kad šis Dievas, į kurį susilieja visos tam tikru žmonijos istorijos laikotarpiu garbintos dievybės, yra saulė, arba jei ne pati fizinė saulė, tai aukščiausioji veikmė joje, kuri buvo pripažinta kaip didžioji kuriamoji arba gyvybinė jėga – tas dvilypis principas, kurį ankstyvosios rasės pripažino kaip Elohimus, Om, Ormuzdą ir t. t., ir iš kurio, kaip manyta, kyla produktyvioji galia žmonėse, augaluose ir gyvūnuose.

Prieš išsivystant medžių ar faliniam garbinimui, saulė kaip Dievybės emblema, be abejo, buvo tapusi pagrindiniu pagarbos objektu. Tikriausiai praėjo amžiai, kol pirmykštis žmogus pastebėjo, kad visa gyvybė priklauso nuo saulės spindulių šilumos, arba kol iš patirties suvokė faktą, kad jos, kaip ir žemės, veikimui jis skolingas tiek už maistą, tiek už judėjimo galią. Tačiau kai tik šios žinios buvo įgytos, didysis dienos šviesulys užėmė svarbiausią vietą tarp jo dėmesio ir garbinimo objektų. Kad taip ir buvo, kad saulė, arba kaip tikrasis Kūrėjas, arba kaip didžiosios energizuojančios jėgos Gamtoje emblema, buvo garbinama kiekvienos žemės tautos, įrodymų netrūksta; taip pat netrūksta įrodymų faktui pagrįsti, kad nuo tada, kai saulė buvo priimta kaip dieviškas objektas, arba galbūt turėčiau sakyti, kaip Išminties ir kuriamosios galios emblema, ji niekada nebuvo visiškai pašalinta iš žmonijos dievo idėjos.

Bryantas pateikia daugybę etimologinių įrodymų faktui pagrįsti, kad visi ankstyvieji Dievybės vardai buvo kildinami arba sudaryti iš kokio nors žodžio, kuris iš pradžių reiškė saulę.

Maxas Mulleris sako, kad Surja buvo saulė, šviečianti danguje. Savitris buvo saulė, nešanti šviesą ir gyvybę. Višnus buvo saulė, žengianti trimis žingsniais per dangų, ir t. t.

Inmanas, kurio etimologiniai tyrimai jam suteikė nemažą pripažinimą kaip sanskrito ir hebrajų kalbų žinovui, sako, kad Ra, Ilos, Helos, Bil, Baal, Al, Allah ir Elohim buvo vardai, duoti saulei kaip Kūrėjo atstovui.

Godfrey Higginsas mus tikina, kad Brahmė yra saulė, tas pats kaip Surja. Brahma iššoko iš Brahmės bambos. Faberis savo veikale „Pagan Idolatry“ sako, kad visi senovės dievai „nepastebimai susilieja į vieną, jie visi lygiai taip pat yra saulė“. Žodis Apolonas reiškia Šviesos autorių arba gimdytoją. Rigvedoje Surja, saulė, vadinama Aditja. „Tikrai, Surja, tu esi didi; tikrai, Aditja, tu esi didi.“

Seldenas pastebi, kad nesvarbu, ar dievai vadinami Ozyriu, ar Omfiu, ar Nilu, ar bet kuriuo kitu vardu, jie visi susitelkia į saulę.

Pasak Diodoro Siciliečio, senovės žmonės tikėjo, kad Dionisas, Ozyris, Serapis, Panas, Jupiteris ir Plutonas buvo viena. Jie buvo saulė.

Maxas Mulleris sako, kad labai žemo išsivystymo rasė Indijoje, vadinama santalais, saulę vadina Čandro, kas reiškia „šviesus“. Šie žmonės misionieriams, apsigyvenusiems tarp jų, pareiškė, kad Čandro sukūrė pasaulį; o kai jiems buvo pasakyta, kad būtų absurdiška sakyti, jog saulė sukūrė pasaulį, jie atsakė: „Mes turime omenyje ne matomą Čandro, o nematomą.“

Ne tik Dionisas ir visi kiti dievai, kurie vėlesniais amžiais pradėti laikyti vyrais, reprezentavo saulę, bet po vyriškojo ir moteriškojo elementų atsiskyrimo iš pradžių nedalome Dievuje, Maut arba Minerva, Demetra, Cerera, Izidė, Junona ir kitos pagoniškame pasaulyje mažiau svarbios deivės taip pat buvo saulė, arba, kitais žodžiais tariant, jos reprezentavo moteriškąją galią visatoje, kuri, kaip manyta, glūdėjo saulėje.

Daugumoje Babilono ir Asirijos dieviškųjų emblemų grupių pasitaiko du skirtingi saulės atvaizdai: „vienas vaizduojamas su keturiais spinduliais arba padalijimais disko viduje, o kitas – su aštuoniais“. Pasak George’o Rawlinsono, šios figūros rodo skirtumą tarp vyriškųjų ir moteriškųjų galių, glūdinčių saulėje: ketvirčiuotas diskas reiškia vyriškąją energiją, o aštuonių spindulių šviesulys pasirodo kaip moteriškosios emblema!(26)

    26) Essay x.
  

Ankstyvesniame žmonijos istorijos amžiuje, prieš kylant nesutarimams dėl lyčių santykinės svarbos reprodukcijoje, ir tuo metu, kai motina su vaiku reprezentavo Dievybę, saulė buvo garbinama kaip moteriškasis Jupiteris (Dzeusas). Viskas visatoje buvo šio didžiojo Dievo dalis. Tuo metu dievo idėjoje nebuvo jokio susiskaldymo. Kūrėjas sudarė dvilypę, bet nedalomą vienybę. Dionisas anksčiau reprezentavo šį Dievą, kaip ir Om, Jupiteris, Mitra ir kiti. Jupiteris buvo „Didžioji Mergelė“, iš kurios viskas kyla.

    „Jupiteris egzistuoja pirmas, kurio griaustiniai aidi aukštybėse,
      Jupiteris paskutinis, Jupiteris vidury, viskas kyla iš Jupiterio;
  Moteriškas yra Jupiteris, Nemirtingasis Jupiteris yra vyriškas;
      Jupiteris yra plačioji Žemė, dangūs švyti blyškiai.
  Jupiteris yra beribė Dvasia, Jupiteris yra Ugnis,
      Kuri šildo pasaulį jausmu ir troškimu.“
  

Ankstesniame veikale buvo paminėtas faktas, kad pirmoji užuomina, kurią ponas Bachofenas, knygos „Das Mutterrecht“ („Motinos teisė“) autorius, gavo apie buvusią visuomenės būklę, kai vyravo ginekokratija, arba socialinė ir politinė moterų viršenybė, buvo visose senovės mitologijose moteriškajam principui Dievybėje teikiama svarba.

Pasak įvairių rašytojų liudijimų, Om, nors ir apimantis abu Dievybės elementus, savo reikšme vis dėlto buvo moteriškas. Seras Williamas Jonesas pastebi, kad Om reiškia orakulą – matricą arba įsčias.(27) Šia tema Godfrey Higginsas, cituodamas Drummondą, pastebi:

    27) Žr. Anacalypsis, knyga iii., sk. ii.
  

„Žodis Om arba Am hebrajų kalboje reiškia ne tik galybę, jėgą, galią, tvirtumą, solidumą, tiesą, bet jis taip pat reiškia Motiną, kaip Pradžios knygos II sk. 24 eil., ir Meilę, iš kurios kilo lotynų Amo, Mamma. Jei žodį suprasime kaip reiškiantį jėgą, tai Amon reikš (pirmasis skiemuo esant in regimine) generuojančios arba kuriamosios galios jėgos šventyklą, arba galingos dauginimosi galios šventyklą. Jei žodis Am reiškia Motiną, tuomet numanoma dar gilesnė idėja, t. y.: motina generuojanti galia, arba motiniškoji generuojanti galia: galbūt Persijos Uranija arba Kretos ir Graikijos Venera Afroditė, arba vyriškos ir moteriškos giminės Jupiter Genetrix, arba Indijos Brahme Mai, arba Lukrecijaus Alma Venus. O On miestas, arba Heliopolis, bus Saulės miestas, arba gamtos dauginimosi galių, kurių emblema visada buvo saulė, Miestas.“

Pasak prof. W. R. Smitho, Om reiškia vienijantis arba rišantis, faktą, kurį paaiškina motinos elemento reikšmė ankstyvojoje visuomenėje. Didžiosios Dievybės Om arba Aum vardas retai tepraslysta pro jo garbintojų lūpas, o kai tariamas, visada pagarbiai pašnibždomis. Apie mistinį žodį Om mums sakoma, kad tai vardas, duotas Delfams, ir kad „Delfai turi moteriškų dauginimosi organų, Indijoje vadinamų Os Minxoe, reikšmę“.

Nors didysis Indijos Dievas buvo moteriškas ir vyriškas, vis dėlto Forlongas mus tikina, kad apie moteriškąją energiją Mają, Dangaus Karalienę, net ir šiais laikais girdima daugiau nei apie vyriškąjį principą.

Pasak Bryanto, Hamo garbinimas yra seniausias ir visuotiniausias pasaulyje. Šis rašytojas pastebi, kad Hamas, užuot reprezentavęs asmenį, yra tik graikiškas Om arba Aum, didžiojo androginiškojo Indijos Dievo, iškraipymas; Dievo, kurio reikšmė identiška Aleim, Vestai ir visiems kitiems ankstyvosios dvilypės, visuotinės galios atstovams. „Senąja kalba Dievas buvo vadinamas Al, Ale, Alue ir Aleim, dažniau Aleim nei bet kuriuo kitu vardu.“ Pasak Higginso liudijimo, Aleim nurodo moteriškąją daugiskaitą. Pagonių dievybės Aštarotė ir Belzebubas abu buvo vadinami Aleim; Aštarotė buvo tiesiog Astartė, papuošta avino ragais. Ištar neretai pasirodo su karvės ragais. Inmanas mus informuoja, kad kai deivė stebima su ragais – emblemomis, kurios, beje, visada nurodo vyriškąją galią, – tai skirta pažymėti faktui, kad ji yra androginiška, arba kad joje įkūnyta visa Dievybė – dvilypė reprodukcinė energija visoje Gamtoje. „Figūra tampa dieviškumo ir galios emblema.“(28)

    28) Ancient Faiths Embodied in Ancient Names, tomas i., p. 311.
  

Mitra – Išgelbėtojas, didžioji Persijos Dievybė, kuri buvo garbinama kaip „Saugotojas“, buvo tiek moteriška, tiek vyriška. Tarp šios dievybės atvaizdų Townley kolekcijoje Britų muziejuje yra vienas, kuriame ji pavaizduota savo moteriškuoju pavidalu, bežudanti jautį. Dievybė Baalas buvo tiek moteriška, tiek vyriška. Žydų Dievas ankstyvojoje jų istorijos stadijoje buvo vadinamas Baalu. Rytietiškasis Ormuzdas taip pat buvo dvilypis arba androginiškas.

Orfėjas moko, kad dieviškoji prigimtis yra tiek moteriška, tiek vyriška. Pasak Proklo, Jupiteris buvo nemirtinga mergelė, „Dangaus Karalienė ir Dievų Motina“. Visi dalykai glūdėjo Jupiterio įsčiose. Ši Mergelė, kurioje buvo įkūnytas vyriškasis principas, „davė šviesą ir gyvybę Ievai“. Ji buvo gyvybę teikianti, energizuojanti galia Gamtoje ir buvo tapati Aleim, Om, Astartei ir kitoms. Deivė Esta, arba Vesta, arba Hestija, kurią Platonas vadina „visatos kūno siela“, Beverlio ir kitų manymu, yra Pati Iš Savęs Egzistuojanti, indų Didžioji „Ji, Kuri Yra“, kurios reikšmė identiška kušitų arba finikiečių Dievybei Aleim.

Pasak Marko Polo, kinai turėjo tik vieną aukščiausiąjį Dievą, kurio atvaizdo neturėjo ir kurio meldė tik dviejų dalykų – „sveiko proto sveikame kūne“. Tačiau jie turėjo mažesnį dievą – tikriausiai tą patį kaip žydų „Viešpats“ (vyriškos giminės), kurio prašydavo lietaus, gero oro ir visų kitų smulkesnių egzistencijos priedų. Ant kinų namų sienų yra lentelė, kuriai jie reiškia savo pamaldumą. Šioje lentelėje yra „aukštojo, dangiškojo ir aukščiausiojo Dievo“ vardas. Pagrindinis žodis, kurį turi ši lentelė, yra „Tien“. Apie šį kinų Dievą Barlow sako: „Tienhow asmenyje kinai atpažįsta Dangaus Karalienę, žindančią savo sūnų kūdikį.“ Su šia figūra susijęs lotoso pumpuras, naujo gimimo simbolis.

Iš pradžių Chaldėjoje ir Egipte buvo garbinamas tik vienas aukščiausiasis Dievas. Ši Dievybė buvo vaizduojama motinos su vaiku pavidalu, kaip ir didysis kinų Dievas. Ji apėmė visatą ir visus Dievybės atributus. Ji buvo garbinama tūkstančius metų prieš Marijos, Kristaus Motinos, gimimą, ir jos atvaizdų vis dar išlikę ne tik Rytų kraštuose, bet ir daugelyje Europos šalių. Seniausiose Egipto šventyklose vis dar galima pamatyti šventuosius kambarius, kuriuose yra „Šventų Švenčiausioji“ ir į kuriuos praeities amžiais niekas negalėjo įžengti, išskyrus aukščiausio rango žynius ir žynes. Šiuose kambariuose pavaizduotos gimimo misterijos kartu su generacijos simboliais – dauginimosi emblemomis.

Nilo upės krantuose stebimi Filės šventyklos griuvėsiai; sakoma, kad ši struktūra reprezentuoja seniausią architektūros stilių. Šiuose griuvėsiuose matoma vidinė menė, kurioje pavaizduotos vaiko dievo Horo gimimo scenos, ir iš tiesų, visur tarp Egipto paminklų ir griuvėsių aiškiai matomas faktas, kad kuriamoji galia ir funkcijos žmonėse, gyvūnuose ir augalų gyvybėje kartu su Išmintimi kadaise sudarė dievo idėją.

Tarp Amenofio III rūmų griuvėsių ir Nilo stovi dvi milžiniškos statulos, kiekviena iškalta iš vieno akmens luitų. Šios figūros, nors ir sėdinčios pozos, yra šešiasdešimties pėdų aukščio. Manoma, kad jos kadaise sudarė įėjimą į panašių figūrų alėją, vedančią į rūmus. Buvo manoma, kad šiauriausia statula vaizduoja Amoną, o jos porininkė yra jo Motina. Tačiau dabar daugelis rašytojų tiki, kad šios figūros visai nevaizduoja dviejų asmenų, bet kad tolimame pasaulio istorijos amžiuje jos buvo garbinamos kaip du didieji principai, moteriškasis ir vyriškasis, kurie įkvepia Gamtą. Pastebėtas faktas, kad Am arba Om iš pradžių buvo moteriška Dievybė, kurioje glūdėjo vyriškasis principas; tačiau kai dėl pokyčių, įvykusių santykinėse lyčių pozicijose, vyriškasis elementas garbintoje Dievybėje pradėtas vaizduoti kaip vyras, o ne kaip vaikas, jis tapo Amonu. Jis buvo saulė, vis dėlto, nepaisant fakto, kad pritraukė sau saulės galias, jis pats tebuvo moteriškosios Dievybės Om, Dievų Motinos ir Dangaus Karalienės, kūrinys arba emanacija. Būtent ji sukūrė arba pagimdė saulę.

