Graikų dievai

Graikų mitologija – tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras – nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje pranykusių, bet ne mažiau įdomių personažų. Čia rasite ir žinomus vardus, kaip Dzeusą ar Afroditę, ir tuos, kurių istorijos slypi šešėlyje, bet vis tiek atskleidžia mitologijos gilią prasmę.

Graikų dievų kultas klestėjo klasikinės Graikijos teritorijoje – dabartinėje Graikijoje (ypač Atikoje, Peloponese, salose), pietinėje Italijoje (Magna Graecia) ir Mažosios Azijos pakrantėse (dab. Turkija) maždaug nuo VIII a. pr. Kr. iki IV a. po Kr., nors vietiniai kultai ir atskiros dievybės buvo garbinamos dar mikėniečių laikais (XVI–XII a. pr. Kr.) ir išliko gyvos net po krikščionybės įsigalėjimo ankstyvaisiais viduramžiais.

Pradžioje buvo Chaosas – beribė tuštuma, iš kurios atsirado pirmosios dievybės: Gaja (Žemė), Uranas (Dangus), Tartaras (požemio bedugnė) ir Erosas (meilės jėga). Gaja ir Uranas sukūrė titanus, o vėliau Kronas užgrobė valdžią, bet pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso. Po dešimtmetį trukusio karo su titanais (Titanomachija) Dzeusas, kartu su broliais Poseidonu ir Hadu, įkūrė naują dievų kartą – Olimpo valdovus, kurie perėmė pasaulio tvarką.

Graikų dievai ne tik valdė gamtos jėgas – jie buvo ir žmonių gyvenimo dalis. Jiems statė šventyklas, aukodavo dovanas, maldaudavo pagalbos ar gerovės. Tačiau dievai taip pat kišosi į žmogiškuosius reikalus: Afroditė sukeldavo meilę, Atėnė suteikdavo išminties, o Aresas įkvėpdavo karo siaubų. Neretai dievai bausdavo išdidžius (kaip Prometėją, kuris atidavė žmonėms ugnį) ar netgi sunaikindavo tuos, kurie juos įžeidė. Mituose dievų veiksmai dažnai atspindėjo žmogiškąsias silpnybes – meilę, pavydą, kerštą.

Graikų dievai nuo romėnų iš pradžių stipriai skyrėsi – graikų mitologija su detaliomis dievų biografijomis ir dramatiškais konfliktais susiformavo jau archajiniu laikotarpiu (VIII–VI a. pr. Kr.), o romėnų religija iki IV–III a. pr. Kr. buvo labiau formalus praktinių ritualų ir abstrakčių dievybių (kaip Terminas ar Kvirinas) rinkinys. Tačiau helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.) romėnai perėmė graikų mitologiją, bet adaptavo ją savo poreikiams – graikų dievų asmenybės ir istorijos buvo pritaikytos romėniškam disciplinuotam pasaulėvaizdžiui. Pavyzdžiui, emocingas graikų Aresas tapo karingesniu, bet ir tvarkingesniu romėnų Marsu, o meilės deivė Afroditė – ne tik grožio, bet ir valstybės idealų įkūnijimo Venera. Taigi, pagrindinis skirtumas – graikų dievai buvo individualūs ir žmogiški, o romėnų (ypač ankstyvaisiais laikais) – funkcionalūs ir valstybiniai, nors vėliau šios dvi sistemos susiliejo.

Romėnų religijos raida dažnai apibūdinama kaip nuoseklus kultūrinis skolinių įsisavinimas, nes romėnai perėmė graikų dievus ne mechaniškai, o kūrybiškai juos pritaikydami savo visuomenės poreikiams. Graikų panteono figūros buvo pervadintos, įtrauktos į valstybinių kultų sistemą ir susietos su romėniškais politiniais bei moraliniais idealais. Taip Dzeusas tapo Jupiteriu, Afroditė – Venera, o Aresas – Marsu, įgydami naujų funkcijų ir reikšmių, kurios atspindėjo romėnų pasaulėžiūrą bei jų imperinę savivoką.

Šis sąrašas – tai kelionė per graikų mitologijos gilius paslaptis, kur kiekvienas dievas ar deivė turi savo pasakojimą, o kartais – ir įspėjimą žmonijai.

Graikų dievai

Achilas (Achilles) – pusdievis karys, garsėjęs neįveikiama jėga ir trumpu, bet degančiu gyvenimu. Motina jį panardino į Stikso upę, kad taptų nepažeidžiamas, tik kulnas liko pažeidžiamas. Trojos karo didvyris ir nevaldomos emocijos įsikūnijimas, kurio pyktis prieš Agamemnoną lėmė daugelio sąjungininkų žūtį.

Afroditė (Aphrodite) – meilės, grožio ir geismo deivė, gimusi iš jūros putos. Žavi ir pavojinga, galinti sukelti karus ir pakerėti tiek dievus, tiek mirtinguosius. Jos meilės istorija su Aresu atskleidžia aistros galią ir jos keliamą sumaištį.

