Stabai buvo materialūs dievybių atvaizdai, kuriuos senosios religijos naudojo kaip ryšio taškus su dievais. Tai galėjo būti medinės ar akmeninės statulos, šventi medžiai, akmenys, taurės, kaukės ar kiti objektai, kuriuose, žmonių tikėjimu, apsigyvendavo dievo galia. Pagonys niekada netikėjo, kad pats medis ar akmuo yra dievas. Jie tikėjo, kad dievas per tą objektą pasirodo, jame apsistoja, per jį priima aukas. Tai buvo sakralinė technologija, o ne primityvus daiktų garbinimas. Sakses Gramatikas, aprašydamas slavų Svantovitą, rašė: „Jie tikėjo, kad dievybė savo galia nubaus mūsų žmones už tokį įžūlumą.“ Tai rodo, kad statula jiems buvo ne dievas, o dievo buveinė.
Krikščionys draudė stabus pirmiausia dėl teologijos. Judaizmo ir krikščionybės tradicijoje Dievas yra nematomas, neturintis kūno, todėl bet koks materialus atvaizdas laikytas klaidingu. Biblijoje sakoma: „Nedirbsi sau drožinio ir jokio atvaizdo“ (Iš 20:4). Krikščionys tikėjo, kad pagonių statulos yra „netikri dievai“, arba, kaip rašė Augustinas, cultus falsorum deorum – „netikrų dievų garbinimas“. Jų akimis, pagonių religija buvo klaidinga, pavojinga ir vedanti į dvasinę tamsą.
Tačiau teologija čia tik dalis istorijos. Stabų šventyklos buvo politinės galios centrai. Jos valdė žemes, rinko duokles, telkė kariuomenę, buvo bendruomenės identiteto šerdis. Kai danai sunaikino Svantovitą Arkonoje, jie sunaikino ne tik dievo atvaizdą, bet ir Riugeno politinę nepriklausomybę. Stabų griovimas buvo valdžios perėmimo aktas. Todėl misijų kronikose stabai vaizduojami kaip tamsos židiniai, kuriuos būtina sunaikinti, kad būtų sunaikinta ir pagonių politinė tvarka.
Kodėl krikščionys patys turėjo statulas ir kryžius?
Čia atsiranda garsusis teologinis skirtumas tarp garbinimo ir pagarbos. Krikščionys teigė, kad jie negarbiną statulos kaip dievo, o tik pagerbia ją kaip priminimą apie Dievą. VII ekumeninis susirinkimas (787 m.) suformulavo tai taip: „Ikonos nėra garbinamos kaip dievai, bet pagerbiamos kaip langai į dangišką tikrovę.“ Tai leido krikščionims turėti savo simbolius, bet drausti svetimus. Kryžius, Jėzaus statula ar šventųjų paveikslai buvo laikomi ne dievais, o priemonėmis, kurios nukreipia mintį į Dievą.
Antropologiškai žiūrint, skirtumas tarp pagonių stabų ir krikščionių ikonų yra daug mažesnis, nei teigia teologija. Pagonys irgi sakė: „Mes negarbiname medžio, mes garbiname dievą, kuris per jį pasirodo.“ Krikščionys sakė: „Mes negarbiname statulos, mes garbiname Dievą, kurį ji primena.“ Funkcija ta pati – materialus objektas, kuris jungia žmogų su dievybe. Skirtumas atsirado ne iš logikos, o iš valdžios.
Tikroji paslėpta mintis buvo paprasta: krikščionybė negalėjo leisti, kad žmonės tikėtų kitais dievais. Ne todėl, kad tie dievai buvo mediniai, o todėl, kad jie buvo konkurencija. Stabų sunaikinimas buvo religijos monopolio įtvirtinimas. Pagonys negalėjo sakyti „tai tik simbolis“, nes jų simboliai buvo alternatyvi politinė ir dvasinė sistema. Krikščionys turėjo sunaikinti svetimus simbolius, kad įtvirtintų savus. Todėl pagonių statulos buvo vadinamos „stabais“, o krikščionių statulos – „šventais atvaizdais“. Tai buvo terminologinis triukas, leidęs sunaikinti svetimą religiją, bet išsaugoti savąją.
