Žodis „stabas“ lietuvių kalboje yra senas vertinys iš graikiško eidolon ir lotyniško idolum. Graikiškai tai reiškė tiesiog „atvaizdą“, „figūrą“, „vaizdinį“, be jokios neigiamos prasmės. Tik judaizmo ir krikščionybės tradicijoje šis žodis įgavo moralinį krūvį – „netikras dievas“, „klaidingas atvaizdas“, „dvasinė apgaulė“. Lietuviškas „stabas“ tapo žodžiu, reiškiančiu materialų dievybės atvaizdą: medinę statulą, akmenį, stulpą, šventą medį ar bet kokį objektą, kuriame, žmonių tikėjimu, apsigyvendavo dievo galia. Svarbu suprasti, kad pagonys niekada netikėjo, jog pats medis ar akmuo yra dievas. Jie tikėjo, kad dievas per tą objektą apsireiškia, jame apsistoja, per jį priima aukas. Tai buvo sakralinė technologija, o ne primityvus daiktų garbinimas.
Kaip žmonės garbino stabus ir kodėl tai buvo svarbu
Stabas senovėje buvo ne dekoracija, o bendruomenės centras. Prie jo buvo aukojama, meldžiamasi, duodamos priesaikos, sprendžiami ginčai, švenčiamos šventės. Stabas veikė kaip dievo buveinė – vieta, kur dievas „nusileidžia“ ir priima žmonių dovanas. Aukos galėjo būti maistas, gėrimai, gyvuliai, dovanos, o kartais ir simboliniai veiksmai, kaip apeiginiai šokiai ar pranašystės. Šventovės, kuriose stovėjo stabai, buvo ir politinės galios centrai: jos valdė žemes, rinko duokles, telkė kariuomenę. Todėl stabas buvo ne tik religinis, bet ir politinis objektas. Kai sunaikindavai stabą, sunaikindavai ir bendruomenės identitetą, jos valdžią, jos pasaulėžiūrą. Dėl to kronikose stabų griovimas visada aprašomas kaip lūžio momentas – tai buvo ne tik tikėjimo, bet ir valdžios perėmimas.
Kodėl vėliau stabus draudė ir kaip atsirado krikščionių dvigubi standartai
Judaizmas ir krikščionybė įvedė radikalų principą: Dievo negalima vaizduoti. Biblijoje sakoma: „Nedirbsi sau drožinio ir jokio atvaizdo.“ Tai buvo teologinė revoliucija – Dievas yra nematomas, todėl bet koks atvaizdas yra klaidingas. Ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad stabai veda į prietarus, magiją, demonų garbinimą, todėl juos naikino. Tačiau tikroji priežastis buvo platesnė: stabai buvo konkurencinė religijos ir valdžios sistema. Sunaikinti stabą reiškė sunaikinti alternatyvų tikėjimą ir alternatyvią politinę tvarką. Kai krikščionybė įsitvirtino, ji pati sukūrė savo simbolius – kryžių, Jėzaus statulas, šventųjų paveikslus, relikvijas. Kad tai nebūtų laikoma stabmeldyste, buvo įvestas skirtumas tarp garbinimo (adoratio) ir pagarbos (veneratio). VII ekumeninis susirinkimas paskelbė: „Ikonos nėra garbinamos kaip dievai, bet pagerbiamos kaip langai į dangišką tikrovę.“ Tai leido krikščionims turėti savo atvaizdus, bet drausti svetimus. Antropologiškai žiūrint, skirtumas tarp pagonių stabų ir krikščionių ikonų yra labai mažas. Pagonys sakė: „Mes negarbiname medžio, mes garbiname dievą, kuris per jį pasirodo.“ Krikščionys sakė: „Mes negarbiname statulos, mes garbiname Dievą, kurį ji primena.“ Funkcija ta pati, tik terminologija kita. Tikroji priežastis buvo religijos monopolio įtvirtinimas: neleisti žmonėms tikėti kitais dievais, nes tai reiškė kitą valdžią, kitą bendruomenę, kitą pasaulį. Todėl pagonių simboliai buvo vadinami „stabais“, o krikščionių simboliai – „šventais atvaizdais“. Tai buvo ideologinis būdas sunaikinti senąją sistemą ir įtvirtinti naująją.
Žymiausi stabai
1. Svantovitas (Arkona, Riugenas) Keturgalvis slavų dievas, laikytas Riugeno politine ir religinė širdimi, o jo milžiniška statula su ragu ir kardu buvo sunaikinta danų 1168 m., taip simboliškai užbaigiant slavų galią Baltijoje.