Agamemnonas (Agamemnon) – karalius ir Trojos karo vadas, paaukojęs savo dukrą, kad vėjai palankiai pūstų į karą. Jo istorija kupina valdžios, kraujo ir skaudžių sprendimų. Grįžęs iš karo žuvo nuo žmonos rankos, tapdamas puikybės ir keršto simboliu.

Amfitritė (Amphitrite) – jūrų karalienė, ramiųjų vandenų ir vandenyno gelmių valdovė. Nors Poseidonas garsėjo audringu būdu, ji įkūnija vandenyno didybę ir paslaptingą tylą. Jos šokis su nereidėmis simbolizuoja gyvybinę jūros jėgą, o pasitraukimas į gelmes ramina audringą stichiją.

Anankė (Ananke) – likimo ir būtinybės deivė, senesnė už pačius dievus. Niekas negali jos apeiti, net Dzeusas jai paklūsta. Ji nei gera, nei bloga – tiesiog neišvengiama tvarka, kurios šešėlis lydi visus mitus.

Antigonė (Antigone) – karališko kraujo mergina, pasirinkusi paklusti sąžinei, o ne valdžiai. Palaidojo brolį, nors tai buvo uždrausta, ir už tai nubausta mirtimi. Tapusi drąsos, moralinės atsakomybės ir pasipriešinimo neteisybei simboliu.

Apolonas (Apollo) – šviesos, muzikos, pranašysčių ir tvarkos dievas. Jo lankas neša mirtį, o lyra – harmoniją. Jis kalba per Delfų orakulą, gali gydyti, bet ir bausti. Jo kerštas Niobei, nužudant jos vaikus, atskleidžia dieviškos teisybės griežtumą.

Aresas (Ares) – karo dievas, įkūnijantis žiaurią, chaotišką kovos jėgą. Dievų tarpe nemėgstamas dėl savo brutalumo. Jam svarbi pati kova, ne pergalė. Jo santykiai su Afrodite parodo aistros ir smurto susipynimą, o pralaimėjimas Atėnei – proto viršenybę.

Artemidė (Artemis) – medžioklės ir laukinės gamtos deivė, Apolono dvynė. Klajoja miškais su nimfomis, gina gyvūnus, bet negailestingai baudžia įžeidusius jos garbę. Globojanti gimdyves, ji jungia gimties ir mirties paslaptis.

Ašklė (Hestia / Asklė) – namų židinio deivė, sauganti ugnį, be kurios nevyko jokia auka. Tyli, rami, nedalyvaujanti dievų konfliktuose, bet esanti kiekviename name. Jos ugnis simbolizuoja taiką ir pastovumą.

Asklepijas (Asclepius) – gydymo dievas, mirtingasis, pakilęs tarp dievų dėl gebėjimo kelti iš mirusiųjų. Medicinos išmokęs iš Chirono, jis peržengė ribą, kuri supykdė Dzeusą. Jo ženklas – gyvatė ant lazdos – iki šiol naudojamas medicinoje.

Atėnė (Athena) – išminties, strategijos ir teisingo karo deivė, gimusi iš Dzeuso galvos su šalmu ir ietimi. Globojanti miestus, amatus ir filosofiją. Skirtingai nei Aresas, ji kovoja dėl teisingumo, o ne dėl smurto. Pelėda simbolizuoja jos žinojimą.

Atlas (Atlas) – titanas, nubaustas laikyti dangų ant savo pečių. Tai amžina našta už pralaimėjimą dievams. Jis simbolizuoja jėgą, skirtą kančiai, o ne pergalei. Dažnai painiojamas su pasaulio laikytoju, bet iš tiesų laiko dangaus skliautą.

Belerofontas (Bellerophon) – didvyris, įveikęs chimerą ir skridęs Pegasu. Jo žygdarbiai šlovingi, bet baigėsi puikybe – pamėgino pakilti pas dievus ir buvo nubaustas kritimu. Vėliau klajojo praradęs malonę, tapdamas įspėjimu apie puikybės pavojus.

Chaos (Chaos) – pirmapradė būklė, tuštuma be formos ir ribų, iš kurios atsirado visa kita. Tai ne dievas, o būtis prieš dievus. Iš Chaoso kilo Gaja, Tartaras ir Eros. Jis nėra blogis – tai neišsipildęs galimumas.

Charitės (Charites) – trys malonės: žavesys, grožis ir džiaugsmas. Dažnai vaizduojamos šokančios Afroditės palydoje. Jos įkūnija draugystę, dosnumą ir šviesą, kurią dievai dovanoja žmonėms.

Chironas (Chiron) – išmintingas kentauras, skirtingas nuo savo laukinių giminaičių. Mokė Asklepijų, Achilą, Heraklį ir kitus didvyrius. Sužeistas ir negalėjęs išsigydyti, jis paaukojo savo nemirtingumą Prometėjui. Jo istorija – gydytojo, kuris negali pagyti, simbolis.

