Archivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962) – viena ryškiausių XX a. Lietuvos Katalikų Bažnyčios figūrų, kurio gyvenimas tapo bekompromisės ištikimybės Dievui ir tėvynei liudijimu. Jis tapo pirmuoju sovietmečio kankiniu Lietuvoje, kurį Vatikanas oficialiai pripažino palaimintuoju. Kilmė ir dvasinio kelio pradžia Teofilius Matulionis gimė 1873 metų birželio 22 dieną Kudoriškio kaime (Alantos parapija, dabartinis Anykščių rajonas). Mokėsi Daugpilio … [Skaityti toliau…]
„Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie, eléison. Kristau, išgirsk mus! R. Kristau, išklausyk mus! Tėve, dangaus Dieve, R. pasigailėk mūsų! Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, Šventoji Dvasia, Dieve, Šventoji Trejybe, vienas Dieve, Šventoji Marija, angelų Karaliene, R. melski už mus. Šventasis Juozapai, angelų Karalienės Sužadėtini, Šventasis arkangele Rapolai, Šventasis Rapolai, Dievo gailestingumo pilnasis, Šventasis Rapolai, tobulas dieviškojo … [Skaityti toliau…]
Meilės misijonierių ordino įkūrėja Motina Teresė (tikrasis vardas – Agnesë Gonxhe Bojaxhiu) gimė 1910 m. Skopjėje (dabar Šiaurės Makedonija) ir tapo vienu ryškiausių XX a. krikščioniškos meilės liudytojų. Būdama vos 18-os, ji įstojo į Loreto seserų vienuoliją Airijoje, o vėliau buvo išsiųsta į Indiją, kur dirbo mokytoja mergaičių mokykloje Kalkutoje. Tačiau jos gyvenimo kelias netikėtai … [Skaityti toliau…]
Jono Bretkūno 1590 m. baigtas Biblijos vertimas yra vienas didžiausių lietuvių raštijos paminklų, nors pats tekstas taip ir nebuvo išspausdintas. Tai buvo pirmasis bandymas visą Šventąjį Raštą perkelti į lietuvių kalbą, padaryti jį prieinamą ne tik dvasininkams, bet ir paprastiems žmonėms. Bretkūnas, Karaliaučiaus lietuvių parapijos kunigas ir pamokslininkas, šį darbą atliko beveik vienas, remdamasis hebrajiškais, … [Skaityti toliau…]
Žodis „stabas“ lietuvių kalboje yra senas vertinys iš graikiško eidolon ir lotyniško idolum. Graikiškai tai reiškė tiesiog „atvaizdą“, „figūrą“, „vaizdinį“, be jokios neigiamos prasmės. Tik judaizmo ir krikščionybės tradicijoje šis žodis įgavo moralinį krūvį – „netikras dievas“, „klaidingas atvaizdas“, „dvasinė apgaulė“. Lietuviškas „stabas“ tapo žodžiu, reiškiančiu materialų dievybės atvaizdą: medinę statulą, akmenį, stulpą, šventą medį … [Skaityti toliau…]
Stabai buvo materialūs dievybių atvaizdai, kuriuos senosios religijos naudojo kaip ryšio taškus su dievais. Tai galėjo būti medinės ar akmeninės statulos, šventi medžiai, akmenys, taurės, kaukės ar kiti objektai, kuriuose, žmonių tikėjimu, apsigyvendavo dievo galia. Pagonys niekada netikėjo, kad pats medis ar akmuo yra dievas. Jie tikėjo, kad dievas per tą objektą pasirodo, jame apsistoja, … [Skaityti toliau…]
Apologia Prima – pažodžiui „Pirmoji gynyba“ arba „Pirmasis apologetinis raštas“ – tai Justino Kankinio (Justinuso Filosofo) kūrinys, parašytas apie 153–155 metus Romoje ir skirtas imperatoriui Antoninui Pijui bei jo sūnums. Tai vienas ankstyviausių ir svarbiausių krikščioniškos apologetikos tekstų, kuriame Justinas mėgina paaiškinti, kas yra krikščionys, kodėl jie persekiojami ir kodėl jų tikėjimas nėra nei pavojingas, … [Skaityti toliau…]
Tarapita (arba Tharapita) – vienas paslaptingiausių ir daugiausiai diskusijų keliančių baltų–finų regiono dievų vardų, minimas XIII a. šaltiniuose, pirmiausia Henriko Latvio Chronicon Livoniae. Tai vienintelis istorinis šaltinis, kuriame šis vardas užfiksuotas, todėl visos interpretacijos remiasi būtent Henriko pasakojimu ir vėlesnėmis mokslinėmis rekonstrukcijomis. Henrikas Latvis rašo, kad estai (ypač osiliai – Saaremos gyventojai) garbino dievą, vardu … [Skaityti toliau…]
Henrikas Latvis, XIII a. pradžios dvasininkas ir misionierius, parašė vieną svarbiausių Baltijos regiono šaltinių – Chronicon Livoniae, Livonijos kroniką. Tai pirmasis išsamus pasakojimas apie krikščionybės sklaidą dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose, apimantis laikotarpį nuo pirmųjų misionierių atvykimo iki pat 1220-ųjų metų įvykių. Henrikas buvo tiesioginis daugelio aprašomų įvykių liudininkas, todėl jo tekstas yra ne tik … [Skaityti toliau…]
Superstitio – vienas seniausių ir labiausiai ideologiškai įkrautų lotyniškų žodžių, kurio istorija driekiasi nuo romėnų Respublikos iki vėlyvųjų viduramžių. Šiandien jis dažniausiai verčiamas kaip „prietaras“, tačiau toks vertimas tėra silpnas atspindys to, ką šis terminas reiškė istoriniuose tekstuose. Lotyniškai žodis sudarytas iš super („virš“, „per daug“) ir stare/sistere („stovėti“, „laikytis“), todėl jau pačioje etimologijoje slypi … [Skaityti toliau…]
Gesta Danorum – pažodžiui „Danų žygdarbiai“ – tai didysis Sakse Gramatiko XII a. pabaigos lotyniškas veikalas, tapęs svarbiausiu Danijos viduramžių istorijos ir mitologijos šaltiniu. Nors kūrinys apima tiek legendinę, tiek istorinę Danijos praeitį, vienas ryškiausių jo epizodų yra pasakojimas apie danų žygius prieš Riugeno slavus ir jų šventvietes. Šioje dalyje Sakses pateikia aiškiai krikščionišką interpretaciją, … [Skaityti toliau…]
Šis laiškas yra vienas ankstyviausių ir aiškiausių popiežiškų dokumentų, kuriuose Baltijos regiono pagonys – pirmiausia estai, bet ir kitos su Danija besiribojančios gentys – apibrėžiami kaip grėsmė krikščioniškam pasauliui. Aleksandras III rašo Danijos karaliui, ragindamas jį imtis ginklo prieš pagonių puolimus ir pateikdamas šį konfliktą kaip dvasinę kovą, o ne tik politinį ar teritorinį ginčą. … [Skaityti toliau…]