Yra tradicija, teigianti, kad kiekvieną rytą iš pirmosios iš šių dviejų milžiniškų figūrų pasigirsta melodingas garsas, kai jis sveikina savo rausvapirštę Motiną, kurią pripažįsta kaip visos Šviesos ir Išminties šaltinį. Kūnai apibūdinami kaip „be judesio, veidai be išraiškos, akys žiūrinčios tiesiai į priekį, vis dėlto tam tikras didingas paprastumas verčia visus jais žavėtis“.

Šiaurės deivė Disa arba Iza, kaip pavaizduota ant šventųjų lapių būgnų, buvo lydima vaiko, panašaus į egiptiečių Horą.(29) Taip pat pastebima, kad senovės maskvėnai garbino šventą grupę, sudarytą iš motinos ir jos vaikų, tikriausiai Egipto Izidės ir jos palikuonių atvaizdą, arba bent jau kadaise buvusios visuotinės Dievybės idėjos reprezentaciją.

    29) Jennings, Phallicism.
  

Toliau cituojamas Payne’as Knightas:

„Moteriška panteistinė figūra iš sidabro, su auksu padengtais drabužių kraštais, visa atlikta taip, kad pranoksta beveik viską, kas išlikę, buvo tarp daiktų, rastų Makone prie Sonos 1764 metais, ir publikuota Kailuso. Ji vaizduoja Kibelę, visuotinę motiną, su mūro karūna ant galvos ir visa persmelkiančiais sparnais, augančiais iš jos pečių, maišančią produktyvius karščio ir drėgmės elementus atliekant libaciją ant aukuro liepsnų. Abipus jos galvos yra po vieną iš Dioskūrų, reiškiančių kintančią dieninės ir naktinės Saulės įtaką; o ant pusmėnulio, palaikomo jos sparnų galiukų, yra septynios planetos, kiekviena pažymėta ją valdančios dievybės biustu, besiilsinčiu ant gaublio, ir išdėstytos pagal savaitės dienų, pavadintų jų vardais, tvarką.

Kairėje rankoje ji laiko du gausybės ragus, reiškiančius jos veikimo rezultatus dviejuose Žemės pusrutuliuose; o ant jų yra Apolono ir Dianos, šiuos pusrutulius valdančių dievybių, biustai su auksiniu disku, perkirstu dviem skersinėmis linijomis, koks pastebimas kituose senovės meno kūriniuose ir kokį Šiaurės barbarai naudojo vaizduoti saulės metams, padalintiems į keturias dalis, esančias kiekvieno nugarėlėje.“(30)

    30) Symbolism of Ancient Art.
  

Be jokios abejonės, tai buvo tuo metu, kai moteris sudarė giminės galvą ir kai moteriškasis elementas saulėje, žmonėse ir apskritai Gamtoje buvo laikomas svarbesniu, kad Latonė ir jos sūnus Apolonas buvo garbinami kartu. Latonė, Apolonas ir Diana sudarė trejopą Dievą. Pastarieji du buvo moteriškoji ir vyriškoji energijos, o pirmoji buvo šaltinis, iš kurio jie kilo. Kai tik žmogus atsisako tikėjimo populiaria, bet klaidinga nuomone, kad ankstyvųjų egiptiečių ir graikų dievai buvo sudievinti praeities amžių didvyriai, jis pasirengęs suvokti faktą, kad nors neįšventintiesiems šių dievų atrodo daugybė, iš tikrųjų jie visi reprezentuoja tą pačią idėją, būtent: dvilypę judančiąją jėgą Gamtoje kartu su Šviesa arba Išmintimi.

Matėme, kad kai tarp senovės tautų civilizacija pasiekė aukščiausią tašką, dievo idėja buvo vaizduojama moters su vaiku figūra; tačiau vėliau, šioms tautoms pradėjus smukti, kuriamoji energija apėmė tiesiog fizinę gyvybę arba galią daugintis ir buvo vaizduojama įvairiomis emblemomis, kurios bus aptartos toliau šiame veikale. Dar vėlesniais amžiais, po to, kai vyriškoji reprodukcinė galia tapo Dievu, ir kai dėl prietarų bei juslumo liaudies masės nusirito iki vergų lygio, monarchai, prisistatydami savo neišmanantiems pavaldiniams kaip visų gėrybių, net pačios gyvybės, šaltinis, pasisavino saulės titulus ir reikalavo sau garbinimo, kuris anksčiau priklausė jai. Iš šio fakto, be abejonės, kilo nuomonė, taip atkakliai palaikoma pastaraisiais laikais, kad senovės dievai tebuvo sudievinti praeities didvyriai.

Jei ankstyvaisiais žmonijos egzistavimo amžiais visi dievai susiliejo į saulę ir jei Šviesa ir Gyvybė, arba Išmintis ir galia daugintis bei palaikyti gyvybę, sudarė Dievybę, tuomet, žinoma, Dievas arba saulė buvo moteriška arba vyriška, arba abu kartu, priklausomai nuo vyraujančio tikėjimo lyginamosiomis kuriančiosiomis ir palaikančiosiomis lyčių galiomis.

Iš to, kas pateikta ankstesniuose puslapiuose, be abejo, buvo suvoktas faktas, kad Mergelės ir Kūdikio garbinimas, priešingai nei paprastai manoma, nepriklauso išimtinai Romos krikščionių bažnyčiai, bet, priešingai, kad tai sudaro pačią seniausią išlikusią Kūrėjo idėją. Kaip buvo užsiminta, mažai abejonių, kad ankstyviausias moters ir vaiko garbinimas buvo daug paprastesnis nei tas, kuris įsigalėjo vėlesniais amžiais, tuo metu, kai kiekviena religinė samprata buvo aklinai uždengta astrologijos ir mitologijos mišiniu. Po to, kai planetos imtos laikyti aktyviomis jėgomis reprodukcijoje ir galingomis tvarkant visus žemiškuosius reikalus, Sferos Mergelė, nors ir reprezentavo Gamtą, taip pat buvo žvaigždynas, pasirodantis virš horizonto žiemos saulėgrįžos metu arba tuo laiku, kai saulė pasiekia žemiausią tašką ir pradeda grįžti. Šiuo metu, gruodžio 25-ąją, kaip tik tada, kai dienos pradeda ilgėti, ši Mergelė pagimdė Saulės Dievą. Sakoma, kad jis išėjo iš jos šono; iš čia kilo legenda, kad Gotama Buda gimė iš Majos šono, taip pat gnostikų ir kitų krikščionių sektų tikėjimas, kad Jėzus buvo paimtas iš Marijos šono.(31)

    31) Be abejo, bus prisimintas faktas, kad panašus tikėjimas egzistavo ir dėl Julijaus Cezario gimimo.
  

Vokietijos bažnyčiose ir daugelio miestų gatvėse galima pamatyti šios tradicinės Mergelės figūras. Ji stovi viena koja ant pusmėnulio, o kita – ant gyvatės galvos, kurios nasruose yra obels šakelė su obuoliu. Gyvatės uodega apsivijusi gaublį, kuris iš dalies apgaubtas debesų. Ant vienos Mergelės rankos yra Kūdikis, o kitos rankos plaštakoje ji laiko šventąjį lotosą. Jos galvą juosia šviesos aureolė, panaši į saulės spindulius.

Dažnai kyla noras paklausti: ar Romos bažnyčios įšventintieji laiko šiuos atvaizdus teisėtais Marijos, Juozapo žmonos ir Kristaus Motinos, atvaizdais, ar jie žino tikrąją jų reikšmę? Žinoma, įvairūs priedai, priskirti šiai figūrai, išduoda jos senovinę kilmę ir atskleidžia jos tapatumą su Egipto, Chaldėjos ir Finikijos Sferos Mergele.

Jau buvo pastebėtas faktas, kad originaliame „Gundymo“ pavaizdavime Indijos olos šventykloje gundytojas yra ne moteris, o vyras, ir ypatingas bruožas, pastebimas ryšium su šia senovine moteriška Dievybe, yra tas, kad tai JI, o NE JOS SĖKLA, mindo gyvatę, taip įrodant, kad iš pradžių moteris, o ne vyras, buvo garbinama kaip Išgelbėtoja. Kitas reikšmingas bruožas, pastebimas ryšium su šia tema, yra tas, kad seniausios figūros, vaizduojančios šią Deivę, yra juodos, taip įrodant, kad ji turėjo priklausyti tamsiaodžių rasei.

Šis atvaizdas, nors ir juodas ar tamsiaodis, turėjo ilgus plaukus, taigi tai nebuvo negrė. Seniausia Cereros statula buvo juoda, o Pausanijas sako, kad vietoje, vadinamoje Melangea, Arkadijoje, buvo juoda Venera. Nyderlanduose vos prieš keletą metų viena bažnyčia buvo dedikuota juodai deivei. Sferos Mergelė, kuri mina gyvatės galvą, reprezentuoja visuotinį moteriškumą. Ji yra pirmojo Pradžios knygos skyriaus Mergelė ir visos Žemės motina. Ji reprezentuoja ne tik kuriamąją galią, bet ir Suvokiančiąją Išmintį. Nors ši Deivė paprastai vaizduojama su lotosu rankoje, kartais ji neša prinokusius javus arba kviečius.

Gotamos Budos motina buvo vadinama Mai arba Maja, pagal mėnesį, kurį Žemė pasipuošia gražiausiu savo apdaru.

Maja yra visuotinės Gamtos gimdytoja. Pasak Daviso, Merkurijaus motina „yra visuotinis Gamtos genijus, kuris atskyrė visus daiktus pagal jų įvairias rūšis“, lygiai taip pat kaip Egipto Mut. Sakoma, kad Mai reiškia „tą, kuri pradeda šviesti“. Tiesą sakant, ji buvo saulės, iš kurios viskas kyla, motina. Ji buvo materija, kurioje slėpėsi dvasia.

Montfaucono atvaizduose pasirodo deivė Izidė, sėdinti ant lotoso. Jos galvą, ant kurios yra gaublys, supa spindintis ratas, kuris akivaizdžiai vaizduoja saulę. Kitoje pusėje yra Ieu – žodis, „kuriuo bažnyčios autoriai paprastai skaito hebrajišką žodį Jehova“. Remdamasis šiuo pavyzdžiu iš Montfaucono, Godfrey Higginsas pastebi: „Čia Izidė, kurios šydo joks mirtingasis niekada neatidengs, dangiškoji Sferos Mergelė, sėdi ant save generuojančio šventojo lotoso ir yra vadinama Ieu arba Jupiteriu (Jove).“(32) Ji taip pat turi mistinį skaičių 608, kuris reiškia Dievybę. Jos krūtys aiškiai rodo, kad tai moteriškas atvaizdas, nors su figūra susijusi ir vyriška emblema, rodanti, kad joje glūdi abu elementai, arba kad visata yra įkūnyta moteryje.

    32) Anacalypsis, knyga v., sk. iv.
  

Higginsas mano, kad nėra temos, kuria būtų padaryta daugiau klaidų tiek senovės, tiek šių laikų žmonių, nei apie deivę Izidę. Jis atkreipia dėmesį į nenuoseklumą vadinant ją mėnuliu, kai daugelyje šalių mėnulis yra vyriškos giminės. Jis visiškai tikras, kad jei Izidė yra mėnulis, tai Cerera, Prozerpina, Venera ir visi kiti moteriški dievai buvo tas pats, kas, atsižvelgiant į visur prieinamus faktus, negali būti tiesa. Tačiau tiesa, kad „planeta, vadinama mėnuliu, teisminėje astrologijoje buvo dedikuota jai, lygiai taip pat kaip planeta buvo dedikuota Venerai ar Marsui. Bet Venera ir Marsas nebuvo pačios šios planetos, nors šios planetos buvo jiems šventos.“(33) Tada Higginsas atkreipia dėmesį į jos šventyklą Saise, Egipte, ir į įrašą, skelbiantį, kad „ji apima viską, kas yra, kas buvo ir kas bus“, kad ji yra „saulės gimdytoja“, ir jis teisingai daro išvadą, kad Izidė negali būti mėnulis.

    33) Anacalypsis, knyga vi., sk. ii.
  

Apulėjus priverčia Izidę tarti:

„Aš esu visų daiktų gimdytoja, elementų valdovė, pirminė laiko atžala, aukščiausioji iš dievybių, pirmoji iš dangiškųjų dievų ir deivių, kurios vienatinę dievybę visas pasaulis garbina daugybe pavidalų, įvairiomis apeigomis ir įvairiais vardais. Egiptiečiai garbina mane tinkamomis ceremonijomis ir vadina mane tikruoju mano vardu – Karaliene Izide.“

Mums sakoma, kad Izidė vadinama Myrionymus, arba deive su 10 000 vardų. Ji yra persų Mitra, kas yra tas pats kaip Buda, Minerva, Venera ir visi kiti.

Faberis pripažįsta, kad moteriškasis principas anksčiau buvo laikomas Pasaulio Siela. Jis sako:

„Izidė buvo ta pati kaip Neitė arba Minerva; todėl įrašas Saise buvo taip pat taikomas tai deivei. Atenagoras mus informuoja, kad Neitė arba graikų Atėnė buvo laikoma Išmintimi, pereinančia ir pasklindančia per visus daiktus. Taigi akivaizdu, kad ji buvo laikoma Pasaulio Siela; nes būtent toks yra šios mitologinės asmenybės palaikomas charakteris.“(34)

    34) Pagan Idolatry, knyga i., p. 170.
  

Tas pats autorius sako toliau:

„Ovidijus suteikia panašų charakterį Venerai. Jis vaizduoja ją kaip valdančią visą pasaulį; kaip duodančią įstatymus Dangui, Žemei ir Vandenynui, kaip bendrąją dievų ir žmonių gimdytoją ir kaip produktyviąją tiek javų, tiek medžių priežastį. Ji taip pat šlovinama Lukrecijaus, kuris priskiria jai tą patį visuotinumo atributą, kurį indai suteikia savo deivei Izi arba Devi.“(35)

    35) Ten pat.
  

Atrodo, jog visi autoriai, kurių tikslas yra atskleisti, o ne paslėpti senovės paslaptis, laikosi bendro įsitikinimo, kad iki palyginti nesenų laikų mėnulis niekada nebuvo garbinamas kaip Izidė. Kol senovės religijos kilmė ir prasmė nebuvo pamiršta, o idėjos, sudarančios Gamtos garbinimo pagrindą, nebuvo prarastos, mėnulis niekada nebuvo laikomas reprezentuojančiu moteriškąjį principą.