Dedalas (Daedalus) – išradėjas ir meistras, sukūręs labirintą Minotaurui ir pagaminęs sparnus sau bei Ikarui. Jo vardas tapo žmogaus, kuris žino per daug ir geba išrasti išeitį net iš beviltiškos situacijos, simboliu. Mitas apie jį kalba apie proto galią ir atsakomybę už savo kūrinius.

Deimas (Deimos) – baimės dvasia, Areso sūnus ir karo laukų šešėlis. Jis neneša ginklų, bet jo artumas pakerta širdis, priversdamas priešus pasiduoti dar nepradėjus kovos. Dažnai žengia kartu su broliu Fobu, įkūnydamas emociją, kuri užklumpa greitai ir be įspėjimo.

Demetra (Demeter) – derlingumo, žemdirbystės ir motinystės deivė. Jos skausmas dėl pagrobtos dukros Persefonės sustabdė visą augimą, kol buvo sudarytas susitarimas dėl metų laikų kaitos. Demetra rūsti, bet teisinga, o jos rankose – kiekvieno duonos kąsnis.

Dionisas (Dionysos) – vyno, ekstazės ir laukinės laisvės dievas, lydimas bakchantių. Jo džiaugsmas greitai virsta beprotybe, o garbinimas griauna tvarką, bet atveria naujus dvasios klodus. Jis artimesnis žemei ir aistroms nei Olimpo šaltai tvarkai.

Dzeusas (Zeus) – visų dievų tėvas, dangaus ir žaibo valdovas. Jo balsas – griaustinis, o valia – įstatymas. Moterų žavėtojas ir tvarkos sergėtojas, ne visada teisingas žmonių akimis, bet palaikantis pasaulio pusiausvyrą. Jo žaibas – ir bausmė, ir sprendimas.

Echidas (Echidna) – pabaisų motina, pusiau moteris, pusiau gyvatė, gyvenanti po žeme. Ji pagimdė Cerberį, Sfinksą, Himerą ir daugybę kitų siaubūnų. Su Tifonu sudarė tamsųjį pasaulio polių – priešingybę dievų šviesai, bet būtiną visumos dalį.

Edipas (Oedipus) – žmogus, įkūnijęs tragišką likimo neišvengiamumą. Bandė pabėgti nuo pranašystės, bet ją įvykdė – nužudė tėvą ir vedė motiną. Sužinojęs tiesą, išsiplėšė akis ir tapo aklu karaliumi, matančiu daugiau nei regintys. Jo istorija – apie kaltę, gimstančią net nenorint.

Eirėnė (Eirene) – taikos deivė, dažnai vaizduojama su žaliąja šakele ar vaiku ant rankų. Ji simbolizuoja atokvėpį po karo, ramybę ir derlingumą. Nors nėra garsi Olimpo valdovė, jos vardas dažnai skamba maldose ir troškimuose.

Elektra (Electra) – Agamemnono duktė, įsivėlusi į keršto ratą, iš kurio niekas neišeina švarus. Ji paskatino brolį Orestą nužudyti jų motiną, kad atkeršytų už tėvo mirtį. Tapusi simboliu ištikimybės ir meilės, kuri veda į kraują.

Eos (Eos) – aušros deivė, kasryt pakelianti dangų. Jos „rožiniai pirštai“ atneša šviesą, o meilė mirtingiesiems dažnai baigiasi tragedija – amžinas gyvenimas be jaunystės tampa prakeikimu. Be jos neprasideda jokia diena.

Epimetėjas (Epimetheus) – Prometėjo brolis, kurio vardas reiškia „tas, kuris mąsto pavėluotai“. Priėmęs Pandorą, jis neapgalvojo pasekmių ir taip į pasaulį paleido nelaimes. Jis simbolizuoja impulsyvius, žmogiškai artimus, bet tragiškai naivius sprendimus.

Erato (Erato) – meilės poezijos ir dainų mūza. Įkvepia švelnius prisipažinimus, širdžiai artimus posmus ir dainas, kurios keičia ne jėga, o šiluma. Vaizduojama su lyra, jos įkvėpimas subtilus ir girdimas tylioje melodijoje.

Eresas (Eresos / Eresus) – mažiau žinomas dieviškas vardas, galbūt susijęs su Lesbo sala ar vietiniais Afroditės kultais. Aiškaus vaidmens mituose neturi, bet liudija regioninių dievybių įvairovę ir vietinių tradicijų gyvybingumą.

Erinėjos (Erinyes) – keršto deivės, vadinamos Furijomis. Gimė iš kraujo, išsiliejusio kastruojant Uraną. Jos persekioja žmogžudžius, ypač tuos, kurie išlieja artimųjų kraują. Nežudo, bet varo iš proto, atimdamos ramybę ir sapnus. Jų teisingumas senesnis už įstatymus.