Stabai buvo ne kvailų žmonių garbinami daiktai, o sudėtingos religijos simboliai. Krikščionys draudė juos ne tik dėl teologijos, bet ir dėl politikos. O kai patys sukūrė savo simbolius, jie juos pateisino nauja terminologija. Kaip rašė Augustinas, „visi, kurie garbina kūrinį vietoj Kūrėjo, klysta“, bet istorija rodo, kad dažnai ne objektas lemia, kas yra stabas, o tai, kas turi valdžią nuspręsti, kurio simboliai yra „teisingi“.
Istorijos
1. Arkona ir Svantovito sunaikinimas (1168 m.) Danijos karalius Valdemaras I ir Absalonas užpuolė Riugeno salą, sudegino šventovę ir nukirto keturgalvį dievą Svantovitą. Tai buvo ne tik religinis, bet ir politinis smūgis – Riugenas prarado nepriklausomybę, o danai įtvirtino valdžią Baltijos jūroje.
2. Izraelio „aukso veršio“ istorija (Iš 32) Kai Mozė užtruko ant Sinajaus kalno, izraelitai pasidirbo aukso veršį ir jį garbino. Tai tapo klasikiniu stabmeldystės pavyzdžiu, kurį vėliau naudojo tiek žydai, tiek krikščionys, kad pateisintų griežtą draudimą kurti dievų atvaizdus.
3. Bizantijos ikonoklazmas (726–843 m.) Imperatoriai Leonas III ir Konstantinas V uždraudė ikonas, sunaikino tūkstančius atvaizdų ir persekiojo ikonų gynėjus. Tai buvo vidinis krikščionybės karas dėl to, ar atvaizdas yra stabas. Galiausiai VII ekumeninis susirinkimas atkūrė ikonų garbinimą.
4. Gideono stabų griovimas (Teis 6:25–32) Gideonas naktį nugriovė savo tėvo Baalo altorių ir Asheros stulpą. Tai tapo simboliu, kad tikrasis Dievas reikalauja sunaikinti konkurentus. Ši istorija vėliau įkvėpė krikščionių misijas Europoje.
5. Arkadijaus įsakymas sunaikinti pagonių šventyklas (399 m.) Romos imperatorius Arkadijus įsakė sunaikinti visus pagonių stabus ir šventyklas. Tai buvo galutinis smūgis senajai Romos religijai ir vienas didžiausių kultūrinių lūžių Antikos istorijoje.
6. Arkadijos Serapio šventyklos sunaikinimas Aleksandrijoje (391 m.) Krikščionys, vadovaujami vyskupo Teofilo, sudegino Serapio šventyklą ir sunaikino Serapio statulą. Tai simbolizavo perėjimą nuo helenistinės kultūros prie krikščionybės ir buvo vienas garsiausių ikonoklastinių veiksmų istorijoje.
7. Lietuvos Perkūno ir kitų dievų atvaizdų naikinimas (XIV–XV a.) Krikščionių misionieriai ir ordino kariai naikino baltų šventus ąžuolus, dievų stulpus ir medines statulas. Tai buvo ne tik religijos, bet ir politinės kontrolės įtvirtinimas. Kronikos rašo, kad „pagonių stabai buvo verčiami į dulkes“.
8. Anglijos reformacijos ikonoklazmas (1536–1550 m.) Henrikas VIII ir Edvardas VI įsakė sunaikinti katalikų statulas, relikvijas ir paveikslus. Tai buvo protestantiškas atsakas į tai, ką jie laikė „stabmeldyste“. Tūkstančiai šventųjų atvaizdų buvo sudaužyti.