Kai žmogus pradėjo save laikyti vieninteliu svarbiu veiksniu prokreacijoje ir kai saulė tapo vyriška, o karštis arba aistra sudarė dievo idėją, mėnulis buvo pavadintas Izide. Mėnulis reprezentavo karščio nebuvimą, todėl jame buvo mažai pripažinto dieviškojo elemento. Esamomis aplinkybėmis jis galbūt buvo tinkama emblema moteriai.

Indų šventuosiuose raštuose pasakojama apie mėnulį, Somą, kuris buvo paverstas moterimi, vadinama Čandra, „baltąja arba sidabrine“.

Kalbėdamas apie mėnulį, Kalischas sako: „Atrodo, kad visas finikiečių deivės Astartės, su kuria ta Dangaus Karalienė yra tapati ir kuri buvo vaisingumo deivė, ritualas buvo perkeltas jai.“(36)

    36) Historical and Critical Commentary of the Old Testament.
  

Ankstyvaisiais pasaulio amžiais moteris buvo taip laikoma Kūrėja, kad daugelyje šalių, kur jos garbinimas vėliau susitapatino su mėnulio garbinimu, Luna buvo garbinama kaip saulės gimdytoja. Pagal Babilonijos sukūrimo lenteles mėnulis buvo svarbiausias dangaus kūnas. Vėlesniais amžiais saulės ir mėnulio giminė atrodo nepaprastai kintanti. Vankuverio salos achtai garbina saulę ir mėnulį – saulę kaip moterišką, mėnulį kaip vyrišką.(37) Kai kuriose Afrikos šalyse mėnulis garbinamas kaip moteriškas, o saulės garbinimas nežinomas. Tarp įvairių tautų saulė ir mėnulis laikomi vyru ir žmona, o tarp kitų – broliu ir seserimi. Kai kuriose šalyse abu yra moteriški. Nerandu atvejo, kad abu būtų vyriški. Tiek indai, tiek actekai vienu metu sakė, kad Luna yra vyriškas, o saulė dažnai būdavo moteriška.

    37) Tylor, Primitive Culture, tomas ii., p. 272.
  

Faktą, kad tarp persų mėnulis, kaip ir saulė, tam tikru laikotarpiu buvo laikomas dauginimosi energijos šaltiniu ir darančiu įtaką generacijos procesams, rodo įvairios ištraukos Avestose. Khordah Avestoje šlovinamas „Mėnulis, kuriame yra galvijų sėkla, viengimis Jautis, daugelio rūšių Jautis“.

Galbūt plačiausiai paplitęs ir visuotinai garbintas senovės moteriškosios Dievybės atvaizdas Egipte buvo Mergelė Neitė arba Neit, graikų Atėnė ir romėnų Minerva. Jos vardas reiškia „aš atėjau iš savęs“. Ši Dievybė reprezentuoja ne tik kuriamąją galią, bet ir abstrakčią inteligenciją, Išmintį arba Šviesą. Jos šventykla Saise buvo didžiausia Egipte. Ji buvo atvira viršuje ir turėjo tokį įrašą: „Aš esu viskas, kas buvo, yra ir bus; joks mirtingasis nepakėlė mano šydo, o vaisius, kurį aš pagimdžiau, buvo saulė.“ Ji taip pat buvo vadinama Mut, visuotine motina. Karaliai buvo ypač pagerbiami titulu „Neitės sūnus“.

Norint išreikšti mintį, kad moteriškoji energija Dievybėje apėmė ne tik galią pagimdyti, bet ir visas žmogiškosios prigimties natūralias galias, atributus ir galimybes, ji buvo vaizduojama tyra Mergele, kuri taip pat buvo motina. Pasak Herodoto, Minervos garbinimas buvo vietinės kilmės Libijoje, iš kur nukeliavo į Egiptą, o iš ten buvo perneštas į Graikiją. Tarp Egipto mitologijos liekanų visur pastebima motinos ir vaiko figūra. Įvairūs autoriai mano, kad juodosios mergelės ir vaiko garbinimas į Italiją pateko iš Egipto.

Pokytį, pastebimą religinės idėjos augime, kai vyriškasis principas užima svarbesnę padėtį Dievybėje, atidžiai tiriant turimus faktus galima lengvai atsekti, ir, kaip jau buvo sakyta, bus nustatyta, kad šis pokytis atitinka tą, kuris ankstesniame pasaulio amžiuje įvyko santykinėse lyčių pozicijose. Visuose ankstyviausiuose Dievybės atvaizduose pastebimas faktas, kad motinos elemente glūdi garbinama dievybė, tuo tarpu vyras pasirodo kaip vaikas, priklausomas nuo moters globos egzistencijai ir išlaikymui. Tačiau pamažu, kai vyro svarba pradedama pripažinti žmonių reikaluose, randame, kad vyriškoji energija Dievybėje, užuot pasirodžiusi kaip vaikas motinos rankose, vaizduojama kaip vyras, ir kad jis yra vienodos svarbos su moterimi; vėliau jis yra tapatus saulei, o moteris, nors vis dar būtinas veiksnys dievo idėjoje, yra paslėpta arba absorbuota vyriškajame. Jau nebe moteris sutrins gyvatei galvą, bet moters sėkla arba sūnus. Graikijoje jis yra Bakchas, Sirijoje – Adonis, Indijoje – Krišna. Jis iš tiesų yra nauja saulė, kuri gimsta gruodžio 25-ąją arba tuo metu, kai saulės diskas pasiekia žemiausią padėtį ir pradeda kilti. Galbūt nebūtina pridurti, kad jis taip pat yra Betliejaus Kristus, Mergelės sūnus.

Niekur, ko gero, auganti vyro svarba dievo idėjoje nėra aiškiau atsekama nei arabų istorijoje. Tarp šios tautos vis dar galima rasti tam tikrų matriarchalinio amžiaus liekanų – amžiaus, kuriame moterys buvo pripažintos šeimų galvomis ir giminės arba klanų eponiminėmis vadovėmis. Apie tai, kad ankstyvieji arabai garbino vyrą ir moterį kaip dievą, prof. Robertsonas Smithas pastebi:

„Išskyrus palyginti modernius Isafą ir Nailą Mekos šventovėje, kur yra tradicijų apie sirų įtaką, man nežinoma, kad arabai turėtų dievų poras, vaizduojamas kaip vyras ir žmona. Mahometo laikais moteriškos dievybės, tokios kaip Al-Lat, buvo laikomos aukščiausiojo vyriško Dievo dukterimis. Tačiau senesnė samprata, kaip matome iš nabatėjų įrašo pas De Vogüé, 119 psl., yra ta, kad Al-Lat yra dievų motina. Petroje deivė motina ir jos sūnus buvo garbinami kartu, ir kitur yra pakankamai to paties dalyko pėdsakų, leidžiančių mums manyti, kad tai buvo bendra taisyklė, kai dievas ir deivė buvo garbinami vienoje šventovėje.“(38)

    38) Kinship and Marriage in Early Arabia, sk. vi., p. 179.
  

Kadangi juodosios mergelės ir vaiko garbinimas yra susijęs su ankstyviausia religija, apie kurią galime susidaryti įspūdį, tiksli vietovė, kurioje jis pirmiausia pasirodė, turi būti tam tikras spėliojimų objektas, tačiau visiškai tikėtina, kad ši idėja sudarė Dievybę tarp etiopų arba ankstyvosios kušitų rasės – tautos, kuri, be abejonės, nunešė civilizaciją į Egiptą, Indiją ir Chaldėją.

Jei turėsime omenyje faktą, kad senovės dievai reprezentavo principus ir galias, nenustebsime radę, kad Mut, Neitė arba Izidė, kuri buvo saulės kūrėja, taip pat buvo pirmoji emanacija iš saulės. Minerva yra Išmintis – Logas, Žodis. Ji yra Suvokimas, Šviesa ir t. t. Vėlesnėje religijos istorijos stadijoje visos emanacijos iš Dievybės yra vyrai, kurie yra „Išgelbėtojai“.

Tai, kad vyro kaip kuriamojo veiksnio pareigos priklauso nuo moters, yra faktas, toks akivaizdus, kad daugybę amžių motinos principo nebuvo įmanoma pašalinti iš Dievybės sampratos, ir pagarba, rodoma Atėnei ar Minervai net ir po to, kai moterys tapo tik seksualinėmis vergėmis ir namų ūkio įrankiais, rodo, kokiu mastu moters viršenybės idėja Gamtoje ir Dievybėje buvo įleidusi šaknis.

Nepaisant pastangų, kurios daugybę amžių buvo dedamos siekiant nuvainikuoti moteriškąjį principą dievo idėjoje, Didžioji Motina, vienu ar kitu savo vardu, iki pat vėlyvo laikotarpio žmonijos istorijoje ir toliau reikalavo didelės žemės gyventojų dalies pagarbos ir garbinimo. Ir net po to, kai vyriškasis elementas pasiskelbė esąs aukščiausias, buvo taip sunku suvokti kuriamąją jėgą nepriklausomai nuo moteriškojo principo, kad dažnai, ankstyvaisiais jų bandyto atskyrimo amžiais, nustatant vyriškų dievybių pozicijas stebima didelė painiava ir neaiškumas. Dzeusas, kuris vėlesniais laikais imtas garbinti kaip vyras, anksčiau buvo vaizduojamas kaip „didžioji Dike, baisioji mergelė, kuri iškvepia nusikaltimą, pyktį ir mirtį“. Grote’as nurodo daugybę rašytojų kaip autoritetą teiginiui, kad Dionisas, kuris Graikijoje paprastai pasirodo kaip vyriškas ir kuris, be abejonės, buvo žydų Jehova, Trakijoje, Frigijoje ir Lidijoje buvo vietinės kilmės kaip Didžioji Motina Kibelė. Jis buvo tapatus Bakchui, kuris, nors įvairiose monetose vaizduojamas kaip „barzdotas garbingas asmuo“, pasirodo su gražios jaunos moters galūnėmis, bruožais ir charakteriu. Kartais ši Dievybė vaizduojama su dygstančiais ragais, o kartais su gebenės vainiku. Frigų Atis ir sirų Adonis, kaip vaizduojama senovės meno paminkluose, yra tų pačių atributų androginiškos personifikacijos. Pasak geografo Dionisijaus liudijimo, Bakcho garbinimas anksčiau Britų salose vyko lygiai taip pat, kaip ankstesniame amžiuje Trakijoje ir ant Gango krantų.

Kalbėdamas apie Idos Dzeusą Kretoje, Demetrą Eleusine, kabirus Samotrakėje ir Dionisą Delfuose bei Tėbuose, Grote’as pastebi: „Kad jie visi buvo dideliu laipsniu analogiški, rodo tai, kaip jie neišvengiamai susilieja ir tampa supainioti įvairių autorių sąmonėje.“

Apie Sadi, Sadim arba Šadajų Higginsas pastebi:

„Parkhurstas mums sako, kad tai reiškia viską dovanojantis – palaiminimų liejikas; tarp pagonių – Dea Multimammia; iš tiesų tai Efeso Diana, Persijos Uranija, Graikijos Jupiteris, Orfėjo vadinamas Dievų Motina, kiekvienas vyriškas taip pat kaip ir moteriškas – Venera Afroditė; trumpai tariant, dauginamosios Gamtos galios.“

Prie to Higginsas prideda: „Ir aš tvirtinu, kad tai reiškia figūrą, kuri dažnai randama senovės statulų kolekcijose, nuostabiai atliktą ir vadinamą Hermafroditu.“

Kadangi senojoje kalboje nebuvo bevardės giminės, dievai visada turėjo pasirodyti arba kaip moteriški, arba kaip vyriški. Dėl akivaizdžių priežasčių visuose vertimuose, per naudojamus įvardžius ir būdvardžius, visos svarbesnės senovės dievybės buvo paverstos vyrais.

Bent dviejų senovės rašytojų Jupiteris vadinamas Dievų Motina. Kalbėdamas apie tam tikrą graikišką pavadinimą, Bryantas pastebi, kad tai vyriškas vardas moteriškai dievybei – vardas, kuris, kaip sakoma, yra Mai, indų Dangaus Karalienės, iškraipymas.

Laikui bėgant, kai pasaulis darėsi vis labiau vyriškas, tapo taip svarbu, kad vyras užimtų aukštesnę vietą Dievybėje, jog net Didžioji Dievų Motina, kaip matėme, vaizduojama kaip vyras.

Androginiška arba daugiskaitinė senovės finikiečių Dievo Aleim, Kūrėjo, minimas pirmajame Pradžios knygos skyriuje, forma yra aiškiai matoma. Šis Dievas, kalbėdamas savo atitikmeniui, Išminčiai, moteriškajai energijai, sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą“, ir atitinkamai sukuriami vyrai ir moterys. Tų, kurių pareiga praeityje buvo įrodyti, kad čia vaizduojama Dievybė sudaryta tik iš vyriškų atributų, dėka mums leidžiama suprasti, kad Dievas iš tikrųjų „kalbėjosi su savimi“ ir kad jo dieviškuose apmąstymuose per didelis kuklumas padiktavo „mandagią kalbos formą“; todėl jis nesakė tiksliai to, ką turėjo omenyje, arba bent jau neturėjo omenyje tiksliai to, ką sakė. Tačiau turime turėti omenyje, kadangi žmogus tuo metu dar nebuvo sukurtas, jei nebuvo jokio moteriško elemento, šis „Viešpaties“ mandagumo perteklius buvo visiškai prarastas. Tikrai, tokiame reikale, apimančiame tokį milžinišką galios mastą kaip žmogaus sukūrimas nepriklausomai nuo moteriškosios energijos, vargu ar tikėtumėmės rasti aukštą ir galingą vyrišką valdovą, kuris vėliau buvo garbinamas kaip izraelitų Viešpats, atidedantį į šalį savo įprastą „Aš, Viešpats“ tiesiog iš pagarbos gyvūnams.

Krikščioniškose šalyse per pastaruosius aštuoniolika šimtų metų buvo dedamos didžiausios pastangos nuslėpti faktą, kad saulės garbinimas yra visų religijos formų pagrindas, o protestantiškoji krikščionybė negailėjo jėgų šalindama moteriškąjį elementą iš dievo idėjos; iš čia kyla nežinojimas, vyraujantis šiais laikais, apie faktą, kad Kūrėjas kadaise apėmė Gamtos jėgas, kurias senesnė rasė garbino kaip moteriškas.

<… dalis knygos teksto praleidžiama …>

XI SKYRIUS. UGNIES IR FALO GARBINIMAS.