2. Baalas (Levanto regionas) Audros ir vaisingumo dievas, kurio atvaizdai stovėjo ant kalvų visame Kanaane, o jo altoriai buvo sistemingai griaunami Izraelio karalių, kol Baalo kultas visiškai išnyko.
3. Molochas (Finikiečių ir kanaaniečių kultas) Bronzinė statula su ištiestomis rankomis, siejama su kraštutinėmis aukomis, ir nors tikrosios apeigos iki šiol diskutuojamos, Molocho kultas buvo sunaikintas Izraelio reformų metu ir vėliau tapo absoliutaus blogio simboliu.
4. Aukso veršis (Izraelio istorija) Sinajaus dykumoje pasidirbtas veršis, tapęs archetipiniu stabmeldystės pavyzdžiu, kurį Mozė sudaužė ir sumalė į dulkes, taip įtvirtindamas griežtą draudimą kurti dievų atvaizdus.
5. Serapio statula (Aleksandrija) Hibridinio graikų–egiptiečių dievo atvaizdas, stovėjęs vienoje didžiausių Antikos šventyklų, kurią 391 m. krikščionys sudegino, o statulą sudaužė, simboliškai užbaigdami helenistinės religijos epochą.
6. Perkūno stulpai (Lietuva) Baltų dievo Perkūno mediniai atvaizdai, stovėję šventuose miškuose ir prie upių, buvo kryptingai naikinami kryžiuočių ir misionierių XIV–XV a., kol išliko tik fragmentai ir kronikų liudijimai.
7. Odino ir Toro statulos (Skandinavija) Vikingų dievų mediniai atvaizdai, naudojami priesaikoms ir aukoms, buvo masiškai griaunami krikščionybės plitimo metu, o sagose aprašyta, kaip Toras „krenta nuo kirčio“, tapo senojo tikėjimo žlugimo metafora.
8. Bamijano Budos (Afganistanas) Dvi milžiniškos VI a. Budos skulptūros, iškaltos uoloje ir laikytos pasaulio paveldu, buvo susprogdintos Talibano 2001 m., sukeliant pasaulinį pasipiktinimą ir tapus moderniausiu ikonoklazmo simboliu.
9. Jagannath dievai (Indija) Didžiulės medinės dievų statulos, vežiojamos per šventes ir laikomos gyvais dievybių įsikūnijimais, išgyveno britų kolonijinį spaudimą ir iki šiol naudojamos kasmetinėse procesijose.
10. Huitzilopochtli statulos (Actekų imperija) Actekų karo ir saulės dievo atvaizdai, stovėję Tenočtitlano šventyklose, buvo sunaikinti ispanų konkistadorų XVI a., siekiant palaužti actekų religiją ir įtvirtinti krikščionybę.
Istorijos
1. Svantovitas (Arkona, Riugenas) Keturgalvis slavų dievas, laikytas Riugeno politine ir religinė širdimi, o jo milžiniška statula su ragu ir kardu buvo sunaikinta danų 1168 m., taip simboliškai užbaigiant slavų galią Baltijoje.
2. Baalas (Levanto regionas) Audros ir vaisingumo dievas, kurio atvaizdai stovėjo ant kalvų visame Kanaane, o jo altoriai buvo sistemingai griaunami Izraelio karalių, kol Baalo kultas visiškai išnyko.
3. Molochas (Finikiečių ir kanaaniečių kultas) Bronzinė statula su ištiestomis rankomis, siejama su kraštutinėmis aukomis, ir nors tikrosios apeigos iki šiol diskutuojamos, Molocho kultas buvo sunaikintas Izraelio reformų metu ir vėliau tapo absoliutaus blogio simboliu.
4. Aukso veršis (Izraelio istorija) Sinajaus dykumoje pasidirbtas veršis, tapęs archetipiniu stabmeldystės pavyzdžiu, kurį Mozė sudaužė ir sumalė į dulkes, taip įtvirtindamas griežtą draudimą kurti dievų atvaizdus.
5. Serapio statula (Aleksandrija) Hibridinio graikų–egiptiečių dievo atvaizdas, stovėjęs vienoje didžiausių Antikos šventyklų, kurią 391 m. krikščionys sudegino, o statulą sudaužė, simboliškai užbaigdami helenistinės religijos epochą.