Eris (Eris) – nesantaikos ir ginčų deivė, kurios pasirodymas visada žada sumaištį. Nepakviesta į vestuves, ji numetė auksinį obuolį „gražiausiajai“, sukeldama Trojos karo grandinę. Įkūnija pavydą, konkurenciją ir mažų veiksmų dideles pasekmes.

Erosas (Eros) – meilės ir geismo dievas, Afroditės sūnus. Jo strėlės veria širdis – viena sužadina meilę, kita sukelia panieką. Kartais vaizduojamas kaip galingas dievas, kartais – kaip vaikas su sparnais. Jo įsikišimas dažnai tampa mitų pradžia.

Evterpė (Euterpe) – mūza, globojanti muziką ir džiaugsmą. Jos vardas reiškia „linksmąją“. Ji įkvepia fleitos melodijas ir dainas, kurios skamba ne scenai, o gyvenimui. Jos dovana – gebėjimas patirti grožį be žodžių.

Fobas (Phobos) – panikos dievas, Areso ir Afroditės sūnus, dažnai minimas kartu su broliu Deimu. Įkūnija staigią, paralyžiuojančią baimę, kuri sustingdo kūną. Kovose jis nekovoja – jis veikia, skleisdama netikėtumą ir chaosą.

Gaja (Gaia) – Žemės deivė, visų gyvų būtybių motina. Iškilusi iš Chaoso, ji pagimdė dangų, kalnus ir jūras. Ji globoja, bet ir baudžia, galėdama gimdyti tiek dievus, tiek pabaisas. Senesnė už Olimpo valdovus, kaip pati žemė po kojomis.

Hadas (Hades) – požemio valdovas, bet ne mirties dievas. Valdo pasaulį po žeme, kur keliauja mirusios sielos. Jo karalystė – tylos ir šešėlių sritis. Ne piktas, bet be gailesčio, retai išlendantis į žemę, o jo pasirodymai visada lemtingi.

Hebe (Hebe) – jaunystės deivė, Dzeuso ir Heros duktė. Ji pylė nektarą dievams ir vėliau tapo Heraklio žmona. Jos buvimas reiškia atsinaujinimą, gaivą ir gyvybės jėgą, o jos vardas įkvėpė žydinčių būtybių pavadinimus.

Hebė (Hebe / Hebē) – ta pati jaunystės deivė, tik kita rašyba ar vietinis variantas. Kartais minima atskirai regioniniuose kultuose, bet esmė išlieka ta pati – ji įkūnija grožį, jaunystę ir amžiną pavasarį.

Hefaistas (Hephaestus) – ugnies ir kalvystės dievas, nukaldavęs dievams ginklus, sostus ir papuošalus. Gimė luošas, Hera jį numetė nuo Olimpo, bet jis sugrįžo ne jėga, o meistriškumu. Jo kūriniai buvo tarsi gyvi – judantys sostai, automatai, kalantys patys save. Nors vedė Afroditę, buvo jos išjuoktas, o jo pagarba pelnyta ne krauju, bet prakaitu ir darbu.

Hekatė (Hecate) – magijos, nakties ir kryžkelių deivė, matanti visomis kryptimis vienu metu. Ji valdo žemę, dangų ir jūrą, o jos deglai nušviečia kelią ten, kur pasaulių ribos tampa plonos. Raganų ir burtininkų globėja, pasirodanti tada, kai reikia priimti esminį sprendimą. Jos mitas primena, kad tamsa gali būti išminties, o ne blogio vieta.

Hektoras (Hector) – Trojos gynėjas, karžygys, kuris stojo į kovą žinodamas, kad pralaimės. Ne dievas, bet vienas kilniausių mirtingųjų. Jo drąsa be fanfarų, jo mirtis – Trojos tragedijos šerdis. Net priešai jį gerbė už žmogišką taurų tvirtumą.

Helena (Helen) – moteris, dėl kurios kilo Trojos karas, laikyta gražiausia pasaulyje. Dzeuso ir Ledos duktė, kartais sakoma – išsirito iš kiaušinio. Kai ją pagrobė Paryžius, visas graikų pasaulis pakilo į karą. Mituose ji ne visada kaltinama – kartais ji lyg sapnas ar prakeikimas, įkūnijantis troškimą, peržengiantį ribas.

Helijas (Helios) – saulės dievas, kasdien važiuojantis dangaus keliu ugniniu vežimu. Jo žvilgsnis mato viską – nei dievai, nei žmonės nuo jo nepasislepia. Kai Odisėjo draugai papjovė jo galvijus, Helijas pareikalavo negailestingos bausmės. Vėliau jo vietą perėmė Apolonas, bet senieji mitai jį išlaikė kaip viską reginčią šviesos akį.

Hera (Hera) – Dzeuso žmona, santuokos ir motinystės globėja. Valdinga, kerštinga, bet ištikima tvarkos sergėtoja. Ji persekioja savo vyro meilužes ir jų vaikus ne iš piktumo, o iš sužeisto orumo. Olimpe ji – karalienė, kurios valia tvirta ir nepalenkiama.