Žinok: pirmiausia dvasia, liepsna gyva, 
Užpildo, maitina ir judina visą kūriniją; 
Ji teka per vandenų pasaulius ir oro sritis, 
Per sunkiąją Žemę ir dangaus gelmes, 
Liepsnoja Saulėje, Mėnulyje ir kiekvienoje žvaigždėje. 
Taip persismelkusi visuma, ši bendroji siela 
Gyvena kiekvienoje dalyje ir judina visą visatą.
  

Nors žemė, oras, vanduo ir saulė ilgą laiką buvo gerbiami kaip garbinimo objektai, talpinantys gyvybės principą, pastebima, kad laikui bėgant ugnis patraukė didžiausią žmonių pagarbą, ir ant jų aukurų šventoji liepsna, kaip sakoma, įžiebta iš dangaus, buvo laikoma nepertraukiamai deganti metai iš metų ir amžius iš amžiaus, prižiūrima būrių žynių, „kurių ypatinga pareiga buvo žiūrėti, kad šventoji liepsna niekada neužgestų“. Vestos mergelių Romoje pareiga buvo saugoti šventąją ugnį. Egiptiečiai ir iš tiesų visos ankstesnės civilizuotos tautos žinojo, kad jėga kyla iš saulės, iš čia ir dažnas šio šviesulio pasirodymas tarp jų gyvybės simbolių. Iš tikrųjų žemės rutulyje nėra šalies, kurioje tam tikru metu ugniai ir šviesai nebūtų buvusi rodoma dieviška pagarba.

Indai, „tikėdami, kad ugnis yra visos aktyviosios Gamtos galios esmė, laikė nuolat degančias lempas giliausiuose savo pagodų ir šventyklų užkaboriuose, o graikų ir barbarų šventuosiuose pastatuose ugnys dėl tos pačios priežasties buvo saugomos“.

Lempų šventė, kuri kadaise buvo visuotinė visame Egipte, vis dar vyrauja Kinijoje. Pirmąjį metų mėnesį penkioliktą dieną vakare kiekvienas žmogus privalo priešais savo duris padėti žibintą ar šviesą; šios šviesos skiriasi dydžiu ir kaina, priklausomai nuo tų, kuriems jos priklauso, turtingumo ar skurdo laipsnio. Šviesa buvo Mut (Suvokiančiosios Išminties) simbolis. Tarp persų, egiptiečių, meksikiečių, žydų, etruskų, graikų ir romėnų ugnis buvo garbinama kaip Dievybės esmė; ir šiuo metu Tibete, Kinijoje, Japonijoje bei kai kuriose Afrikos dalyse ji vis dar sudaro svarbią garbinimo dalį. Hebrajų raštai įtikinamai rodo, kad ne tik žydai, bet ir visos aplinkinės tautos buvo ugnies garbintojai ir kad jų aukos neretai būdavo skirtos Ugnies Dievui. Apie tai Forlongas sako:

„Kai Roma statė šventyklas Ugnies šlovei ir garbinimui, randame Izraelio pranašus retkarčiais pasmerkiančius jos garbinimo nedorybę tiek tarp savųjų, tiek tarp aplinkinių tautų; vis dėlto, net iki Kristaus laikų Molochas visada turėjo savo vaikų aukas.“(100)

    100) Rivers of Life and Faiths of Man in all Lands, tomas i., p. 325.
  

Manoma, kad Abraomas ugnies garbinimą tarp žydų atnešė iš Ūro Mesopotamijoje, krašto, kuriame šviesos vis dar gerbiamos, o ugnies aukurai garbinami kaip talpinantys Dievybę.

Tikroji ugnies esmė, kuri buvo tapati gyvybės principui, buvo šventa. Izraelitų „Viešpats“ buvo ugnyje, kuri nusileido ant Sinajaus kalno, Išėjimo xix., 18. „Krūmas degė ugnimi, ir krūmas nesudegė“, Išėjimo iii., 2. Ar „krūmo“ reikšmė yra ta pati kaip „giraitės“, nežinau, bet Juozapas Flavijus mus tikina, kad krūmas buvo šventas dar prieš pasirodant jame liepsnai. Dėl savo švento pobūdžio jis tapo degančio žydų „Viešpaties“ buveine. Arka, religinė emblema, kurią Mozė nešė iškėlęs, buvo tiesiog ugnies aukuras, ant kurio ugnis turėjo nuolat degti. Be abejo, bus pastebėtas faktas, kad nors arkai ir krūmui (moteriškoms emblemoms) buvo suteiktas tam tikras šventumo laipsnis, jie vis dėlto tebuvo talpyklos juose esančiai substancijai.

Tuo pačiu metu, kai žydai laikė šventas ar pašvęstas ugnis nuolat degančias ant savo aukurų, jie nešiojosi gyvatę ant stulpo, pristatydami ją kaip „tautų gydytoją“. Jie taip pat laikė falinę emblemą dėžėje, skrynioje ar arkoje, kurią garbino kaip „Galybių Dievą“, „Gyvybės Davėją“ ir t. t. Pastebėta, kad nors žydai dažnai prarasdavo savo arką, jie niekada nebuvo be savo gyvatės stulpo. Tam tikroje žmonijos religinės raidos stadijoje visos šventyklos Afrikoje ir Vakarų Azijoje buvo skirtos Vulkanui, ugnies dievui arba „Ugnies Viešpačiui“, kuriam visos krosnys buvo šventos. Pagrindinės šventės šios Dievybės garbei vykdavo pavasarį, Velykų laikotarpiu, ir rugpjūčio 23 d.; sakoma, kad ištvirkavimas, praktikuojamas šventyklose, prilygo Europos „Derliaus namų“ šventėms, kai saulė būdavo Svarstyklėse ir derlius jau būdavo nuimtas. Vulkanas buvo „ištvirkavimo Dievas“ arba aistros dievas.

Sakoma, kad šie ekscesai, kurie nebuvo stabdomi iki pat ketvirtojo amžiaus prieš Kristų, šiek tiek sumažėjo iškilus stoikų filosofijai.

Įvairūs ankstyvųjų istorinių laikų filosofai, taip pat daugelis ankstyvųjų krikščionių bažnyčios tėvų tikėjo, kad Dievas yra kūniška substancija, kuri kažkokiu būdu pasireiškia per ugnį.

Egipte ankstyvaisiais krikščionybės amžiais „kilo didelis ginčas tarp vienuolių klausimu, ar Dievas yra kūniškas“. Tertulianas pareiškė, kad „Dievas yra ugnis“; Origenas, kad „jis yra subtili ugnis“; o įvairūs kiti, kad „jis yra kūnas“.

Mažai abejonių, kad ankstyvaisiais istoriniais amžiais persai, kurie ėmėsi apvalyti savo religiją, buvo stipriausia ir tyriausia šio kulto sekta; iš tikrųjų jie buvo tikri tyrojo kuriamojo principo, kuris, kaip jie tikėjo, glūdėjo ugnyje, garbintojai.

Mes pastebėjome, kad jėga arba dvasia iš pradžių buvo laikoma Gamtos dalimi, arba, kitais žodžiais tariant, kad ji buvo materijos pasireiškimas ar ištekėjimas iš jos, bet kai tik ji pradėta laikyti kažkuo atskiru nuo Gamtos, tuojau pat atsirado noras turėti kokį nors kūnišką objektą šiam nematomam ir slaptam principui atvaizduoti.

Per daugelį ugnies garbinimo amžių šventoji ugnis, nors ir materiali substancija, atrodo, buvo per daug subtili, kad aiškiai atvaizduotų dievo idėją, todėl visur randama su ja susipynusi gyvatės garbinimo praktika. Iš tiesų, gyvatės, ugnies, stulpo ir kiti faliniai tikėjimai taip glaudžiai susipynę, kad neįmanoma jų atskirti.

Kai kurie autoriai teigia, kad persai buvo ankstyviausi ugnies garbintojai; kiti neigia šio teiginio teisingumą, o daugelis tvirtina, ir patys magai pareiškė, kad jie niekada negarbino ugnies jokiu kitu būdu, kaip tik kaip dieviškojo principo, kuris, kaip jie tikėjo, joje glūdėjo, emblemą. Tačiau tikėtina, remiantis turimais įrodymais, kad jie, kaip ir visos kitos žemės tautos, prieš reformaciją, kuriai vadovavo Zaratustra ir jo dukra, buvo praradę arba beveik pamiršę gilias idėjas, susijusias su Gamtos garbinimu.

Aistra, simbolizuojama ugnimi, įvairių rašytojų teigimu, buvo pirmasis stabas, tačiau vėlesni tyrimai įrodė šios prielaidos klaidingumą. Tiesa, kad ankstyvame žmonijos patirties amžiuje kuriamieji procesai buvo garbinami, tačiau toks garbinimas apėmė mokslines ir, galėčiau sakyti, sudvasintas sampratas apie Gamtos veikimą, kurios laikui bėgant buvo visiškai pamestos iš akių. Grubus falicizmas aiškiai yra degeneracijos ir nuosmukio į juslumą bei prietarus rezultatas.

Manau, niekas negali studijuoti faktų, susijusių su ugnies ir šviesos kaip Dievybės garbinimu įvairiose šalyse, kuriose šis garbinimas vyravo, nepastebėdamas pokyčio, kurį jis palaipsniui patyrė vėlesniais amžiais, ir idėjų grubumo, kuris tapo su juo susijęs, palyginti su ankstesniu amžiumi, kai žmonija „neturėjo šventyklų, bet garbino atvirame ore, kalnų viršūnėse“.

Kitoje šio veikalo dalyje pastebėjome, kad apeigose, susijusiose su Kibelės (Šviesos arba Išminties) garbinimu, nors ir buvo naudojami faliniai simboliai, ceremonijos buvo visiškai tyros, ir kad per visus ankstyvesnius amžius jos garbinimas išliko laisvas nuo bjaurysčių, kurios būdingos vėlesnių laikų garbinimui.

Kuriuo metu žmonijos rasės istorijoje dauginimosi organai pirmą kartą pradėjo pasirodyti kaip Dievybės emblemos, nežinoma. Ankstyviausiose olų šventyklose, iškaltose uoloje, vis dar galima pamatyti skulptūrinius šių objektų atvaizdus. Nors iki palyginti neseno laikotarpio tikroji jų reikšmė buvo nežinoma, šiuo metu mažai abejonių, kad iš pradžių jie buvo naudojami kaip vaisingumo simboliai arba kaip emblemos, vaizduojančios Gamtos procesus, ir kad kažkuriuo tolimu pasaulio istorijos laikotarpiu jie buvo garbinami kaip Kūrėjas arba bent jau kaip kuriamųjų veiksnių visatoje atvaizdai.

Apie žmonių, kurie juos sukūrė, kilmę ir charakterį rašytinėje istorijoje beveik nėra pėdsakų. Tačiau iššifravus mirusias kalbas, senovės tautų monumentiniai įrašai buvo perskaityti, ir dabar suprantama tarp jų naudota religinio simbolizmo sistema.

Mažame įvairių autorių tomelyje, išleistame Londone prieš keletą metų, pavadinimu „Lyginamasis senovės Indijos paminklų vaizdas“, rašoma:

„Tie, kurie įsiskverbė į Indijos mitologijos subtilybes, randa, kad šiose šventyklose buvo praktikuojamas garbinimas, panašus į tą, kurį praktikavo visos įvairios pasaulio tautos tiek ankstyviausiais, tiek labiausiai apsišvietusiais savo laikotarpiais. Jį falui teikė azijiečiai, Priapui – egiptiečiai, graikai ir romėnai, Baal-Peorui – kanaaniečiai ir stabmeldžiai žydai. Figūra matoma ant juostos, kuri eina aplink Nimo cirką, ir virš Tulūzos katedros portalo bei keliose Bordo bažnyčiose.“

Apie lingamą ir joni bei jų visuotinį priėmimą kaip religinių emblemų Barlow pastebi, kad tai buvo „garbinimas, kuris, atrodo, apkeliavo visą žemės rutulį ir paliko savo egzistavimo pėdsakų ten, kur mažiausiai tikėtumėmės jų rasti“. Kalbėdamas apie „skulptūrines nepadorybes“, susijusias su religinėmis apeigomis, kurios, būdamos iškaltos nesunaikinamame akmenyje, išliko Indijoje ir kitose Rytų dalyse, Forlongas sako, kad kai jos pasitaiko šventyklose ar kitose šventose vietose, jos šiuo metu akivaizdžiai labai glumina pamaldžius indus, ir bandydami jas paaiškinti jie sako, kad jos ten pastatytos „vykdant įžadus“ arba kad jos ten iškaltos „kaip bausmė už seksualinio pobūdžio nuodėmes, padarytas tų, kurie jas sukūrė arba už jas sumokėjo“. Tačiau Forlongo nuomone, jos tiesiog susijusios su senesniu ir tyresniu garbinimu – garbinimu, kuris apėmė lyčių principų sąjungą kaip jų dievo idėjos pagrindą.

Dėl Orisos šventyklų „nepadorių“ skulptūrų priežasties tas pats autorius cituoja šiuos Baboo Ragendralala Mitra žodžius iš jo veikalo apie Orisos senienas:

„Sugedęs skonis, kuriam padėjo visuotinis amoralumo paplitimas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labiausiai tikėtina priežastis; bet negaliu patikėti, kad gašlumas, kad ir koks ištvirkęs, kada nors sumanytų pasirinkti Dievo garbinimui skirtas šventoves kaip tinkamiausią vietą savo apraiškoms; nes verta pastebėti, kad jos pasitaiko beveik išimtinai ant šventyklų ir prie jų prijungtų verandų, ir niekada ant aptvarų sienų, vartų ir kitų nereliginių statinių. Mūsų padorumo sampratos, pasak Voltero, verčia mus manyti, kad ceremoniją (kaip Priapo garbinimas), kuri mums atrodo gėdinga, galėjo sugalvoti tik palaidumas; bet neįmanoma patikėti, kad papročių sugedimas kada nors būtų privertęs bet kurią tautą įsteigti religines ceremonijas. Priešingai, tikėtina, kad šis paprotys pirmiausia buvo įvestas paprastumo laikais – kad pirmoji mintis buvo pagerbti Dievybę gyvybės simboliu, kurį ji mums suteikė; tokia ceremonija galėjo sužadinti gašlumą tarp jaunuolių ir pasirodyti juokinga išsilavinusiems žmonėms labiau rafinuotais, labiau sugedusiais ir labiau apsišvietusiais laikais, bet ji niekada neturėjo savo kilmės tokiuose jausmuose… Todėl visiškai neįmanoma daryti prielaidos, kad visuotinis ydos paplitimas savaime, be žynių ir šventraščių autoriteto, būtų pakankamas, kad privestų prie šventų šventyklų išniekinimo.“(101)

    101) Rivers of Life, tomas i., p. 275.
  

Iš pradžių jonėnai, kaip rodo jų vardas, buvo Joni garbintojai, t. y. jie priklausė sektai, kuri buvo išvaryta iš Indijos dėl savo užsispyrusio atsisakymo garbinti vyriškąją energiją kaip Kūrėją. Vėlesniais jų istorijos amžiais, tuo metu, kai jų religija degeneravo į licencijuotą ydų ir sugedimo sistemą, ir po to, kai jų šventyklos tapo viešnamiais, kuriuose religijos vardu buvo praktikuojamos žemiausios ceremonijos, graikai pradėjo gėdytis savo senovinio garbinimo ir, kaip žydai, gėdytis savo vardo.