6. Perkūno stulpai (Lietuva) Baltų dievo Perkūno mediniai atvaizdai, stovėję šventuose miškuose ir prie upių, buvo kryptingai naikinami kryžiuočių ir misionierių XIV–XV a., kol išliko tik fragmentai ir kronikų liudijimai.
7. Odino ir Toro statulos (Skandinavija) Vikingų dievų mediniai atvaizdai, naudojami priesaikoms ir aukoms, buvo masiškai griaunami krikščionybės plitimo metu, o sagose aprašyta, kaip Toras „krenta nuo kirčio“, tapo senojo tikėjimo žlugimo metafora.
8. Bamijano Budos (Afganistanas) Dvi milžiniškos VI a. Budos skulptūros, iškaltos uoloje ir laikytos pasaulio paveldu, buvo susprogdintos Talibano 2001 m., sukeliant pasaulinį pasipiktinimą ir tapus moderniausiu ikonoklazmo simboliu.
9. Jagannath dievai (Indija) Didžiulės medinės dievų statulos, vežiojamos per šventes ir laikomos gyvais dievybių įsikūnijimais, išgyveno britų kolonijinį spaudimą ir iki šiol naudojamos kasmetinėse procesijose.
10. Huitzilopochtli statulos (Actekų imperija) Actekų karo ir saulės dievo atvaizdai, stovėję Tenočtitlano šventyklose, buvo sunaikinti ispanų konkistadorų XVI a., siekiant palaužti actekų religiją ir įtvirtinti krikščionybę.
Citatos
1. „Nedirbsi sau drožinio ir jokio atvaizdo.“ Išėjimo knyga 20:4 Tai pats griežčiausias ir tiesiausias draudimas, tapęs visos judaizmo ir krikščionybės ikonoklazmo pamatu.
2. „Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato.“ Psalmė 115:5 Psalmistas išjuokia stabus kaip negyvus objektus, kurie tik atrodo gyvi.
3. „Jų dievai yra sidabras ir auksas, žmonių rankų darbas.“ Psalmė 135:15 Klasikinė hebrajiška kritika: stabas yra žmogaus kūrinys, todėl negali būti dievas.
4. „Jie garbina kūrinį vietoj Kūrėjo.“ Rom 1:25 Paulius apibrėžia stabmeldystę kaip neteisingą garbinimo kryptį – ne objektas kaltas, o žmogaus pasirinkimas.
5. „Stabas yra niekas pasaulyje.“ 1 Kor 8:4 Teologinis minimalizmas: stabas neturi jokios tikros galios, jis tik daiktas.
6. „Stabai yra demonų, o ne dievų garbinimas.“ 1 Kor 10:20 Ankstyvoji krikščionybė stabus laikė ne tuščiais, o pavojingais, nes siejamais su „kitomis dvasiomis“.
7. „Stabas yra žmogaus rankų darbas, medis, apdirbtas meistro kaltu.“ Izaijo knyga 40:20 Pranašas pabrėžia, kad stabas yra žmogaus kūrinys, todėl negali būti dievas.
8. „Jie garbina medį, kurį patys nukirto.“ Izaijo knyga 44:15 Ironiška pastaba apie tai, kad iš tos pačios medienos žmogus pasidaro ir stalą, ir dievą.
9. „Stabų garbintojai tampa panašūs į tai, ką garbina.“ Psalmė 115:8 Metafora: žmogus, garbinantis negyvą objektą, pats tampa dvasiškai nejautrus.
10. „Kas garbina stabus, tas atsižada gyvojo Dievo.“ Tertulijonas, Apologeticum 12 Ankstyvosios krikščionybės apologetas aiškiai suformuluoja moralinę poziciją: stabmeldystė yra ne tik klaida, bet ir išdavystė.
Žodžiai ir maldos
1. Slavų malda Svantovitui iš Arkono šventyklos Sakses Gramatikas rašo, kad Riugeno žyniai prieš mūšį kreipdavosi į Svantovitą žodžiais: „Viešpatie, kuris laikai ragą ir kardą, duok mums pergalę prieš priešus.“ Tai viena iš nedaugelio išlikusių slavų maldų, užrašyta krikščionio, bet atspindinti tikrą kulto praktiką.
2. Baltų kreipinys į Perkūną iš XVI a. šaltinių Motiejus Strijkovskis mini, kad lietuviai šaukdavosi Perkūno sakydami: „Perkūne, dangaus valdove, trenkiantis ir baudžiantis, saugok mūsų laukus ir namus.“ Tai vienas seniausių lietuviškų kreipinių į dievą, išlikęs per kronikininkų užrašus.