Heraklis (Heracles) – Dzeuso sūnus, žmogus su dievo jėga ir mirtingo žmogaus kančiomis. Įvykdė dvylika žygdarbių, kovojo su žvėrimis, milžinais ir net su Hadu. Jo gyvenimas – ne pasaka, o kova su savimi, savo pykčiu ir kaltėmis. Galiausiai pakilo į dangų ir tapo dievu.

Hermis (Hermes) – dievų pasiuntinys, gudrybės, kelių ir prekybos globėjas. Išradingas – pavogė Apolono galvijus dar būdamas kūdikis. Jo sparnuoti sandalai simbolizuoja greitį ir judėjimą tarp pasaulių. Jis vedžioja sielas į pomirtinį pasaulį ir mėgsta apgauti, bet padeda keliautojams.

Hesperidės (Hesperides) – vakaro deivės, saugančios auksinius obuolius pasaulio pakraštyje. Jų sodas – paslaptis, o obuoliai – nemirtingumo pažadas. Heraklis turėjo juos pavogti – vienas pavojingiausių jo žygdarbių. Hesperidės dažnai laikomos vakaro šviesos įsikūnijimu.

Hestija (Hestia) – židinio ir namų ugnies deivė, tyliausia iš Olimpo. Ji nesikiša į konfliktus, bet jos ugnis dega kiekvienuose namuose. Be jos neprasideda nei puota, nei auka. Ji – būtina, bet nepastebima, kaip pati namų ramybė.

Higėja (Hygieia) – sveikatos ir švaros deivė, Asklepijo duktė. Skirtingai nei tėvas, gydantis ligas, ji moko, kaip jų išvengti. Dažnai vaizduojama maitinanti gyvatę iš dubenėlio – simbolis, kad gamtos jėgos gali tapti vaistu. Ji primena, kad didžiausia dovana – kasdienė kūno ir proto harmonija.

Himerotas (Himeros) – mažai žinomas dievybės ar dvasios vardas, siejamas su meilės ilgesiu – deginančiu, įkyriu, kartais liguistu. Tai ne švelni meilė, o troškimas, kuris žeidžia. Jo vardas primena sapnišką, neramią aistros pusę.

Hipnas (Hypnos) – miego dievas, švelnus ir sparnuotas. Jo prisilietimas užmerkia akis ir atveria sapnų pasaulį. Mituose jis padeda dievams nuraminti karius ar pergudrauti Hado valią. Jis valdo miegą, bet ne tinginystę – jo karalystėje sapnuojama, o ne švaistomas laikas.

Horos (Horae) – laiko ir metų laikų dvasios, dažnai vaizduojamos kaip seserys. Jos palaiko dangaus tvarką, atveria ir užveria Olimpo vartus. Be jų niekas nevyksta laiku. Jos nematomos, bet visur esančios – kaip sezonų ritmas, kuriam paklūsta net dievai.

Ifigenija (Iphigenia) – Agamemnono duktė, paaukota dievams, kad laivynas galėtų išplaukti į Troją. Kai kuriose versijose nužudyta, kitur – paskutinę akimirką išgelbėta. Vėliau tapo vyriausiąja deive Toreso šventykloje. Jos likimas – nekaltos aukos ir karo kainos simbolis.

Ikaras (Icarus) – Dedalo sūnus, pakilęs per aukštai. Nepaklausęs tėvo, prisiartino prie saulės, vaško sparnai ištirpo ir jis krito į jūrą. Jo mirtis – įspėjimas, kad troškimas pakilti virš lemties gražus, bet pavojingas, jei pamirštamas saikas.

Irisė (Iris) – dievų pasiuntinė, vaivorykštės takas tarp dangaus ir žemės. Greitesnė už vėją, ji perneša dievų žinias ir atneša vandenį priesaikoms. Jos pasirodymas trumpas kaip šviesos blyksnis, bet visada lemtingas.

Janus (Janus) – dviveidis perėjimų, durų ir pradžių dievas, žiūrintis į praeitį ir ateitį vienu metu. Nors romėnų, o ne graikų dievas, jis įsiterpia į mitologinį peizažą kaip ribų ir slenksčių globėjas. Jo mėnuo – sausis – žymi naują pradžią.

Kaliopė (Calliope) – vyriausioji mūza, globojanti epinę poeziją ir didžiuosius pasakojimus. Laikoma Homero įkvėpėja. Jos vardas reiškia „gražiai kalbanti“, o jos įkvėpimas formuoja tautų istorijas ir didvyrių likimus.

Kiklopas (Cyclops) – milžinas su viena akimi kaktos viduryje. Žymiausias – Polifemas, kurį apgavo Odisėjas. Jie kalė žaibus Dzeusui, bet buvo laukiniai ir nevaldė proto. Mituose kiklopai – gamtos jėga be kultūros, kūnas be dvasios.

Kirė (Circe) – burtininkė, pavertusi žmones gyvuliais. Gyveno saloje, o Odisėjas ją pergudravo su Hermio pagalba. Vėliau tapo jo meiluže. Jos magija pavojinga tiems, kurie neturi valios – ji perkeičia, o ne sunaikina.