Manoma, kad graikai savo pirmąsias teologines sampratas apie Dievą ir religiją gavo iš Egipto arba Rytų. Šios idėjos

„buvo uždengtos simboliais, reikšmingais primityviam monoteizmui; šie vėlesniu laikotarpiu, išversti į simbolinę ar alegorinę kalbą, poetų buvo paverstiepiniais ar pasakojamaisiais mitais, kuriuose pirminis simbolizuojamas objektas buvo beveik ištrintas, o alegoriniai posakiai apskritai buvo priimami tiesiogine prasme. Todėl daugumai senovinės doktrinos prasmė buvo prarasta ir perduodama tik nedaugeliui, laikantis griežčiausios paslapties Eleusino ir Samotrakės misterijose. Taigi buvo populiarioji teologija, tinkanti liaudžiai, ir racionalioji teologija, skirta išsilavinusiems; simbolinė kalba abiejose buvo ta pati, bet jos prasmė buvo suprantama skirtingai. Laikui bėgant, kai žinios skinasi kelią tarp žmonių, o kartu su jomis ir religinis apsišvietimas, daug kas iš to, kas buvo priimta tiesiogiai, grįš į savo pirminę perkeltinę ar simbolinę prasmę. Protas atgaus savo viršenybę, ir stereotipinės dogmos grius kaip pagoniški stabai prieš žengiančią tiesą.“(102)

    102) Barlow, Essays on Symbolism, p. 121.
  

Nors vėlesniais žmonijos karjeros amžiais aukštesnės tiesos, kurių mokė ankstesnė rasė, buvo prarastos, vis dėlto menka užuomina apie senesniojo garbinimo grožį ir tyrumą gali būti atsekama per daugumą religijos istorijos amžių. Net tarp ištvirkusių graikų Eleusino misterijos, švęstos Cereros šventykloje, visada buvo gerbiamos. Tačiau reikėtų stengtis nepainioti šių tyrojo Gamtos garbinimo liekanų su kurtizanės Veneros garbinimu, kurios adoracija degeneracijos dienomis Graikijoje reprezentavo tik žemiausią ir labiausiai sugedusią moteriškosios energijos sampratą.

Iki pat vėlyvo laikotarpio Atėnų metraščiuose buvo švenčiama religinė šventė, vadinama Tesmoforijomis. Šios šventės pavadinimas kilęs iš vieno iš Cereros epitetų – deivės, „kuri pirmoji davė įstatymus ir padarė gyvenimą tvarkingą“. Cerera buvo amazonių garbinta dievybė ir iš esmės yra ta pati kaip egiptiečių Izidė. Ji reprezentuoja visuotinę moteriškąją Gamtą. Tesmoforijų apeigas, kurios, kaip mano dauguma autorių, į Graikiją atkeliavo tiesiogiai iš Trakijos, atlikdavo „mergelės, pasižymėjusios doru gyvenimu, kurios procesijoje nešė šventas knygas ant galvų“.

Inmanas savo veikale „Ancient Faiths“ cituoja Apolono orakulą iš Spenserio, kad „Rėja, Palaimintųjų Motina ir Dievų Karalienė, mylėjo moterų susibūrimus“. Kadangi ši šventė skirta Moteriškosios Gamtos garbei, įvairūs moteriški atributai garbinami kaip dievybės, o Demetra įvardijama pirmoji tarp garbintojų. Po ilgo pasninko laikotarpio ir „po iškilmingų apmąstymų apie gyvenimo paslaptis, moterys, puošniai apsirengusios baltais drabužiais, susirenka ir barsto gėles Didžiosios Motinos garbei“.

Maistas, kurį šventės metu valgė maldininkės, buvo pyragaičiai, savo forma labai panašūs į tuos, kuriuos Dangaus Karalienei aukojo Judo moterys Jeremijo dienomis – auka, kuri, kaip prisimename, taip nepatiko tam pranašui, kad visai tautai buvo paskelbtas prakeiksmas.

Kadangi tarp įšventintųjų dėl šių apeigų vyravo griežčiausia paslaptis, tikslus simbolių, naudotų Tesmoforijų šventėse, pobūdis nėra žinomas; tačiau manoma, kad tai buvo moteriškoji generacijos emblema ir kad ši šventė buvo rengiama to įvykio garbei, apie kurį nuo seniausių laikų pranašavo tie, kurie tikėjo moteriškosios lyties svarbos viršenybe, būtent, kad be vyriškosios galios pagalbos moteris pagimdys ir kad šis moteriškojo pakankamumo pasireiškimas visiems laikams išspręs moteriškojo principo viršenybės klausimą. Grįžus senovinėms tyrumo ir taikos idėjoms, žmonija bus atpirkta iš vargo ir kančių, kurios buvo moterų galios nuosmukio rezultatas. Dvilypė idėja, puoselėta Tesmoforijų garbinime, pastebima fakte, kad nors Cerera, Didžioji Motina, buvo pagrindinė pagerbta Dievybė, Prozerpina, vaikas, taip pat buvo įtraukta ir su savo Motina garbinama kaip Kūrėjo dalis. Taigi matome, kad iki pat vėlyvo laikotarpio graikų mitologijos istorijoje Šventosios Motinos su vaiku idėja nebuvo visiškai išnykusi kaip dievo idėjos reprezentacija.

Siekiant įrodyti idėjų, susijusių su Eleusino misterijomis, vertingumą, teigiama, kad „nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kad įšventinimo garbę kada nors būtų gavęs labai blogas žmogus“.

Romoje šios misterijos gavo kitą pavadinimą ir buvo vadinamos „Gerosios Deivės apeigomis“ (Bona Dea), kas tebuvo kitas Cereros vardas. Kaip jų tyrumo įrodymą turime štai ką:

„Visi iškilūs romėnų autoriai kalba apie šias apeigas ir su didele pagarba. Horacijus smerkia niekšą, kuris bandytų atskleisti šių apeigų paslaptis; Vergilijus mini šias misterijas su didele pagarba; o Ciceronas užsimena apie jas su dar didesne pagarba nei bet kuris iš minėtų poetų. Tiek graikai, tiek romėnai bet kokį įžeidimą šioms misterijoms bausdavo su atkakliausiu kerštingumu. Alkibiadas buvo apkaltintas šių religinių apeigų įžeidimu, ir nors jo nusikaltimo įrodymas buvo gana abejotinas, jis už tai kentėjo daugybę metų tremtyje ir varguose, ir reikia pripažinti, kad jis buvo populiariausias savo amžiaus žmogus.“(103)

    103) Chambers's Edinburgh Journal.
  

Graikijoje Eleusino misterijų šventimas buvo Eumolpidų, vienos iš seniausių ir labiausiai gerbiamų senovės šeimų, rankose. Kartaginoje buvo švenčiamos Fiditijos, religinės iškilmės, panašios į tas, kurios jau aprašytos Graikijoje. Per dvi ar tris dienas, kuriomis buvo švenčiamos šios šventės, buvo ruošiamos viešos vaišės, kuriose vyresnieji mokė jaunimą apie principus, kurie turės valdyti jų elgesį vėlesniame gyvenime; tiesa, vidinis tyrumas ir dorybė buvo iškelti kaip tikro vyriškumo pagrindai. Vėlesniais laikais, kai šios šventės pasiekė Romą, jos pamažu pasidavė vyravusiam amoralumui, ir galiausiai, kai jų buvusi aukšta reikšmė buvo pamiršta, jos galutinai nugrimzdo į „malonumų palaidumą, o linksmybių nekaltumą pakeitė riaušių ir ydų triukšmas! Tokios buvo Saturnalijos“.

Iš faktų, susijusių su Eleusino misterijomis ir Tesmoforijų apeigomis, akivaizdu, kad ankstyvosiose stadijose Gamtos garbinimas buvo visiškai laisvas nuo nešvarumų, kurie su juo imti sieti vėlesniais laikais. Kadangi dauginimosi organai iš pradžių nebuvo visiškai paniekinti ir išniekinti, neįtikėtina, kad kai vadinamosios „skulptūrinės nepadorybės“ pasirodė ant šventyklų sienų, jos buvo laikomos didesniu nusižengimu padorumui nei kryžiaus, gyvybės emblemos, pasirodymas vėlesniais laikais tarp ortodoksų krikščionių.

Taip pat nėra tikėtina, kad amžiuje, kuriame niekas, kas natūralu, nebuvo laikoma nepadoru, ir kol reprodukcinės energijos dar nebuvo degradavusios, šie simboliai būtų labiau užsiminę apie nešvarumą nei Velykų atnašos ant mūsų bažnyčių aukurų šiais laikais. Kad ir kokia dabar būtų šių atnašų reikšmė tiems, kurie jas teikia, tikra yra tai, kad jos kadaise, kartu su kitais Gamtos garbinimo atributais, tebuvo vaisingumo emblemos – prisikėlusios ir vaisinančios saulės simboliai, kuri savo džiuginančiais spinduliais atkuria ir padaro viską vėl nauja.

Jei atidžiai studijuosime praeities amžių religiją, atrasime daugiau nei užuominą apie amžių, kai generacinės funkcijos buvo laikomos šventa kuriamosios galios išraiška, ir kai reprodukciniai organai dėl per didelio stimuliavimo ir piktnaudžiavimo dar nebuvo tapę tabu kaip visiškai nešvarūs ir nešventi objektai, ir kaip dalykai, pernelyg gėdingi, kad būtų minimi garsiau nei pašnibždomis. Iš tiesų yra daug įrodymų, rodančių, kad ankstesniame pasaulio istorijos amžiuje žmonijos degradacija dėl piktnaudžiavimo kuriamosiomis funkcijomis dar nebuvo įvykusi, ir gyvenimo blogybės, kylančios iš tokio piktnaudžiavimo, buvo nežinomos.

Galime pagrįstai tikėti, kad tie instinktai moteryje, kurie koreliuoja su motinišku prisirišimu ir kuriuos ji įgijo kaip apsaugą gemalui, arba, kitais žodžiais tariant, tie bruožai, kuriuos Gamta išvystė moteryje, kad užtikrintų palikuonių saugumą ir gerovę, ir kurie tyresnėje ir natūralesnėje žmonijos egzistavimo stadijoje veikė kaip stabdžiai vyro energijoms, nebuvo lengvai ar greitai nuslopinti; bet kai dėl paklusimo gyvuliškajai vyro prigimčiai šie instinktai ar bruožai neteko savo natūralios išraiškos, o moteris tapo tiesiog vyro malonumo įrankiu, palyginti tyras dauginimosi organų kaip kuriamosios galios simbolių garbinimas pradėjo užleisti vietą šių narių sudievinimui tiesiog kaip aistros emblemų arba kaip aistros stimuliavimo priemonių.

Esame tikinami, kad ant Gango krantų, pačiame religijos lopšyje, vis dar galima rasti įvairių seniausios Gamtos garbinimo formos liekanų – kad ten vis dar galima pamatyti „tam tikras aukštas vietas, pašvęstas primityvesnėms idėjoms nei tos, kurias reprezentuoja Vedų dievai“.

Čia pamaldūs garbintojai tiki, kad androginiškas vaisingumo, arba Gamtos, Dievas vis dar pasireiškia ištikimiesiems. Visai šalia šių senesnių šventovių yra kitos, reprezentuojančios kiek vėlesnį religinio tikėjimo išsivystymą – šventovės, per kurias nurodomi kai kurie procesai, susiję su ankstyvesniu dievo idėjos augimu. Netoli nuo jų taip pat galima rasti daugybę šventyklų ar garbinimo vietų, priklausančių dar vėlesniam tikėjimui – tikėjimui, kuriame atskleidžiamas „kiekvieno jutiminio jausmo pažadinimas ir stimuliavimas, ir kuris paskandino gėdoje kiekvieną kilnų impulsą, išsivysčiusį žmogaus prigimtyje“.

Apie žydų ištvirkimą ir amoralumą, praktikuotą jų religinėse apeigose, Forlongas sako:

„Niekas negali studijuoti jų istorijos, išlaisvintos nuo aklumo, kurį mums uždeda mūsų krikščioniškas auklėjimas ir asociacijos, nematydamas, kad žydai tikriausiai buvo grubiausi garbintojai tarp visų tų gyvatės-falo-saulės (Ophi-Phallo-Solar) maldininkų, kurie tada dengė kiekvieną žemę ir jūrą, nuo Nilo ir Eufrato ištakų iki visų Viduržemio jūros pakrančių ir salų. Atrodo, kad šie nešvarūs tikėjimai buvo labai griežtai palaikomi žydų iki pat Ezekijo dienų, ir niekieno kito labiau nei palaidūno Saliamono ir jo žiauraus, gašlaus bandito-tėvo, begėdžio svetimautojo ir žudiko, kuris sulaužė savo paties laisva valia duotą priesaiką ir paaukojo šešis nekaltus savo karaliaus sūnus savo Javai.“

Apie Saliamoną jis sako, kad šis skyrė savo energiją ir šiek tiek turto „statyti falines ir soliarines-falines šventoves visose aukštumose aplink save, ir ypač priešais Jeruzalę, ir ant Alyvų kalno bei aplink jį“. Abipus įėjimo į jo garsiąją šventyklą, po didžiuoju faliniu bokštu, kuris sudarė portiką, stovėjo dvi gražios kolonos, virš penkiasdešimties pėdų aukščio, šalia kurių buvo saulės Dievas Belas ir jo vežimai.

Šios šventyklos aprašyme ji vaizduojama kaip šimto dvidešimties pėdų ilgio ir keturiasdešimties pėdų pločio, o veranda, falinė emblema, „buvo didžiulis bokštas, keturiasdešimties pėdų ilgio, dvidešimties pėdų pločio ir dviejų šimtų keturiasdešimties pėdų aukščio“. Forlongas mus tikina, kad Saliamono šventykla buvo panaši į šimtus, matytų Rytuose, išskyrus tai, kad jos sienos buvo šiek tiek aukštesnės nei paprastai matomos, o falinis bokštas neproporcingas statinio dydžiui. „Žydų veranda tėra obeliskas, kurį egiptietis statydavo šalia savo šventyklos; budistų stulpai, kurie stovėjo visur aplink jų dagobas; Heraklio stulpai, kurie stovėjo prie finikiečių šventyklos; ir smailė, kuri stovi šalia krikščionių bažnyčios.“(104)

    104) Forlong, Rivers of Life, tomas i., p. 219.
  

Apeigos ir ceremonijos, atliekamos garbinant Baal-Peorą, nėra tokio pobūdžio, kad būtų aprašomos šiuose puslapiuose; galbūt pakanka pasakyti, kad jos aiškiai įrodo faktą, jog ištvirkimas, reguliuojamas ir kontroliuojamas žynių luomo kaip neatsiejama religijos dalis, neapsiribojo pagonimis; bet, priešingai, kad žydų religinės apeigos prieš Babilono nelaisvę buvo dar grubresnės nei asirų ar indų.

