Daoizmas laikomas viena seniausių Kinijoje susiformavusių dvasinių ir filosofinių tradicijų, kurios ištakos siekia ankstyvuosius kinų civilizacijos laikotarpius. Pats pavadinimas kilęs iš kinų rašmens 道 (dào), žyminčio kelią, kryptį, tvarką arba visatos veikimo principą. Vakaruose ilgą laiką vartotas terminas „taoizmas“, atsiradęs dėl Wade–Giles transkripcijos sistemos, kurioje rašmuo 道 buvo perteikiamas kaip tao. Įsigalėjus pinyin sistemai, akademinėje aplinkoje pradėta vartoti forma „daoizmas“, labiau atitinkanti tikrąjį tarimą. Abi formos laikomos priimtinos, o pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo tradicijos ar leidinio pobūdžio.
Kinų mąstyme skiriamos dvi sąvokos: Daojia (道家), nusakanti filosofinę kryptį, ir Daojiao (道教), apibūdinanti religinių praktikų ir institucijų visumą. Vakaruose ilgą laiką šis skirtumas buvo menkai suvokiamas, todėl daoizmas dažnai pristatytas kaip vientisas reiškinys, nors istorinė tikrovė daug sudėtingesnė.
Daoizmo centre stovi Dao samprata. Dao suvokiamas kaip neapibrėžiamas, viską persmelkiantis principas, pagal kurį vyksta gamtos ir visatos procesai. Dao nelaikomas dievybe ar asmeniniu kūrėju. Jam nepriskiriami moraliniai sprendimai ar valia. Dao egzistuoja anapus sąvokų, o bet koks bandymas jį įvardyti neišvengiamai riboja supratimą. Tokia mintis ryškiausiai išreikšta tekstų rinkinyje „Kelias ir Dorybė“ („Daodejing“, 道德經), tradiciškai siejamame su Laozi vardu. Tyrinėtojai sutaria, kad tekstas susiformavo per ilgesnį laiką ir egzistuoja kelios skirtingos redakcijos, rastos archeologiniuose šaltiniuose.
„Daodejing“ idėjos sukosi aplink natūralų vyksmą, paprastumą, saiką ir žmogaus gebėjimą nesipriešinti pasaulio tėkmei. Tekste dažnai pabrėžiama, kad per didelis siekis kontroliuoti sukelia chaosą, o per prievartą primesta tvarka veda prie priešingo rezultato.
Vienas pagrindinių daoistinio mąstymo terminų yra wu wei (無為). Ši sąvoka dažnai verčiama kaip neveikimas arba veikimas be prievartos, tačiau toks vertimas gali klaidinti. Wu wei reiškia veiksmą, suderintą su natūraliu vyksmu, kai veiksmai atliekami be dirbtinio spaudimo ar agresyvios intencijos. Ankstyvuosiuose tekstuose wu wei taikytas ne vien asmeniniam gyvenimui, bet ir valdymo praktikai. Idealus valdovas aprašomas kaip tas, kuris neprimeta savo valios, o leidžia visuomenės struktūroms funkcionuoti pagal vidinę tvarką.
Vėlesniais amžiais daoizmas vystėsi ne tik kaip filosofija, bet ir kaip religinė tradicija. Religinis daoizmas apėmė ritualus, meditacines praktikas, kosmologinius mokymus ir bendruomenines struktūras. Skirtingos mokyklos, tokios kaip Dangiškųjų mokytojų judėjimas, Shangqing, Lingbao ar Quanzhen, turėjo savitus tekstus, ritualus ir tikslus. Dėl to religinis daoizmas niekada nebuvo vieninga sistema, nors visoms kryptims bendras siekis gyventi darnoje su kosmine tvarka.
Daoistiniuose pasakojimuose dažnai minimi nemirtingieji, kalnų atsiskyrėliai ir dvasinės būtybės, simbolizuojančios dvasinio tobulėjimo galimybes. Tokia mitologija paveikė kinų literatūrą, tapybą ir liaudies religingumą, formuodama vaizdingą kultūrinį sluoksnį, kuris peržengė filosofinių traktatų ribas.
Didelę vietą daoistiniame kontekste užima kūno ir kvėpavimo praktikos. Kvėpavimo, judesio ir meditacijos metodai siejami su gyvybinės energijos qi samprata. Tikėta, kad subalansuotas qi tekėjimas palaiko sveikatą ir ilgaamžiškumą. Nors šiandien plačiai paplitę qigong ar tai chi dažnai pristatomi kaip senoviniai daoistiniai metodai, daug dabartinių formų susiformavo palyginti neseniai, veikiamos medicinos, kovos menų ir modernių interpretacijų. Ryšys su daoizmu išlieka svarbus, tačiau istoriškai nėra vienareikšmis.
Yin ir yang idėja, nusakanti priešingų, tačiau tarpusavyje priklausomų jėgų sąveiką, tapo pagrindu daugeliui kinų mąstymo sričių. Ši schema taikyta kosmologijoje, medicinoje ir socialinėje teorijoje. Tradicinės medicinos tekstai formavosi valstybiniu ir akademiniu lygmeniu, nors daoistai aktyviai dalyvavo praktiniame gydyme ir teorijų plėtroje.