Klio (Clio) – istorijos mūza, laikanti pergamentą ar knygą. Ji fiksuoja karus, pergales, tautas ir klaidas. Ne fantazuotoja, o prisimintoji – per ją žmonės nepamiršta, kas buvo. Jos vardas susijęs su šlove per atmintį.

Kronas (Cronus) – titanas, laiko pjautuvas. Nuvertė savo tėvą Uraną, o vėliau pats buvo nuverstas Dzeuso. Bijodamas pranašystės, ryjo savo vaikus. Jis įkūnija laiką, kuris ryja viską, net tai, ką pats sukūrė. Jo valdymas – auksinis, bet trumpas.

Laias (Laius) – Tėbų karalius, Edipo tėvas. Išsigandęs pranašystės, kad sūnus jį nužudys, bandė kūdikį pražudyti. Tačiau pranašystė išsipildė – Edipas jį nužudė nežinodamas. Laio veiksmai tapo Edipo tragedijos pradžia.

Lamia (Lamia) – nakties pabaisa, grobianti vaikus. Kartais vaizduojama kaip graži moteris, kurią Hera pavertė pabaisa dėl Dzeuso meilės. Netekusi savo vaikų, ji klaidžioja keršydama. Mituose – moteriškos kančios ir pamišimo simbolis.

Medūza (Medusa) – gorgonė, akmeniu paverčianti kiekvieną, pažvelgusį į jos akis. Kadaise graži, bet Atėnės prakeikta, ji tapo pabaisa su gyvačių plaukais. Peras ją nukirto naudodamas veidrodinį skydą, o iš jos galvos gimė Pegasas. Ji – grožio ir siaubo sankirta.

Melpomenė (Melpomene) – tragedijos mūza, vaizduojama su kauke ir kipariso vainiku. Įkvepia rašyti apie pralaimėjimą, auką ir skaudų likimą. Jos daina – ne liūdesio, o rimties ir išminties.

Menelajas (Menelaus) – Spartos karalius, Helenos vyras. Kai ji dingo su Paryžiumi, Menelajas subūrė graikus į karą. Nors ne pats didžiausias karys, jo vaidmuo lemtingas – jo meilė virto pasauliniu konfliktu.

Metidė (Metis) – išminties ir gudrumo titanidė, pirmoji Dzeuso žmona. Padėjo jam nuversti Kroną, bet pati buvo praryta dėl pranašystės, kad jos vaikas bus galingesnis už tėvą. Ji tapo vidiniu Dzeuso balsu, o iš jos gimė Atėnė.

Minotauras (Minotauros) – pabaisa su žmogaus kūnu ir jaučio galva, gimęs iš karalienės aistros. Uždarytas Dedalo labirinte, maitintas žmonėmis, kol jį nugalėjo Tesėjas. Jis – gėdos ir klaidos vaisius, atskirtasis, kuriam nebuvo vietos pasaulyje.

Mnemosinė (Mnemosyne) – atminties titanidė, devynių mūzų motina. Ji saugo viską, kas buvo, ir neleidžia nugrimzti į užmarštį. Įkūnija kultūros pradą – gebėjimą išsaugoti patirtį ir paversti ją menu bei istorija.

Moiros (Moirai) – likimo deivės, trys seserys: viena verpia gyvenimo siūlą, kita jį matuoja, trečioji nukerpa. Net dievai paklūsta jų sprendimams. Jos veikia be emocijos – kaip pats likimo mechanizmas.

Morpėjus (Morpheus) – sapnų dievas, pasirodantis žmonėms mieguje. Jis moka įgauti bet kokią formą, bet dažniausiai kalba simboliais. Mituose jis – vienas iš miego dievo Hipno sūnų, glostantis vokų kraštus ir panardinantis žmogų į kitą tikrovę.

Nemesidė (Nemesis) – atpildo deivė, sekanti arogantiškus ir tuos, kurie pamiršta saiką. Ji ne kerštinga, o teisinga – atneša pusiausvyrą ten, kur žmogus peržengia ribas. Jos buvimas – tyla prieš kritimą, primenanti dieviškos tvarkos ribas.

Nereidės (Nereids) – jūros nimfos, švelnios ir grakščios, artimos Afroditės palydai. Jos šoka bangose, gelbsti jūreivius arba stebi pasaulį iš gilumos. Viena jų – Tetidė – tapo Achilo motina. Jų švelnumas slepia senosios jūros galybę.

Nikė (Nike) – pergalės deivė, vaizduojama su sparnais ir vainiku rankoje. Ji atskrenda kartu su laimėtoju, bet niekada nelieka – žymi baigtį, o ne kovą. Graikams ji buvo šventės ir triumfo, o ne kraujo simbolis.