Šie nešvarūs tikėjimai atsirado tuo metu, kai žmogus, kaip vienintelis palikuonių kūrėjas, tapo dievu, kai natūralūs moters instinktai buvo nuslopinti ir kai aistra kaip aukščiausia dieviškosios jėgos išraiška imta garbinti kaip svarbiausias žmonijos atributas.

Mastą, kuriuo šie tikėjimai paveikė vėlesnį religinį tikėjimą ir apeigas, vargu ar suvokia tie, kurie nėra skyrę ypatingo dėmesio šiai temai.

Buvo teigiama, kad Solono, Atėnų įstatymų leidėjo, laikais įvairiuose Graikijos miestuose buvo dvidešimt šventyklų, skirtų kurtizanei Venerai, kuriose religijos vardu buvo praktikuojamos pačios gėdingiausios apeigos ir begėdiškiausias savęs atsižadėjimas; ir kad visoje Europoje iki pat vėlyvo laikotarpio rasės istorijoje tam tikrais metų laikais buvo švenčiamos religinės šventės, kuriose ceremonijos, atliekamos ištvirkimo dievo garbei, buvo pačios grubiausios prigimties ir kuriose bakchaniškos orgijos prilygo tik toms, kurios buvo praktikuojamos Babilono religinėse šventyklose.

Nebeįmanoma ilgiau slėpti fakto, kad aistra, simbolizuojama gyvate, stačiu akmeniu ir vyriškais bei moteriškais dauginimosi organais (vyriškasis pasirodė kaip „gyvybės davėjas“, moteriškasis – kaip būtinas priedas prie jo), sudarė žmonijos dievo idėją bent keturis tūkstančius metų; ir, užuot apsiribojęs ankstyvaisiais to laikotarpio amžiais, kaip netrukus pamatysime, falinis garbinimas nebuvo išnykęs krikščionybėje net vėliau nei šešioliktajame amžiuje.

Toks buvo grubesnių elementų įsigalėjimo žmogaus prigimtyje rezultatas: aukščiausia Begalybės idėja tapo aistra, simbolizuojama dauginimosi organais, o pagrindinės apeigos, susijusios su jos garbinimu, yra ištvirkavimo ir savęs žeminimo scenos.

Šiuo metu visai nesunku atsekti dievo idėjos augimą. Pirmiausia, kaip matėme, atsirado gryno Gamtos garbinimo sistema, simbolizuojama Motinos ir vaiko. Laikui bėgant šią konkrečią garbinimo formą pakeitė religija, kurioje vyriškasis principas, kaip matyti, įgauna viršenybę prieš moteriškąjį. Vėliau stebima sudėtingesnė Gamtos garbinimo sistema, kurioje pagrindiniai principai yra paslėpti arba suprantami tik įšventintiesiems. Galiausiai šie filosofiniai ir slapti principai pamirštami, ir patys simboliai gauna garbinimą, kuris kadaise priklausė Kūrėjui. Pokytį, kurį patyrė idėjos apie moteriškumą nuo tų laikų, kai natūralūs moteriški bruožai ir savybės buvo garbinami kaip Dievas, iki Solono, graikų įstatymų leidėjo, dienų, kai moterys tapo tik įrankiais ar vergėmis vyrų naudojimui ir malonumui, įtikinamai rodo charakterio, priskiriamo moteriškoms dievybėms, palyginimas šiais dviem minėtais laikotarpiais. Atėnė, kuri ankstesniame amžiuje reprezentavo Išmintį, Solono amžiuje degeneravo į didvyrių globėją; bet net ir kaip karo Deivė jos globa buvo niekas, palyginti su kurtizanės Veneros, prie kurios šventovės „garbino kiekvienas Graikijos vyras“.

Mastas, kuriuo moterys religijos vardu buvo žeminamos, ir vaidmuo, kurį praeityje jos buvo priverstos prisiimti aistros garbinime, šiuo metu negali būti maskuojamas, nes faktai šia tema yra gerai pagrįsti. Ankstesniame veikale(105) dėmesys buvo atkreiptas į Babilono, miesto, kuriame, kaip pamenama, stovėjo Belo bokštas, religines apeigas. Čia visų luomų ir rangų moterys privalėjo kartą gyvenime atsiduoti šventykloje už užmokestį bet kuriam svetimšaliui, kuris pareikalautų tokios paslaugos, o šias pajamas pasisavindavo žyniai šventoms reikmėms. Šis veiksmas, kaip pamenama, buvo religinė prievolė, nustatyta religinių mokytojų ir vykdoma žynių valdžios. Tai buvo auka aistros dievui. Panašus paprotys vyravo Kipre.

    105) Žr. Evolution of Woman, p. 228.
  

Dauguma vėlesnių indų šventyklų turėjo būrius pašvęstųjų moterų, vadinamų „Stabo Moterimis“. Šias žynių aukas brahmanai atrinkdavo kūdikystėje dėl jų grožio ir mokė visų elegantiškų įgūdžių, kurie galėtų padaryti jas patrauklias ir užtikrintų sėkmę profesijoje, kurią jos vykdė ir dvasininkijos malonumui, ir pelnui. Joms niekada nebuvo leidžiama palikti šventyklos; o jų atsitiktinių santykių palikuonys, jei vyriškos lyties, būdavo pašvenčiami Dievybės tarnystei šio garbinimo ceremonijose, o jei moteriškos – mokomi savo motinų profesijos.(106)

    106) Maurice, Indian Antiquities, tomas i.
  

Kad prostitucija buvo religinė apeiga, praktikuojama Rytų šventyklose, akivaizdžių faktų akivaizdoje negalima abejoti. Šia tema Inmanas sako:

„Mums neįsivaizduojama, kad aistros tenkinimas galėtų būti siejamas su religija, bet taip buvo. Žodžiai, reiškiantys „šventovę“, „pašvęstąjį“ ir „sodomitą“, hebrajų kalboje iš esmės yra tie patys. Tarp šių dienų indų yra taip, kaip buvo Graikijoje ir Italijoje klasikiniais laikais; ir randame, kad „šventoji moteris“ yra titulas, suteikiamas toms, kurios paskiria savo kūnus būti naudojamiems už užmokestį, kuris atitenka šventyklos tarnystei.“

Mastą, kuriuo korupcijos amžiai sugadino tyresnius žmogaus prigimties instinktus, ir laipsnį, kuriuo šimtmečiai juslumo ir prietarų degradavo žmogaus prigimtį, šiuo metu galima pastebėti pripažinimuose, kuriuos dažnai daro vyrai rašytojai apie pokytį, įvykusį dievo idėjoje per rasės istoriją. Nė vienas moterų atributas, net tas šventasis instinktas – motiniška meilė, daugelio jų negali būti apmąstomas atskirai nuo grubumo idėjų, kurios lydėjo lytines funkcijas per amžius nuo tada, kai moterys pirmą kartą tapo pavergtos. Kaip to iliustraciją turime šiuos žodžius iš vieno iškilaus pastarųjų laikų filologo, rašytojo, kurio gabios pastangos aiškinant religinius mitus liudija jo protinę jėgą ir literatūrinius gebėjimus.

„Chaldėjai tikėjo dangiškąja mergele, kuri pasižymėjo kūno tyrumu, asmens grožiu ir jausmų švelnumu, ir ji buvo ta, į kurią klystantis nusidėjėlis galėjo kreiptis su didesne tikimybe sulaukti sėkmės nei į griežtą tėvą. Ji buvo vaizduojama kaip motina su vaiku ant rankų, ir kiekvienas jai priskiriamas atributas rodė, kad ji, kaip manyta, buvo tokia pat mylinti, kaip bet kuri žemiška moteris.“(107)

    107) Inman, Ancient Faiths, tomas i., p. 59.
  

Taip apibūdinęs ankstyvąją chaldėjų Dievybę, kuri, nors ir tyra bei dėmės neturinti mergelė, vis dėlto buvo garbinama kaip motina arba kaip žmonijoje išsivysčiusių altruistinių principų įkūnijimas, šis autorius tęsia: „Vyro atliekamas moters garbinimas natūraliai vedė prie reiškinių, kurių mūsų PALYGINTI JAUTRIOS PRIGIMTYS (kursyvas mano) vengia kaip priešingų bet kokiam religiniam jausmui“; šis požiūris aiškiai atskleidžia šio rašytojo negebėjimą vertinti moteriškumą ar net motinystę atskirai nuo juslinių idėjų, kurios per amžius, kai aistra buvo pripažintas dievas, susikaupė aplink ją.

Gyvenimo tyrumas ir aukštas civilizacijos lygis, pasiektas senovės tautos, ir faktas, kad šios sąlygos buvo pasiektos esant tyram Gamtos garbinimui, arba kai natūralūs moters atributai buvo laikomi aukščiausia dieviškumo išraiška žmoguje, įrodo, kad tai nebuvo nei moteriškumo vertinimas, nei sudievinimas, kuris „vedė prie reiškinių, kurių jautrios prigimtys vengia kaip priešingų bet kokiam religiniam jausmui“, bet, priešingai, kad būtent tokio vertinimo trūkumas stimulavo žemesniąją vyro prigimtį ir skatino kiekvieną juslumo bei prietarų formą. Kitaip tariant, būtent natūralių moteriškų instinktų pavergimas ir grubios aistros sudievinimas vėlesniais žmonijos istorijos amžiais degradavo religiją ir sugadino žmogaus prigimtį.

Nors šiuo metu mokslininkams visiškai neįmanoma nuslėpti fakto, kad dievo idėja iš pradžių buvo garbinama kaip moteriška, vis dėlto dauguma šiuolaikinių rašytojų, nagrinėjančių šią temą, atrodo, nesugeba suprasti žmonių visuomenės būklės, kuri turėjo egzistuoti, kai instinktai, savybės ir bruožai, būdingi moteriškai konstitucijai, buvo garbinami kaip dieviški. Žmogaus prigimtis taip sugedo dėl per didelio žemesniųjų polinkių stimuliavimo ir tenkinimo, kad atrodo neįmanoma tiems, kurie iki šiol nagrinėjo šią temą, įžvelgti ankstyvosiose Dievybės sampratose kokią nors aukštesnę idėją nei ta, kurią jų protams šiuo metu perteikia moterų seksualiniai atributai ir fizinės funkcijos – būtent, jų gebėjimas pagimdyti, kartu su galia patenkinti vyrų gyvuliškus instinktus, funkcijos, kuriomis moterys dalijasi su žemesnėmis gyvybės formomis.

Faktas, kad senovės rasė moterį laikė kūrinijos viršūne ar vainiku, kad ji buvo pirmoji emanacija iš Dievybės, arba, tiksliau sakant, kad ji reprezentavo Suvokiančiąją Išmintį, šiuo metu, atrodo, nėra suprantamas arba bent jau nepripažįstamas. Vėliau išsivysčiusi idėja, kad ji buvo sukurta kaip priedas prie vyro ir sukurta specialiai jo naudojimui ir malonumui – samprata, kuri yra tiesioginis žemesniųjų instinktų viršenybės prieš aukštesnes savybes rezultatas, – daugybę amžių buvo mokoma kaip religinė doktrina, kuria abejoti reiškia didžiausią ereziją.

Ankstyvųjų amžių androginiška Venera, dievybė, kuri, nors ir moteriška, buvo vaizduojama su barzda, norint parodyti, kad joje glūdi vyriškosios galios, įkūnijo visuotinio moteriškumo ir Dievybės sampratą, labai skirtingą nuo tos, kuri buvo puoselėjama vėlesniais Graikijos amžiais, tuo metu, kai kurtizanė Venera reprezentavo visas moters galias ir gebėjimus, laikomus vertais sudievinimo.

Vėlesniais amžiais visos mūsų idėjos apie Begalybę tapo tokios sumaskulinizuotos, kad išlikusioje istorijoje mažai ką galima rasti, išskyrus atsitiktines užuominas apie faktą, kad daugybę žmonijos egzistavimo amžių Aukščiausiasis Kūrėjas buvo garbinamas kaip moteriškas.

Tereikia pastudijuoti graikų charakterį, kad numatytum, kaip bet kokia tema, susijusi su moterimis, būtų traktuojama tos arogantiškos ir pasipūtusios rasės; ir kadangi iki pastarojo meto didžioji dalis mūsų informacijos apie praeitį atėjo per graikų šaltinius, iškreiptas ir vienašališkas požiūris į žmonijos įvykius bei panieka, su kuria buvo žiūrima į moteriškąją visuomenės pusę, visai nestebina. Tačiau turime turėti omenyje faktą, kad graikai tebuvo degeneravę labai civilizuotų tautų, kurias jie malonėjo vadinti „barbarais“, palikuonys ir kad jie žinojo mažiau apie dievų, kuriuos garbino ir kuriuos buvo pasiskolinę iš kitų šalių, kilmę ir charakterį, nei apie juos žinoma šiais laikais.

Apie 600 m. pr. m. e., galime manyti, žmonija buvo nusiritusi į žemiausią degradacijos tašką, nuo kurio laiko žmonija lėtai kyla aukštyn; tačiau ne be pertrūkių ar nuosekliai, ir ne be nuosmukių, kurių metu šimtus metų atrodė, kad srovė teka atgal. Iš tiesų, apžvelgdami tarpinių amžių istoriją ir pastebėdami, kokiu mastu aistra, prietarai ir tamsumas ėmė viršų prieš protą ir sprendimą, galime teisingai pasakyti: „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams atšipo dantys.“

<… dalis knygos teksto praleidžiama …>

XVIII SKYRIUS. KRYŽIUS IR MIRŠTANTIS IŠGELBĖTOJAS.

Egipte kryžius, kai jo nelydėjo joks kitas simbolis, reiškė tiesiog kuriamąją energiją – tiek moterišką, tiek vyrišką, tačiau kai šalia būdavo aiškiai moteriška emblema, jis žymėjo tik vyrišką galią. Ibis, kuris vaizduojamas su žmogaus rankomis ir pėdomis, vienoje rankoje laiko Izidės lazdą, o kitoje – kryžių. Egipte beveik nėra obelisko ar paminklo, ant kurio nebūtų šios figūros. Veneros simbolis arba monograma buvo apskritimas ir kryžius, o Saturno – kryžius ir avino ragas.

Platonas pareiškė, kad Dievo sūnus visatoje buvo išreikštas raidės X forma ir kad antroji aukščiausiojo Dievo galia visatoje buvo pavaizduota kryžiaus pavidalu.

Mažai abejonių, kad ankstyvieji krikščionys puikiai suprato tikrąją kryžiaus reikšmę ir kad tai nebuvo joks naujas išradimas. Tačiau vėlesniais amžiais Bažnyčia pasisavino kiekvieną senovės paminklą, pažymėtą šiuo simboliu, ir tikėjo, kad jis yra krikščioniškos kilmės.