3. Hetitų malda audros dievui Tešubui Hetitų karaliai prieš mūšį sakydavo: „O Tešubai, audros valdove, kuris laikai žaibą savo rankoje, būk mano dešinėje ir parblokšk mano priešus.“ Ši malda išliko molinėse lentelėse iš XIV a. pr. Kr.
4. Babilono malda Mardukui iš Enuma Eliš Enuma Eliš epas mini kreipinį: „Mardukai, valdove, kuris atveri kelius ir nugali chaosą, tebūna tavo žodis mano apsauga.“ Tai viena seniausių žinomų maldų dievui, kurio statulos buvo laikomos gyvomis.
5. Egipto himnas Amonui iš Karnako Karnako šventyklose kunigai giedodavo: „Amonai, paslėptasis, kuris išeini kaip saulė, tu esi tėvas, kuris gimdo pats save.“ Šis himnas buvo giedamas prieš Amono statulą, kurią kasdien „pažadindavo“ ritualais.
6. Graikų malda Atėnei iš Homero himnų Homero himne Atėnei sakoma: „Sveika, Atėne, miesto gynėja, kuri laikai ietį ir skydą, būk maloninga tiems, kurie tave šaukiasi.“ Ši malda buvo recituojama prie Atėnės Parthenos statulos Akropolyje.
7. Romėnų kreipinys į Jupiterį Kapitolijuje Romėnai sakydavo: „Jupiteri Optimus Maximus, aukščiausias ir geriausias, priimk mūsų aukas ir saugok miestą.“ Ši formulė buvo kartojama prieš Kapitolijaus Jupiterio statulą, laikytą Romos globėju.
8. Indų malda Višnu iš Rigvedos Rigvedoje yra kreipinys: „O Višnu, kuris žengi didžiais žingsniais, išplėsk mums erdvę ir duok ramybę.“ Ši malda buvo skaitoma prieš Višnu atvaizdus ir jo avatarų statulas.
9. Actekų himnas Huitzilopochtli Actekų šaltiniuose išlikęs kreipinys: „Huitzilopochtli, karys iš pietų, kuris kyla su saule, vesk mus į pergalę.“ Šis himnas buvo giedamas prieš dievo statulą Tenočtitlano Didžiojoje šventykloje.
10. Polinezijos Tiki garbinimo žodžiai Polinezijos žyniai sakydavo: „Tiki, pirmasis žmogus ir dievų tėvas, būk mūsų namų sargas.“ Šie žodžiai buvo tariami prieš Tiki statulas, kurios simbolizavo protėvių dvasią.
Ritualai
1. Svantovito rago apeiga Arkonoje Sakses Gramatikas rašo, kad kasmet per derliaus šventę žynys pripildydavo Svantovito ragą midumi ir tikrindavo, kiek jo išgaravo – tai rodė ateinančių metų sėkmę. Po to žmonės aukodavo žirgus ir prašydavo dievo pergalės bei gausos.
2. Perkūno garbinimas prie šventų ąžuolų Lietuvių ir prūsų žyniai aukodavo Perkūnui prie šventų ąžuolų, degindami gyvulių taukus ir liesdami ugnį, kad „perkūnas būtų palankus“. Šaltiniai mini, kad žaibo trenktas medis buvo laikomas ypatingai šventu.
3. Graikų Panatėnajos procesija prie Atėnės statulos Atėniečiai kasmet nešdavo naują peplą (audinį) Atėnės Parthenos statulai Akropolyje. Tai buvo miesto tapatybės šventė, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių, o pati statula buvo laikoma gyva miesto globėja.
4. Romėnų Jupiterio Kapitolijaus ritualas Romos konsulai prieš pradėdami kadenciją aukodavo Jupiteriui baltą jautį ir liesdavo jo statulos koją, prašydami sėkmės. Šis ritualas simbolizavo, kad valdžia ateina iš dievų, o ne iš žmonių.
5. Hetitų karaliaus apsiplovimas prieš Tešubo statulą Hetitų karaliai prieš mūšį apsiplaudavo rankas ir veidą, liesdavo audros dievo Tešubo statulą ir sakydavo: „Tu esi mano dešinė ranka.“ Tai buvo priesaika, kad karalius kariauja dievo vardu.