Daoizmas nesiūlo išganymo sampratos, būdingos monoteistinėms religijoms. Žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip natūrali visatos dalis, o ne moralinis egzaminas. Tikslas – ne pergalė prieš pasaulį, o prisitaikymas prie jo dėsningumų. Toks požiūris formavo laikyseną, kurioje vertinamas lankstumas, vidinė pusiausvyra ir gebėjimas priimti pokyčius.
Istoriniu požiūriu daoizmas turėjo reikšmingą vietą Kinijos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Tangų dinastijos laikotarpiu valdantieji rėmė daoistines institucijas ir siejo savo kilmę su Laozi figūra. Šventyklos veikė kaip religiniai ir kultūriniai centrai, kuriuose buvo praktikuojama ritualinė veikla, studijuojami tekstai ir puoselėjami menai. Daoistinės idėjos paveikė poeziją, kraštovaizdžio tapybą ir politinę filosofiją, skatindamos valdymo modelius, grindžiamus pusiausvyra ir saiku.
Ankstyvaisiais laikotarpiais dalis daoistų praktikavo alchemiją, tikėdamiesi pasiekti ilgaamžiškumą ar net nemirtingumą. Buvo taikomos tiek vidinės, tiek išorinės alchemijos formos. Kai kurie eksperimentai, ypač susiję su mineralais, baigdavosi skaudžiomis pasekmėmis, kas vėliau paskatino didesnį dėmesį meditacinėms ir kvėpavimo praktikoms. Daoistai taip pat dalyvavo astronominiuose stebėjimuose ir kalendorinių sistemų taikyme, dažnai veikdami valstybės struktūrų rėmuose.
Daoizmas susiformavo kaip plati kultūrinė sistema, apėmusi filosofiją, ritualus, meną, sveikatos praktikas ir kasdienio gyvenimo nuostatas. Jo įtaka Kinijos civilizacijai išliko ilgalaikė, o idėjos apie natūralų vyksmą ir neperkrautą veikimą iki šiol traukia mąstytojus, menininkus ir praktikus.
Daoizmas turi nemažai įdomių ir mažiau žinomų bruožų, kurie atskleidžia jo kultūrinį ir istorinį savitumą. Vienas įdomiausių faktų yra tas, kad ankstyvieji daoistai praktikavo vidinę ir išorinę alchemiją, tikėdami, jog tam tikri kvėpavimo pratimai, mineralų mišiniai ar meditacijos gali prailginti gyvenimą. Tangų dinastijos laikais imperatoriai rėmė alchemikus, ieškojusius nemirtingumo eliksyro, nors kai kurie eksperimentai baigėsi tragiškai dėl gyvsidabrio ar arseno naudojimo. Daoizmo šventyklose buvo kaupiami astronominiai stebėjimai, o daoistai sudarė vienus tiksliausių senovės Kinijos kalendorių. Mažai žinoma ir tai, kad daoizmo vienuolynai veikė kaip medicinos centrai, kuriuose buvo kuriami ankstyvieji akupunktūros žemėlapiai ir gydymo metodai. Net garsusis kovos menas tai chi kilo iš daoistinių praktikų, skirtų energijos qi tekėjimui subalansuoti. Visi šie faktai rodo, kad daoizmas buvo ne tik filosofija, bet ir plati kultūrinė sistema, apėmusi mokslą, mediciną, meną ir kasdienio gyvenimo praktiką.
Ištraukos iš daoizmo šventųjų tekstų
„Daodejing“ (道德經), priskiriamas Laozi
1. „Dao, kurį galima įvardyti, nėra tikrasis Dao.“ (1 skyrius)
2. „Kas žino, nekalba. Kas kalba, nežino.“ (56 skyrius)
3. „Minkšta ir silpna nugali kieta ir stipru.“ (36 skyrius)
4. „Tas, kuris pažįsta kitus, yra išmintingas. Tas, kuris pažįsta save, yra nušvitęs.“ (33 skyrius)
5. „Didžiausia tobulybė atrodo netobula, tačiau jos veikimas nesiliauja.“ (45 skyrius)
„Zhuangzi“ (莊子), priskiriama Zhuang Zhou
1. „Žmogus miega ir sapnuoja, kad yra drugelis. Pabunda ir nežino, ar jis žmogus, sapnavęs drugelį, ar drugelis, sapnuojantis žmogų.“ („Zhuangzi“, 2 skyrius – garsusis drugelio sapnas)
2. „Tikrasis išminčius nesilaiko formų. Jis leidžia dalykams būti tokiais, kokie jie yra.“ („Zhuangzi“, 7 skyrius)
3. „Didysis kelias neturi vartų. Tūkstančiai kelių į jį veda.“ („Zhuangzi“, 3 skyrius)
„Huainanzi“ (淮南子), II a. pr. Kr. daoistinis filosofinis tekstas
1. „Dao yra tylus ir beformis, tačiau iš jo kyla dangus ir žemė.“ („Huainanzi“, 1 skyrius)
2. „Kas sugeba būti ramus, tas sugeba valdyti judėjimą.“ („Huainanzi“, 6 skyrius)
3. „Išminčius nesiremia prievarta. Jis leidžia dalykams vystytis pagal jų prigimtį.“ („Huainanzi“, 9 skyrius)