Pasakojama, kad kai vienas iš krikščionių imperatorių nuvertė Serapio šventyklą Aleksandrijoje, po jos pamatais buvo rasta Kristaus monograma. Krikščionys pasinaudojo šia aplinkybe, kad įrodytų dieviškąją savo religijos kilmę, „tuo atversdami daugybę žmonių“. Pagonys, priešingai, laikėsi nuomonės, kad „tai turėtų amžiams nutildyti pretenzijas, kurias reiškia krikščionybės garbintojai“. Tačiau akivaizdu, kad krikščionys ginče nugalėjo, nes „kryžius, jausdamasis nepatogiai po šventyklos svoriu, ją nuvertė“.

Ant Decijaus, didžiojo krikščionių persekiotojo, monetų galima pamatyti Kristaus monogramą, kuri taip pat yra Ozyrio ir Jupiterio Amono monograma. Ant medalio, kuris, kaip įrodyta, yra finikietiškas, vaizduojamas kryžius, rožinis ir avinėlis. Yra ir kita tos pačios monogramos forma, reiškianti DCVIII. Sakoma, kad visi šie ženklai, nors naudoti šimtus metų prieš krikščionybės erą, yra Kristaus monogramos. Šiais laikais jas galima pamatyti beveik kiekvienoje Italijos bažnyčioje.

Elefantos oloje, Indijoje, kryžius pasirodo ryšium su figūra, kuri reprezentuoja vyrišką reprodukcinę galią. Inmanas pasakoja, kad kryžius su pritvirtintu rožiniu buvo rastas naudojamas tarp Japonijos budistų ir Tibeto lamų religinių emblemų, ir kad vienoje Pompėjos freskoje, publikuotoje Paryžiuje 1840 m. (t. V, 28 lentelė), galima pamatyti falinio kryžiaus atvaizdą kartu su dviem mažomis Hermio figūromis.(170)

    170) Inman, Ancient Faiths Embodied in Ancient Names, tomas i., p. 408.
  

Kunigas P. Maurice’as prideda savo liudijimą prie kitų tyrinėtojų, norėdamas parodyti šios emblemos visuotinumą. Jis sako, kad pagrindinės pagodos Indijoje, būtent Benarese ir Maturoje, yra pastatytos kryžiaus forma.

Londono universiteto muziejuje yra mumija, ant kurios krūtinės yra kryžius, „tiksliai tokios formos kaip kryžius Kalvarijoje“.

Tikrąją šios emblemos reikšmę ir jos garbinimo priežastį šiais laikais nėra sunku suprasti; tačiau iš kur atsiranda mirusio žmogaus ant kryžiaus simbolis ir kokia jo tikroji prasmė?

Galbūt nėra jokios problemos, susijusios su senoviniu simbolizmu ar mitine religija, kurią būtų sunkiau išspręsti nei mirštančio Išgelbėtojo ant kryžiaus vaizdavimą. Šią temą tyrinėjusieji teigia, kad nors saulė arba joje glūdinti vaisinanti galia buvo garbinama visų istorinių tautų, tarp pačių seniausių Gamtos garbintojų nerandama jokių užuominų apie kryžių. Todėl šios problemos sprendimo turime ieškoti tuose amžiuose, kai aukštesnės senosios rasės tiesos buvo iš dalies pamirštos, ir tuo laiku, kai falinis garbinimas pakeitė Šviesos arba Išminties adoraciją. Kryžius, be abejonės, pradėtas naudoti kaip religinė emblema tuo metu, kai lyčių sąjunga ėmė reikšti dievo idėją, apatiniam stačiojo stulpo galui esant prismeigtam prie horizontalaus skersinio.

Kai tik vyriškoji energija tapo dievu, kryžius pamažu išaugo į žmogaus ištiestomis rankomis figūrą. Jis tapo pirminiu „gyvybės davėju“, jis buvo Adomas, rasės kūrėjas. Be abejonės, daugybę amžių Adomas reprezentavo dievo-žmogaus-falo-Gyvybės medžio arba kryžiaus idėją. Jis buvo rasės protėvis. Iš tos pačios idėjos kilo protėvių garbinimas arba praeities gyvybės kibirkšties sudievinimas. Adoracija, rodoma Larams ir Penatams, romėnų namų dievams, gegužės pirmąją, yra šio garbinimo pavyzdys, kaip ir kinų rodoma pagarba savo protėviams.

Apie religines emblemas R. P. Knightas sako, kad viena ryškiausių tarp jų yra T raidės formos kryžius, kuris buvo naudojamas kaip kūrimo ir generacijos emblema, kol bažnyčia jį priėmė kaip išganymo ženklą. Prie šio vyriškos reprodukcinės galios atvaizdo „kartais būdavo pridedama žmogaus galva, suteikianti jam nukryžiuotojo išvaizdą, kaip tai matoma Kiziko medalyje“.

Iš pradžių mirusio žmogaus figūra ant kryžiaus simbolizavo kūrimą ir naikinimą arba kuriamųjų jėgų veikimą Gamtoje. Viskas miršta tik tam, kad vėl gyventų. Nors žmogus miršta ir nors individualus žmogus tampa tik negyva šaka ant gyvybės medžio, pats medis vis tiek gyvena. Per kryžiaus-falo idėją arba per žmogaus galią kurti egzistencija žemėje tęsiasi. Nors saulė miršta žiemą, pavasarį ji vėl atgyja, kad pagreitintų ir pagyvintų Gamtą bei viską atnaujintų.

Yra daug įrodymų, rodančių, kad mirštanti figūra ant kryžiaus nebuvo jokia nauja samprata atsiradus krikščionybei. Krišna, kurio istorija, kaip matėme, yra beveik identiška Kristaus istorijai, ir Baladžis, nuo kurio, be abejonės, buvo nukopijuotos erškėčiais vainikuoto Jėzaus figūros, yra šios mitinės nukryžiuoto išgelbėtojo figūros Indijoje iliustracijos.

Iš turimų faktų atrodo visiškai tikėtina, kad romėnai garbino kryžių su mirštančio žmogaus figūra ant jo. Minucijus Feliksas, krikščionių tėvas, gindamas savo religiją, pateikia tokį pasažą:

„Jūs, be abejo, kurie garbinate medinius dievus, esate labiausiai tikėtini medinių kryžių garbintojai, nes jie yra dalys tos pačios substancijos kaip ir jūsų dievybės. Nes kas kita yra jūsų ženklai, vėliavos ir standartai, jei ne paauksuoti ir išpuošti kryžiai? Jūsų pergalės trofėjai vaizduoja ne tik paprastą kryžių, bet kryžių su žmogumi ant jo. Kai tyras garbintojas adoruoja tikrąjį Dievą ištiestomis rankomis, jis sudaro kryžiaus figūrą. Taigi matote, kad kryžiaus ženklas turi pagrindą arba Gamtoje, arba jūsų pačių religijoje, todėl juo negalima kaltinti krikščionių.“

Higginsas sako, kad įrodyta taip pilnai, kiek tik įmanoma įrodyti tokio pobūdžio faktą, jog romėnai turėjo nukryžiuotą garbinimo objektą, ir kad tai negalėjo būti niekas kitas kaip dievo Sol inkarnacija, pavaizduota kažkokiu būdu nukryžiuota.

Kipre rastas senovinis medalis vienoje pusėje turi nukryžiuoto žmogaus figūrą su vainiku arba rožiniu, tokiu pat, kokius dabar naudoja katalikai. Iš dirbinio stiliaus manoma, kad šis medalis turėjo būti sukurtas prieš Makedonijos užkariavimą.

Mažai abejonių, kad ankstyvieji tėvai ir vyskupai krikščionių bažnyčioje kryžiuje atpažino senovinę vaisingumo emblemą, tačiau pradėjus įsigalėti dvasinio gyvenimo idėjai, buvo nuspręsta paslėpti tikrąją jo reikšmę; todėl iš simbolio, reiškiančio egzistencijos tęstinumą žemėje, kryžius dabar ėmė vaizduoti amžinąjį gyvenimą arba egzistenciją po mirties. Nuo šiol, nors žmogus buvo miręs nusižengimuose, per kryžių arba per nukryžiuotąjį Kristų jis gavo amžinąjį gyvenimą.

Kad pirminė šio simbolio reikšmė buvo suprantama ankstyviesiems krikščionims, matyti iš fakto, kad imperatorius Teodosijus tarp 378 ir 395 metų išleido dekretą, draudžiantį kalti ar tapyti kryžiaus ženklą ant bažnyčių grindų. Tertulianas taip pat, pareiškęs, kad velnias darė kryžiaus ženklą ant persų Mitros pasekėjų kaktų, apkaltino krikščionis garbinant tą pačią emblemą.

280 m. Porfirijus, kalbėdamas apie kryžius, paklausė, kodėl teologai priskiria aistras dievams, stato falus ir vartoja gėdingą kalbą; į tai krikščionis Jamblichas 336 m. atsakė: „Nes falai ir kryžiai yra produktyvios energijos ženklai ir skatina pasaulio tęstinumą.“

Tik antrajame amžiuje, arba po Justino Kankinio dienų, instrumentas, ant kurio buvo nužudytas Jėzus, buvo pavadintas kryžiumi. Bet kokia bebūtų buvusi jo forma, kai tik ankstesnio religinio garbinimo mitai pradėjo lipti prie jo istorijos, jis tapo simboliniu mirusiu žmogumi ant kryžiaus, pirmine auka Mahadevai. Jis vaizdavo tą pačią idėją kaip Krišna, Baladžis, mirštantis Ozyris ir visi kiti saulės dievai. Jis, kaip ir kiekvienas iš jų, reprezentavo naują saulę naujo ciklo pradžioje. Jis buvo prisikėlęs išgelbėtojas, ir jam galiausiai buvo perkeltos visos šventės, metų laikai, simboliai ir ankstesnių saulės dievybių monogramos. Kad mirusio žmogaus figūra ant kryžiaus buvo žinoma emblema visoje Azijoje ir įvairiose Europos dalyse, ir kad daugybė nukryžiuotų dievų – saulės inkarnacijų – buvo garbinami visuose Rytuose, yra faktas, kurį krikščionių dvasininkijos įšventintieji stengėsi nuslėpti, bet kurio niekas, ištyręs įrodymus be išankstinio nusistatymo, nebando neigti.

Italijoje, daugelyje ankstyvųjų Kristaus paveikslų, galima pastebėti žodžius Deo Soli, kuris įrašas reiškia arba „vieninteliam Dievui“, arba „dievui Sol (Saulei)“.

Apie įvairias vadinamąsias krikščioniškas senienas, dengiančias Vatikano sienas, mus tikina tie, kurie susipažinę su pagoniškojo simbolizmo reikšme, kad „jos neturi daugiau ryšio su krikščionybe nei su Kinijos imperatoriumi“. Tą patį galima pasakyti ir apie atvaizdus ant katakombų sienų.

Krišna, kuris buvo lygiadienio saulė Avine, pasirodė praėjus 2160 metų po pirmojo Budos, kuris buvo lygiadienio saulė Taure. Pasak Plutarcho, jie abu buvo modernūs dievai, palyginti su dievybėmis, kurios suteikė vardus planetoms. Buda, arba saulė Taure, buvo garbinamas jaučio pavidalu. Krišna, arba saulė Avine, buvo garbinamas avino su žmogaus galva pavidalu. Tikroji šių figūrų reikšmė buvo vaisinanti saulė arba reprodukcinė energija, pasireiškianti gyvūnų gyvenime, ir ši prasmė tiems, kurie juos garbino, buvo identiška iškaltoms figūroms Indijos olose, romėnų Larams ir Penatams bei akmeniniams stulpams ar kryžiams turgaus aikštėse ir kelių sankirtose Bretanėje.

Eusebijus sako, kad Elefantoje jie garbino Dievybę mėlynai dažyto sėdinčio žmogaus pavidalu, turinčio avino galvą su ožio ragais, juosiančiais diską. Taip aprašyta Dievybė, sakoma, yra astronominės kilmės, žyminti saulės galią Avine.

Ši figūra, kuri buvo viena iš saulės dievo Krišnos reprezentacijų, buvo garbinama tiek Indijoje, tiek Egipte. Įvairiose šios Dievybės manifestacijose jis pasirodo bežudantis gyvatę. Jis buvo miręs žmogus ant kryžiaus ir taip pat saulė, kuri, nors nuolat mirštanti, nuolat vėl atgyja. Įvairios šio Dievo inkarnacijos pasirodė kaip nukryžiuoti išgelbėtojai.

Apie Krišnos avatarą, žinomą kaip Baladžis arba Baal-Jah, mažai kas tiksliai žinoma. Iš tiesų, atrodo, kad šią figūrą gaubia kažkokia neįveikiama paslaptis, dėl kurios mokslininkams neįmanoma absoliučiai įrodyti to, kas pagal turimus įrodymus prilygsta beveik tikrumui.

Moore’o graviūra vaizduoja šį dievą katalikiško nukryžiuotojo pavidalu, tačiau nors jo pėdoje yra vinies skylė, jis nėra prismeigtas prie medinio kryžiaus. Vietoj erškėčių vainiko jo galvą juosia partų diadema. Kadangi visi Krišnos avatarai vaizduojami su diademomis, šis faktas paskatino keletą rašytojų pastebėti, kad Baladžio efigijos tapo kopijų šaltiniu erškėčiais vainikuotam Jėzui. Dėl ankstyvųjų krikščionių, kurie antrajame amžiuje perėmė Krišnos religiją, nežinojimo, tikroji šios diademos reikšmė nebuvo suprasta, todėl ant Kristaus galvos atsirado erškėčiai. Kalbėdamas apie nukryžiuoto išgelbėtojo atvaizdą, rastą Airijoje, knygos „Airijos apvalieji bokštai“ (The Round Towers of Ireland) autorius sako, kad jis nebuvo skirtas mūsų Išgelbėtojui dėl tos priežasties, kad dėvėjo iranietišką karališkąją karūną, o ne žydišką erškėčių vainiką.(171)

    171) The Round Towers of Ireland, p. 298.
  

Apie šį atvaizdą Higginsas pastebi, kad nukryžiuotas kūnas be kryžiaus primena, jog „kai kurios senovės eretikų sektos manė, kad Jėzus buvo nukryžiuotas debesyse“.

Moore’as, kuris pateikė keletą Baladžio graviūrų, sako negalįs paaiškinti nukryžiuotos figūros Indijoje pradurtos pėdos. Tačiau jis bando įrodyti, kad šis nukryžiuotasis negali būti indiškas, „nes yra jo dublikatų iš to paties modelio“. Kadangi forma padaryta iš molio, jis teigia, kad iš jos galima padaryti tik vieną liejinį. Tačiau šis argumentas žlunga, kai tik randama, kad šių žalvarinių stabų dublikatai arba kopijos, kurių negalima atskirti nuo originalų, matomi „India House“ muziejuje, taip pat Azijos draugijos muziejuje.