6. Egipto Amono „pažadinimo“ ritualas Karnake Kiekvieną rytą kunigai „pažadindavo“ Amono statulą: nuimdavo nuo jos naktinį uždangalą, patepdavo aliejais, aprengdavo švariais drabužiais ir patiekdavo maistą. Statula buvo laikoma gyvu dievo kūnu.
7. Actekų Huitzilopochtli maitinimo apeiga Tenočtitlane žyniai kasdien „maitindavo“ Huitzilopochtli statulą kukurūzų tešla ir kraujo lašais. Tai buvo būdas palaikyti saulės dievo jėgą, nes actekai tikėjo, kad saulė gyva tik tol, kol gauna aukas.
8. Skandinavų Toro kūjo pašventinimas Vikingai prieš mūšį ar vestuves pakeldavo Toro statulą arba jo kūjo simbolį ir prašydavo apsaugos. Sagose minimi ritualai, kai žynys paliesdavo žmones ar maistą kūju, kad Toras juos palaimintų.
9. Indijos Jagannath vežimo procesija Kasmet per Ratha Yatra šventę didžiulės Jagannath, Balabhadros ir Subhadros statulos išnešamos iš šventyklos ir vežamos milžiniškais vežimais. Tai vienas seniausių gyvų ritualų, kuriame dievai „aplanko“ miestą.
10. Polinezijos Tiki statulų „įkvėpimo“ apeiga Polinezijos žyniai prieš pastatydami Tiki statulą atlikdavo ritualą, kuriame „įkvėpdavo“ protėvio dvasią į medį. Statula tapdavo ne objektu, o gyvu bendruomenės globėju, saugančiu nuo nelaimių.
Stabmeldystė
1. Slavų malda Perunui prieš mūšį Rusios metraščiai mini, kad kariai šaukdavosi Peruno žodžiais: „Perūne, mūsų valdove, duok mums jėgos ir pergalę.“ Krikščionys šią maldą vadino demonų garbinimu ir pirmiausia sunaikino Peruno statulas.
2. Baltų kreipinys į Patrimpą dėl derliaus Petras Dusburgietis rašo, kad prūsai meldėsi Patrimpui: „Patrimpe, duok mums lietaus ir žalių laukų.“ Kryžiuočiai šį kreipinį vadino stabmeldyste ir naikino Patrimpo stulpus.
3. Germanų malda Donarui (Torui) prie šventų ąžuolų Šv. Bonifaco kronikos mini, kad germanai sakydavo: „Donarai, dangaus valdove, saugok mūsų namus.“ Krikščionys šią maldą laikė pavojinga ir nukirto šventąjį ąžuolą Geismare.
4. Graikų himnas Atėnei Parthenai Homero himnuose minimas kreipinys: „Sveika, Atėne, miesto gynėja, būk maloninga tiems, kurie tave šaukiasi.“ Krikščionys šį himną vadino stabų garbinimu ir naikino Atėnės statulas.
5. Romėnų malda Jupiteriui Kapitolijuje Romėnai sakydavo: „Jupiteri Optimus Maximus, priimk mūsų aukas ir saugok miestą.“ Ankstyvieji krikščionys šią formulę laikė stabmeldyste ir Kapitolijaus kultą vadino „tuščių dievų garbinimu“.
6. Hetitų malda Tešubui, audros dievui Molio lentelėse išlikęs kreipinys: „Tešubai, kuris laikai žaibą, būk mano dešinėje.“ Krikščionys hetitų religiją vėliau apibūdino kaip „demonų kultą“.
7. Egipto himnas Amonui Karnake Kunigai giedodavo: „Amonai, paslėptasis, kuris išeini kaip saulė, būk mūsų tėvas.“ Krikščionių rašytojai šį himną vadino „stabų giesme“.
8. Babilono malda Mardukui iš Enuma Eliš Epe minimas kreipinys: „Mardukai, valdove, nugaliantis chaosą, tebūna tavo žodis mano apsauga.“ Krikščionys Marduko kultą laikė „piktųjų dvasių garbinimu“.
9. Actekų himnas Huitzilopochtli Actekai giedojo: „Huitzilopochtli, karys iš pietų, vesk mus į pergalę.“ Ispanų misionieriai šį himną vadino „šėtoniška malda“.
10. Indų kreipinys į Višnu iš Rigvedos Rigvedoje sakoma: „O Višnu, žengiantis didžiais žingsniais, išplėsk mums erdvę.“ Krikščionių misionieriai Indijoje šį kreipinį vadino „pagonišku stabų šaukimu“.