Šis laiškas yra vienas ankstyviausių ir aiškiausių popiežiškų dokumentų, kuriuose Baltijos regiono pagonys – pirmiausia estai, bet ir kitos su Danija besiribojančios gentys – apibrėžiami kaip grėsmė krikščioniškam pasauliui. Aleksandras III rašo Danijos karaliui, ragindamas jį imtis ginklo prieš pagonių puolimus ir pateikdamas šį konfliktą kaip dvasinę kovą, o ne tik politinį ar teritorinį ginčą. Laiškas yra dalis platesnės XII a. popiežių politikos, kuria siekta įtraukti Šiaurės Europos valdovus į misijas ir karinius žygius prieš Baltijos pagonis.
Laiške popiežius pabrėžia, kad pagonys ne tik atsisako priimti krikščionybę, bet ir aktyviai puola krikščioniškas žemes, todėl Danijos karalius turi moralinę pareigą juos sustabdyti. Aleksandras III naudoja aiškią teologinę retoriką, kuri vėliau taps būdinga visiems kryžiaus žygiams Baltijos regione: pagonys vaizduojami kaip „Kristaus priešai“, o jų puolimai – kaip išpuoliai prieš patį tikėjimą. Tai matyti ir iš žymios citatos: „Ginkluokitės prieš pagonių žiaurumą, kurie kyla prieš Kristaus tikėjimą ir siekia sunaikinti krikščionių vardą.“ Tokia formuluotė ne tik pateisina karinius veiksmus, bet ir suteikia jiems religinį statusą.
Šis laiškas turėjo reikšmingą poveikį Danijos politikai. Jis sustiprino karaliaus teisėtumą vykdyti žygius į Estiją ir kitas pagoniškas žemes, o kartu įtvirtino popiežiaus autoritetą kaip dvasinio vadovo, skatinančio krikščionišką ekspansiją. Dokumentas taip pat atskleidžia, kaip XII a. popiežiai suvokė Baltijos regioną – kaip misijų lauką, kuriame politinė valdžia ir religinė pareiga susilieja į vieną. Dėl šios priežasties laiškas yra svarbus šaltinis ne tik bažnytinei istorijai, bet ir Baltijos kryžiaus žygių ideologijos formavimuisi.
Popiežiaus Aleksandro III laiškas Karaliui Valdemarui I
(Epistola ad regem Daniae, 1171 m.)
Aleksandras, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, brangiausiam sūnui Kristuje Valdemarui, šlovingajam danų karaliui, [siunčia] sveikinimą ir apaštališkąjį palaiminimą.
Ne mažai (Non parum) džiaugiasi mūsų dvasia ir Apaštalų Sostas, ir Viešpatyje džiūgaujame, girdėdami apie tave, jog tavo atsidavimas krikščionių tikėjimo plėtrai ir Dievo bažnyčių gynybai taip liepsnoja, kad savo galia (virtute) ir ginklais nenustoji raginti tautų, nepažįstančių Dievo, atsiversti į krikščionių tikėjimą.
Mus pasiekė žinia, kad estai ir kiti tų kraštų pagonys elgiasi pagal savo įprastą klastą (perfidia): kol mato, kad ginkluota jėga juos spaudžia, jie apsimetinėja laikąsi krikščionių tikėjimo ir priima krikštą; tačiau vos tik tavo kariuomenė atsitraukia, jie tuojau pat grįžta prie savo ankstesnės neištikimybės ir vėl ima garbinti stabus.
Todėl mes raginame ir Viešpatyje drąsiname tavo karališkąją didenybę, ir nurodome vardan nuodėmių atleidimo (in remissionem peccatorum), kad tu, su dvasios tvirtumu (animi fortitudine), toliau tęstum pradėtąjį darbą. Ir kai tą žemę savo galia pajungsi (subegeris), priversk juos priimti krikščionių tikėjimo jungą taip tvirtai, kad tau pasitraukus, jie nebegalėtų sugrįžti prie savo ankstesnio netikėjimo papročių (ritus).
Tegul tavo uolumas šiuose dalykuose būna toks, kad per tai pelnytum amžinąjį atlygį iš Dievo, o mes turėtume pagrindą dar labiau džiaugtis tavo šlove.