Moore’o pripažinimas, kad „jam buvo daroma didelė įtaka, siekiant įtikinti jį nepublikuoti Baladžio graviūrų, baiminantis įžeisti“, pasitarnauja kaip užuomina nustatant informacijos apie šį dievą trūkumo priežastį.

Manoma, kad jei krikščionių misionierių tikslas būtų buvęs tiesos apie šią temą atskleidimas, o ne jos slėpimas, Baladžio šventyklos būtų suteikusios krikščioniškajam pasauliui svarbesnės informacijos nei bet kurio kito indų dievo šventyklos; tačiau kol vyko daugybė piligriminių kelionių pas Džaganatą ir į kitas studentui neįdomias šventoves, mažai girdėjome apie šios dievybės šventoves, nors tuo metu, kai Moore’as rašė, Terputis (Terputty) priklausė anglams, kurie iš šventyklos gaudavo 15 000 svarų sterlingų pelno per metus.

Ant Brechino bokšto Airijoje yra dvi viena kitoje esančios reljefinės arkos. Arkos viršuje yra nukryžiuotasis, o maždaug viduryje nuo viršaus iki apačios abiejose pusėse yra dvi figūros, kurios, pasak katalikų, vaizduoja Mergelę Mariją ir Šv. Joną. Išorinės arkos apačioje yra du gulintys žvėrys: vienas dramblys, o kitas jautis. Figūra ant kryžiaus yra su partų diadema. Nukryžiuotojo pasirodymas ant Britanijos ir Airijos bokštų praeityje paskatino daugelį rašytojų priskirti šiems ypatingiems statiniams krikščionišką kilmę. Tačiau kritiškam stebėtojui pirmasis kylantis klausimas yra: iš kur atsiranda dramblys – gyvūnas, nerandamas šiose šalyse? – ir vėlgi, kodėl šie žvėrys turėjo būti čia patalpinti kaip krikščioniškos emblemos? Faktai, atskleisti nešališkų tyrinėtojų, rodo, kad bokštai Airijoje nėra krikščioniški paminklai ir kad ant jų rastas nukryžiuotasis yra ne Kristus, bet Baladžis arba vienas iš Krišnos avatarų.

Faktas, kad Krišnos kaip nukryžiuoto dievo figūra buvo rasta šventyklos griuvėsiuose Tėbuose, Egipte, yra pakankamas jo senumui įrodyti; vis dėlto, kaip matėme, jis reprezentuoja dievo idėją daug vėlesniu laikotarpiu nei Buda. Dėl kunigo P. Maurice’o pateiktų įrodymų apie dešimt Indijos saulės dievo avatarų, Higginsas pastebi:

„Vienintelis faktas, vertas čia paminėti, yra tas, kad Buda buvo visuotinai pripažintas pirmąja iš inkarnacijų; kad Krišna buvo vėlesnės datos; kad Kristaus gimimo eroje aštuonios iš jų jau buvo pasirodžiusios žemėje, ir kad likusios dvi turėjo pasirodyti prieš Kalijugos, arba dabartinio amžiaus, pabaigą.“

Dėl fakto, kad indų Dievas iš pradžių reprezentavo Išmintį arba Logą, tas pats autorius sako:

„Taigi čia yra įsikūnijusi DIEVIŠKOJI IŠMINTIS, kurios emblema buvo Zodiako Jautis. ČIA jis yra Protagonas, arba viengimis, graikų Dievas arba Deivė Metidė, būdamas, galbūt, tiek vyriškas, tiek moteriškas. Buda, arba išmintingasis, jei žodis nebuvo tik doktrinos pavadinimas, atrodo, buvo vardas, kurį prisiėmė keli asmenys, arba vienas asmuo, įsikūnijęs keliais laikotarpiais, ir dėl šios aplinkybės kilo daug painiavos.“(172)

    172) Anacalypsis, knyga v., p. 201.
  

Apie senovinės rasės religiją nustatyti šie faktai:

Pirmasis iš Budų arba Dievybės Inkarnacijų buvo Minerva, o jos motina, kuri buvo saulė, buvo visų Budų motina. Ji buvo Metidė, Mut arba Mai, „visuotinis Gamtos genijus, kuris atskyrė visus daiktus pagal jų įvairias rūšis“.

Ankstyviausiais amžiais ji apėmė ne tik materiją, bet ir judančiąją jėgą visatoje. Ji buvo Dievybė, kurią labai sena rasė vaizdavo motinos idėja – Suvokiančiąja Išmintimi. Ji buvo saulė ir pirmoji emanacija iš saulės. Ji buvo Dieviškasis Žodis, Logas, Šventoji Dvasia, kurią Kristaus laikais įvairios sektos vėl pripažino moteriška. Graikų alegorija apie Jupiterį, vedantį Metidę (Išmintį) ir iš šios sąjungos su ja iš savo galvos pagimdantį Minervą, matoma kaip glaudžiai susijusi su Budos (Išminties) arba Pradžios knygos Rašit doktrina. Pasak Faberio, graikiško žodžio Nous ir sanskrito Menu prasmė yra visiškai ta pati: kiekvienas reiškia protą arba intelektą, ir pastarajam lotyniškasis Mens yra labai artimas. „Mens, Menu ir galbūt mūsų angliškas mind (protas) iš esmės yra vienas ir tas pats žodis.“ Visi šie terminai ankstesniame amžiuje reiškė Budą, Išmintį arba Minervą.

Vėliau, garbinant saulę Avine, pasirodė nukryžiuotas išgelbėtojas. Ankstyvaisiais krišnaizmo amžiais idėjos, simbolizuojamos mirštančio išgelbėtojo, vis dar buvo susijusios su Gamtos procesais. Materija vis dar buvo laikoma nesunaikinama, o regima mirtis – tik pasiruošimu atsinaujinusiam gyvenimui arba gimimui į kitą egzistencijos būseną. Vėliau šis mirštantis saulės dievas, kuris dingdavo žiemą tik tam, kad vėl sugrįžtų ir atgaivintų Gamtą, tapo tikru žmogumi – žmogumi ant kryžiaus, kuris turi būti paaukotas Mahadevai, kad žmonija būtų išgelbėta. Čia turime Pakaitinio Išpirkimo doktrinos kilmę. Vėliau, sistemoje, vadinamoje krikščionybe, moteris, kuri anksčiau buvo sutapatinta su blogio principu, tapo Gundytoja. Ji buvo nuodėmės priežastis pasaulyje ir visiškai atsakinga už blogus rezultatus, kylančius iš troškimo. Iš tiesų, pagal krikščionių bažnyčios skelbiamas doktrinas, jei moteris, kuri tebuvo Visagalio mintis po laiko, niekada nebūtų buvusi sukurta, vyras būtų gyvenęs amžinai tyrumo ir palaimos būsenoje, laisvas nuo gyvenimo vargų, skausmų ir pagundų bei nuo Velnio klastų ir puolimų.

Dėl pernelyg didelio gyvuliškų instinktų stimuliavimo žmogus tapo visiškai nepajėgus įveikti blogio savo konstitucijoje, iš čia ir Gimtosios Nuodėmės doktrinos priėmimas bei Išpirkimo arba nukryžiuoto išgelbėtojo, kuris prisiimtų vargšės, silpnos žmogaus prigimties nuodėmes, būtinybė. Tiesiog tikėdamas šiuo nukryžiuotu atpirkėju, žmogus būtų išgelbėtas ne nuo pačios nuodėmės, bet nuo bausmės už nuodėmę. Siekiant paremti tikėjimą gimtąja nuodėme ir išpirkimo būtinybe, alegorija apie vaismedį ir gyvatę Pradžios knygoje buvo priimta tiesiogiai.

Kuo daugiau studijuojama praeities religija, tuo aiškiau matomas faktas, kad ne tik apeigos, simboliai, šventės ir metų laikai, priimti krikščionybės, buvo nukopijuoti iš Indijos ir Persijos, bet ir visos pagrindinės vadinamosios krikščionių bažnyčios doktrinos kilo tose šalyse. Tikėjimas Trejybe, Dievybės Įsikūnijimu, Nukryžiuotuoju Išgelbėtoju, Gimtąja Nuodėme ir Pakaitiniu Išpirkimu (pastarieji trys buvo išplėtoti po to, kai senosios natūralios tiesos, sudariusios saulės garbinimo pagrindą, buvo pamirštos) – visa tai randama Rytuose.

Manoma, kad Trejybės doktrina buvo gauta tiesiogiai iš platonistų, kurie ją perėmė iš persų; tuo tarpu Nukryžiuotojo Išgelbėtojo, taip pat moters sėklos, sutrinančios gyvatei galvą, doktrinos, kaip matėme, priklauso Krišnos religijai.

Dėl Gimtosios Nuodėmės, kuri yra „Išpirkimo“ doktrinos pagrindas, akivaizdu, kad ji nebuvo žinoma ankstyviesiems Kristaus pasekėjams, bet vėliau buvo nukopijuota iš sugadintas indų religijos.

Gyvatės ir Gyvybės medžio simbolinė reikšmė, be abejonės, buvo suprantama ankstyviausiems krikščionių tikėjimo šalininkams; todėl nenuostabu, kad pas juos nėra minima Gimtosios Nuodėmės doktrina. Jų teorija, aiškinanti blogį pasaulyje, buvo tokia pati kaip senovinės ir beveik pamirštos rasės. Tikėjimas, kad žmogaus siela yra kibirkštis iš visuotinės sielos arba jos dalis, kad mirus kūnui ji grįžta į savo šaltinį ir laikui bėgant pasirodo kaip animuojantis principas kituose kūnuose, buvo išpažįstamas Pitagoro, Aspazijos, Sokrato ir Platono, ir iš tiesų tūkstančius metų jį puoselėjo geriausi ir išmintingiausi žmonijos atstovai. Tai buvo ankstyvosios krikščionių doktrinos dalis, ir ja vis dar tiki Budos pasekėjai bei Europos ir Amerikos teosofai.

Be abejo, Reinkarnacijos ir Karmos doktrinas išdėstė tie labai seni filosofai, kurie buvo artimi Neroso ir Metono ciklo išradėjų palikuonys – tie, kurie tikėjo materijos nesunaikinamumu ir tuo, kad dvasia kyla iš jos arba evoliucionuoja per ją. Tai buvo jų pastanga išspręsti blogio egzistavimo problemą, ir mąstančiam protui ji buvo daug labiau patenkinama nei tiesioginis pasakojimo apie moterį, uždraustą obuolį ir kalbančią gyvatę Pradžios knygoje vertimas.

Gimtoji nuodėmė, kurios priežastimi laikoma moteris, ir dvasinio (vyriško) išgelbėtojo būtinybė išvaduoti žmogų iš vargo, kurį ji sukėlė, yra doktrinos, kilusios iš didžiausio nežinojimo ir visiško natūralių tiesų, kurias anksčiau vaizdavo mirštančio saulės dievo figūra, nesupratimo. Gimtoji Nuodėmė ir Pakaitinis Išpirkimas – doktrinos, kuriomis žmogus bandė išvengti moralinės atsakomybės ir teisėtų piktadarystės pasekmių, – susilpnindamos jo moralinį jausmą ir perkeldamos atsakomybę už jo veiksmus kitam, labai sumenkino žmogaus elgesio standartą.

Mokslas moko, kad bausmė už nuodėmę glūdi pačioje nuodėmėje ir kad dorybė yra pats sau atlygis; vadinamosios krikščioniškos doktrinos teigia, kad nors žmogaus nuodėmės būtų kaip purpuras, jos gali, tiesiog per tam tikrą tikėjimą, tapti baltos kaip vilna. Buvo teigiama, kad tikėjimas gimtąja nuodėme sukėlė visas žmonių aukas senovėje ir kad jis „pavertė žydus kanibalų tauta“.

Kad sistema, kuri vadinama krikščionybe, yra saulės, gyvatės ir falinių tikėjimų atžala, taip aiškiai įrodo vėlesnių tyrimų atskleisti faktai, jog tai nebekelia pagrįstų abejonių tiems, kurie skyrė bent kiek dėmesio šiai temai. Aukštesnės idėjos, kurios nuo Zaratustros iki Jėzaus laikų kovojo už egzistavimą ir kurios įvairiomis priemonėmis pamažu įsitvirtino, dėl krišnaizmo antplūdžio greitai buvo užgniaužtos, ir mitinė krikščionybė, kuri tebuvo vyraujančio indų tikėjimo grubesnių formų sankaupa, užlipo į Romos imperijos sostą.

Per devyniolika šimtų metų, praėjusių nuo šios sistemos įvedimo, mažai kas buvo suprasta apie tikrąją Kristaus filosofiją – filosofiją, kuri, kaip matyti, yra tiesiog tų aukštesnių mokslinių tiesų, kurias paskelbė senovės rasė, pripažinimas.

Vėlesniais laikais pastebimas faktas, kad šiuose mokymuose glūdintys altruistiniai principai talpina aukščiausią išmintį – kad jie sudaro tikrojo socialinio mokslo pagrindą ir kad aukšta civilizacijos stadija niekada nebus pasiekta, kol šie principai nebus pripažinti žmogaus elgesio pamatu. Nesavanaudiškumas, gyvenimo tyrumas ir žmonių brolybė niekada nebus įgyvendinti tol, kol žmogus perkels atsakomybę už savo piktadarystes kitam.

Visai neseniai įrodytas faktas, kad progresyvusis principas kilo moters konstitucijoje; kad užuojautoje, savybėje, kurios šaknys glūdi motiniškame prisirišime, slypi raktas į žmogaus pažangą. Sąžinė ir moralinis jausmas yra užuojautos atžalos; todėl tai, kas skiria žmogų nuo žemesnių gyvybės formų, atsirado ir išsivystė per moteriškąją organizaciją.

Kai šios aiškios mokslinės tiesos, kurios yra tokios paprastos, kad vargu ar reikalauja įrodymo, taps populiarios, be abejonės, mūsų dabartinė dievo idėja patirs rekonstrukcijos procesą, ir vėlesnis vystymasis tikriausiai apims sampratas, labiau atitinkančias mokslą ir žmogaus protą. Tikrai, mokslo amžius netoleruos jokios religinės sampratos, kurios principai nėra pagrįsti tiesa. Vyriško dievo kaip vienintelio visatos kūrėjo ir palaikytojo garbinimas yra toks pat nefilosofiškas, koks nepagrįstas ir nemoksliškas.

Kadangi šiais laikais daugeliu atžvilgių žmonija atrodo linkusi grįžti atgal, ir kadangi savo žygyje pirmyn žmonija pradeda rodyti norą grįžti prie tikresnių ir primityvesnių mąstymo bei veikimo būdų, neįmanoma atmesti, kad netolimoje ateityje Suvokiančioji Išmintis ir altruistiniai principai kartu su galia suteikti gyvybę vėl gali būti dieviškai iškelti į sostą toje vietoje, kurią taip ilgai buvo uzurpavusi fizinė jėga ir vyriška galybė.