Niksė (Nyx) – nakties deivė, viena seniausių dievybių, gimusi iš Chaoso. Jos šešėlis ilgas, ji vaikšto prieš laiką ir po jo. Net Dzeusas ją gerbia. Ji gimdo sapnus, mirtį ir likimą, būdama tamsos pradžia.

Odisėjas (Odysseus) – išmintingiausias graikų karžygys, Trojos karo herojus. Jo kelionė namo truko dešimt metų – per pabaisas, dievų pyktį ir salų pagundas. Jo protas dažnai svarbesnis už kalaviją. Jo vardas reiškia ne pergalę, o sugrįžimą.

Okeanas (Oceanus) – pirmapradis vandenų dievas, titanas, apsupantis pasaulį kaip sūkurys. Jo vanduo – ne jūra, o pasaulio krašto upė, už kurios prasideda kita būtis. Jis teka ramiai ir viską apima, be garbės troškimo.

Orestas (Orestes) – Agamemnono sūnus, nužudęs motiną Kliitemnestrą keršydamas už tėvą. Taip tapo Erinėjų persekiojamu, be ramybės. Vėliau išteisintas Atėnės teisme – pirmasis mitinis perėjimas nuo keršto prie įstatymo.

Orfėjas (Orpheus) – dainius, kurio muzika ramino žvėris ir net Hado širdį. Nužengė į požemį dėl Euridikės, bet neatsilaikė pagundai atsigręžti. Jo mitas – apie meną, meilę ir nesėkmę. Jis dainavo iki pat mirties, kai jį sudraskė bakchantės.

Panas (Pan) – pusiau ožys, pusiau žmogus, gamtos ir instinktų dvasia. Jo švilpukas varo paniką, bet jis ir gyvybingumo, geismo, vasaros dievas. Gyvena tarp pievų ir uolų, bijomas ir garbinamas – balsas iš miško, senesnis už miestus.

Pandora (Pandora) – pirmoji moteris, sukurta kaip dievų kerštas žmonėms. Ji gavo skrynią, kurios neturėjo atidaryti, bet smalsumas nugalėjo. Iš jos išsklido ligos, kančios ir mirtis, o viduje liko tik viltis. Ji ne bloga – tik žmogiška.

Paris (Paris) – Trojos princas, pasirinkęs Afroditę gražiausia mainais už Heleną. Jo sprendimas sukėlė Trojos karą. Jis ne herojus, o kibirkštis – tylus veikėjas, kurio pasirinkimai sugriovė miestą.

Pegasas (Pegasus) – sparnuotas žirgas, gimęs iš Medūzos kraujo, kai ją nukirto Peras. Jis skrido taip aukštai, kad tik dievai galėjo jį sustabdyti. Vėliau tapo Dzeuso žaibų nešėju. Pegasas – įkvėpimo ir laisvės ženklas.

Panacėja (Panacea) – viską gydanti deivė, galinti rasti vaistą nuo bet kokios kančios. Jei Higėja saugojo sveikatą, Panacėja buvo paskutinė viltis beviltiškose situacijose. Jos vardas iki šiol reiškia universalų sprendimą.

Penelopė (Penelope) – Odisėjo žmona, ištikimiausia graikų moteris. Ji audė ir ardė drobulę, kad išvengtų naujos santuokos. Jos jėga – tylioje ištvermėje. Ji laiko namus, kai visi iškeliavę, o jos laukimas – pasipriešinimas.

Persefonė (Persephone) – Hado žmona, Demetros duktė. Pusę metų praleidžia požemyje, pusę – žemėje. Ji – metų laikų priežastis ir sielos kelionės simbolis. Tapusi valdove, ji įgijo tylų, bet galingą autoritetą.

Persejas (Perseus) – didvyris, nugalėjęs Medūzą ir išgelbėjęs Andromedą. Skraidė su sparnuotais sandalais, veikė dievų valia, bet ir savo drąsa. Jo skydas atspindi, jo žvilgsnis netiesioginis – išmintis per apmąstymą.

Polimnija (Polyhymnia) – mūza, globojanti šventąją poeziją, giesmes ir rimtį. Dažnai vaizduojama susimąsčiusi, pirštą priglaudusi prie lūpų. Jos įkvėpimas tylus, gilus ir dvasingas.

Poseidonas (Poseidon) – jūrų valdovas, Dzeuso brolis. Valdo audras, žemės drebėjimus ir arklius. Jo tridentas – jėgos ženklas, o nuotaika – nenuspėjama kaip jūra. Jis gali duoti žuvų, bet ir paskandinti miestą.

Priapas (Priapus) – vaisingumo dievas, kilęs iš Mažosios Azijos. Hera iš pavydo Afroditę užkerėjo, todėl jis gimė su neįprastu bruožu – dideliu lytiniu organu ir buvo atstumtas dievų. Kaimo aplinkoje tapo sodų ir derliaus sergėtoju, o jo statulos saugojo nuo vagysčių. Literatūroje garsus dėl priapea – epigramų, kuriose jis kalba pirmuoju asmeniu.

