Superstitio – vienas seniausių ir labiausiai ideologiškai įkrautų lotyniškų žodžių, kurio istorija driekiasi nuo romėnų Respublikos iki vėlyvųjų viduramžių. Šiandien jis dažniausiai verčiamas kaip „prietaras“, tačiau toks vertimas tėra silpnas atspindys to, ką šis terminas reiškė istoriniuose tekstuose. Lotyniškai žodis sudarytas iš super („virš“, „per daug“) ir stare/sistere („stovėti“, „laikytis“), todėl jau pačioje etimologijoje slypi mintis apie „perteklinį“, „ribas peržengiantį“ tikėjimą. Romėnai šiuo žodžiu žymėjo ne šiaip keistus įsitikinimus, bet religines praktikas, kurios, jų akimis, buvo neteisingos, pavojingos ar svetimos. Ciceronas rašė, kad superstitio yra „tuščia dievų baimė“, o Plinijus Vyresnysis krikščionybę vadino superstitio prava et immodica – „iškrypusia ir perdėta prietaringa sekta“. Taigi romėnų pasaulyje superstitio buvo politinė ir teisinė etiketė, skirta pažymėti religijas, kurios neatitiko valstybės normų.
Krikščionybės laikais šis žodis įgavo dar griežtesnę reikšmę. Bažnyčios tėvai – Augustinas, Tertulijonas, Isidoras Sevilietis – superstitio vadino pagonybę, stabmeldystę, magiją, burtus ir bet kokias „neteisingas“ apeigas. Augustinas rašė: omnis superstitio est cultus falsorum deorum – „kiekvienas prietaras yra netikrų dievų garbinimas“. Viduramžių teologijoje tai tapo standartiniu terminu apibūdinti viskam, kas neatitiko krikščioniškos doktrinos. Todėl superstitio buvo ne neutralus žodis, o ideologinis ginklas, kuriuo žymėta „klaidinga religija“.
Baltijos regiono šaltiniuose šis terminas vartojamas nuolat. Petras Dusburgietis prūsus vadina superstitionibus paganorum dediti – „atsidavusiais pagoniškiems prietarams“. Sakses Gramatikas, aprašydamas slavų dievo Svantovito sunaikinimą, rašo: superstitio eorum dissipata est – „jų prietaringas tikėjimas buvo išsklaidytas“. Popiežiaus Aleksandro III laiške danams pagonių tikėjimas vadinamas perfidia et superstitio – „neištikimybe ir prietaringa klaida“. Šiuose tekstuose superstitio reiškia ne šiaip „prietarą“, o visą pagonišką pasaulėžiūrą, kuri, krikščionių akimis, buvo klaidinga, pavojinga ir demonų įkvėpta.
Per du tūkstančius metų žodis superstitio patyrė didelę semantinę transformaciją. Romėnams tai buvo „neteisinga religija“, krikščionims – „stabmeldystė ir demonų garbinimas“, o naujaisiais laikais jis susiaurėjo iki „prietaro“. Tačiau skaitydami istorinius šaltinius turime prisiminti, kad superstitio niekada nebuvo neutralus terminas. Tai buvo etiketė, kurią valdantieji naudojo apibrėžti „kitus“ – tuos, kurių tikėjimas neatitiko jų pačių normų. Ir būtent todėl šis žodis yra toks svarbus norint suprasti, kaip viduramžių krikščionys suvokė pagonybę ir kaip buvo pateisinami kryžiaus žygiai Baltijos regione.