Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]
Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę. „Maras“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]
Hafizo Divanas (Divan-e-Hafez, persų kalba: ديوان حافظ) yra poezijos rinkinys, sudarytas vieno žymiausių persų poetų Šamsuddino Mahometo Hafizo (apie 1315–1390 m.), gyvenusio Širaze, Persijoje (dabartinis Iranas). „Divanas“ (pažodžiui „rinkinys“ arba „antologija“) yra pagrindinis Hafizo kūrinys, apimantis apie 500 gazelių (ghazal), keletą kasidų (qasida), rubajatų (ruba‘i) ir kitų poetinių formų. Šis rinkinys laikomas persų literatūros ir … [Skaityti toliau…]
Ar žmogus, pasiekęs dangų – amžinosios bendrystės su Dievu būseną – gali būti „pervestas“ ar „nukeltas“ į pragarą? Šis klausimas, liečiantis Dievo gailestingumo, laisvos valios ir amžinybės prigimtį, yra sudėtingas ir retai aptariamas krikščionių teologijoje. Straipsnyje filosofiškai ir teologiškai nagrinėjama šios idėjos galimybė, remiantis Šventuoju Raštu, teologais ir filosofais. Biblijoje dangus vaizduojamas kaip galutinė būsena, … [Skaityti toliau…]
Krikšto pažadai atsirado pirmųjų krikščionių bendruomenėse, dar I–II amžiuje. Jau tais laikais katechumenai (krikšto besiruošiantieji) prieš krikštą viešai atsisakydavo blogio ir išpažindavo tikėjimą į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šie pažadai remiasi Naujojo Testamento mokymu: „Atsiverskite ir būkite pakrikštyti kiekvienas“ (Apd 2, 38) bei „Atsisakykite senojo žmogaus… ir apsivilkite nauju žmogumi“ (Ef 4, 22–24). … [Skaityti toliau…]
Angelų apsireiškimai yra reikšminga krikščionybės, ypač katalikų tradicijos, dalis, rodanti Dievo siunčiamų dvasinių būtybių veikimą žmogaus gyvenime. Angelai, pagal Šventąjį Raštą, yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai, kurie perteikia Jo valią, saugo tikinčiuosius ar įspėja apie dvasinius pavojus. Skirtingai nuo Mergelės Marijos ar Jėzaus Kristaus apsireiškimų, angelų regėjimai dažnai yra konkretūs, susiję su apsauga, vadovavimu ar … [Skaityti toliau…]
Hanbali teisės mokykla – tai griežčiausia ir mažiausiai kompromisų pripažįstanti sunitų islamo teisės kryptis. Ten, kur kitos mokyklos dar palieka vietos žmogaus protui ir aplinkybių vertinimui, Hanbali tradicija remiasi geležiniu Korano ir Hadisų žodžiu. Nėra vietos išvedžiojimams. Nuo jos gimimo IX amžiuje, kai Ahmad ibn Hanbalas (780–855) nepabūgo nei kalėjimų, nei rykščių, ši mokykla išliko … [Skaityti toliau…]
Biblijoje miestai yra teologiniai simboliai, rodantys Dievo buvimą, Jo tautos istoriją, dvasinius išbandymus ir eschatologinę viltį. Miestai buvo politiniai, religiniai ir kultūriniai centrai, kuriuose vyko Dievo apreiškimai, Sandoros atnaujinimai ir svarbūs tikėjimo įvykiai. Jeruzalė, pavyzdžiui, simbolizuoja Dievo buveinę ir dvasinį Izraelio centrą (Ps 48, 1–2), o Babilonas – nuodėmę ir pasaulinę galią, prieštaraujančią Dievui (Apr … [Skaityti toliau…]
Altoriaus kryžius yra krikščioniškas simbolis, nuolat stovintis ant altoriaus per šventąsias Mišias ar kitas liturgines apeigas. Šis kryžius, dažnai nedidelis, bet išraiškingas, yra centrinis liturgijos elementas, simbolizuojantis Kristaus auką ir Jo buvimą Eucharistijoje. Skirtingai nuo procesinio kryžiaus, kuris nešamas, altoriaus kryžius yra stacionarus, skirtas sutelkti tikinčiųjų dėmesį į kryžiaus slėpinį – Kristaus kančią, mirtį ir … [Skaityti toliau…]