9. Indijos budistinių stupų ir atvaizdų naikinimas (XI–XIII a.) Invazijų metu sunaikinta daugybė budistinių šventyklų ir statulų, nes užkariautojai laikė jas stabais. Tai pakeitė Indijos religinį žemėlapį ir prisidėjo prie budizmo išnykimo regione.
10. Bamijano Budų sunaikinimas Afganistane (2001 m.) Talibanas susprogdino dvi milžiniškas VI a. Budos statulas, laikydamas jas stabais. Tai buvo vienas labiausiai pasaulį sukrėtusių modernių ikonoklazmo aktų, parodęs, kad stabų naikinimo logika gyva iki šiol.
Žinomiausi stabai
1. Svantovitas (Arkona, Riugenas) Keturgalvis slavų dievas, laikytas Riugeno valstybės širdimi ir karo bei derliaus globėju. Likimas: 1168 m. danai jį nukirto, sudegino ir išmetė į jūrą, o šventovę pavertė bažnyčia.
2. Molochas (Finikiečių ir kanaaniečių kultas) Bronzinė statula, siejama su ugnies aukomis ir kraštutinėmis apeigomis, nors tikroji praktika iki šiol diskutuojama. Likimas: jo kultas buvo sunaikintas Izraelio karalių reformų metu, o vėliau tapo simboliniu „blogio stabu“ žydų ir krikščionių tradicijoje.
3. Baalas (Levanto regionas) Audros ir vaisingumo dievas, kurio atvaizdai stovėjo ant kalvų ir šventvietėse visame Levante. Likimas: Baalo altoriai buvo sistemingai griaunami Izraelio monarchų, o jo kultas išnyko kartu su kanaaniečių religija.
4. Ashera stulpai (Kanaanas, Izraelis) Mediniai stulpai ar šventi medžiai, skirti deivei Asherai, dažnai statomi šalia Baalo altorių. Likimas: pranašai ir karaliai juos naikino šimtmečius, kol Asheros kultas visiškai išnyko iš regiono.
5. Serapio statula Aleksandrijoje Hibridinio graikų–egiptiečių dievo atvaizdas, stovėjęs vienoje didžiausių Antikos šventyklų. Likimas: 391 m. krikščionys ją sudaužė, o šventyklą sudegino, simboliškai užbaigdami helenistinės religijos epochą.
6. Aukso veršis (Izraelio istorija) Izraelitų pasidirbtas veršis Sinajaus dykumoje, tapęs archetipiniu stabmeldystės pavyzdžiu. Likimas: Mozė jį sudaužė, sumalė į dulkes ir privertė žmones jas išgerti kaip bausmę.
7. Perkūno, Patrimpo ir Potrimpo stulpai (Lietuva) Baltų dievų mediniai atvaizdai, stovėję šventuose miškuose ir prie upių, naudojami apeigoms ir aukoms. Likimas: kryžiuočiai ir misionieriai juos naikino XIV–XV a., o likučiai buvo sudeginti arba supuvę palikti miškuose.
8. Bamijano Budos (Afganistanas) Dvi milžiniškos VI a. Budos statulos, iškaltos uoloje ir laikytos pasaulio paveldu. Likimas: 2001 m. Talibanas jas susprogdino, sukeldamas tarptautinį pasipiktinimą ir kultūrinę tragediją.
9. Toras ir Odinas (Skandinavija) Vikingų dievų mediniai atvaizdai, stovėję šventvietėse ir naudojami priesaikoms bei aukoms. Likimas: krikščionys juos sistemingai naikino XI–XII a., o sagose aprašyta, kaip Toras „krenta nuo kirčio“.
10. Jagannath dievai (Indija) Didžiulės medinės dievų statulos, vežiojamos per šventes ir laikomos gyvais dievybių įsikūnijimais. Likimas: britai kolonijiniais laikais bandė riboti jų kultą, bet statulos išliko ir iki šiol naudojamos kasmetinėse procesijose.