Prometėjas (Prometheus) – titanas, pavogęs ugnį ir atidavęs ją žmonėms. Už tai prikaustytas prie uolos, kur erelis kasdien plėšė jo kepenis. Jis mokė žmones amatų ir išminties. Jo mitas – apie auką, pažinimą ir skausmą, keičiantį likimą.

Protejas (Proteus) – senas jūros dievas, galintis keisti pavidalą. Jį sunku pagauti, bet pagautas pasako tiesą. Jo vardas reiškia permainą ir nestabilumą. Jis žino praeitį, dabartį ir ateitį, bet kalba tik atkakliajam.

Psichė (Psyche) – sielos deivė, gimusi mirtingąja. Po daugybės Afroditės užduočių ji buvo priimta į Olimpą ir tapo Eroso žmona. Jos mitas – apie sielos kelionę per kančią į meilę ir dieviškąją pilnatvę.

Reja (Rhea) – titanidė, Dzeuso motina, išgelbėjusi jį nuo Krono ryjimo. Ji apgavo vyrą pakišdama akmenį vietoj kūdikio. Reja – motinystės ramybė ir tylus maištas, be kurio Olimpas nebūtų gimęs.

Selena (Selene) – mėnulio deivė, važiuojanti sidabriniu vežimu. Įsimylėjo Endimioną ir jį užmigdė amžinu miegu, kad galėtų lankyti kasnakt. Ji – švelni, bet kupina geismo, mėnulio šviesos ir tamsos.

Sirenos (Sirens) – pusiau moterys, pusiau paukščiai ar žuvys, gundančios jūreivius dainomis. Jų balsas – norų veidrodis. Odisėjas jų klausėsi pririštas, kad nenuskęstų. Jos žudo ne ginklais, o ilgesiu.

Sizifas (Sisyphus) – žmogus, nuteistas ridenti akmenį į kalną, kuris vis nurieda atgal. Jo bausmė – begalinis darbas be prasmės. Bet jis – maišto ir sąmoningo veiksmo simbolis, kalbantis apie žmogaus atkaklumą.

Talija (Thalia) – komedijos mūza, su kauke ir laurų vainiku. Jos įkvėpimas – juokas, išmintingas atsakas į pasaulio sunkumus. Ji globoja teatrą ir žodžio lengvumą, kuris gydo.

Tanatas (Thanatos) – mirties dievas, tylus ir be skausmo. Jis ateina be triukšmo, užmerkia akis ir palydi į anapus. Ne tas pats kaip Hadas – Tanatas nevaldo, tik veda. Jo priešingybė – Hipnas, bet dažnai jie eina kartu. Mirtis jo rankose – nei žiauri, nei švelni, tik pabaiga.

Tantalas (Tantalus) – karalius, nubaustas stovėti vandenyje, kurio negali gerti, ir po medžiu, kurio vaisių negali pasiekti. Jo kaltė – apgavystė ir net bandymas maitinti dievus savo sūnaus kūnu. Jo bausmė – amžinas troškimas be išsipildymo, iš jo vardo kilo žodis „tantalas“.

Temidė (Themis) – dieviškosios tvarkos ir įstatymo deivė, sėdinti šalia Dzeuso sosto. Ji laiko svarstykles, matuojančias ne žmogiškąją kaltę, o visatos pusiausvyrą. Temidė išmokė žmones svetingumo ir priesaikų, o dievams nurodė, kaip išlaikyti pasaulio tvarką. Jos teisingumas – senesnis už bet kokius įstatymus.

Terpsichorė (Terpsichore) – šokio mūza, kurios vardas reiškia „mėgstanti džiaugsmą“. Ji kviečia judėti ne tik kūnu, bet ir siela, ritmu susiejant žmogų su pasauliu. Be jos dainos neturi kojų, o eilės – kvėpavimo.

Tetija (Tethys) – jūros titanidė, Okeano žmona, upių ir šaltinių motina. Ji mituose stovi kaip gyvybės per vandenį šaltinis. Ne karinga ir ne valdinga, bet visur tekanti – jos vardas reiškia ramybę ir laiminantį tekėjimą.

Tezėjas (Theseus) – Atėnų herojus, nužudęs Minotaurą ir suvienijęs miestą. Jo žygiai artimi Herakliui, bet turintys daugiau politinės prasmės. Jo kelionės – ne tik kovos, bet ir tvarkos kūrimas. Jis herojus, grįžtantis iš miško ir tampantis karaliumi.

Tichė (Tyche) – sėkmės deivė, laikanti gausybės rago simbolį. Ji akla, nes sėkmė dažnai atsitiktinė. Kiekvienas miestas turėjo savo Tichę, tikėdamasis jos globos. Ji gali duoti turtus, bet gali ir viską atimti – kaprizinga, bet būtina.

Tritonas (Triton) – jūros dievas, Poseidono sūnus, dažnai vaizduojamas su kriaukle, kurios garsas pažadina arba nuramina bangas. Kartais pusiau žmogus, pusiau žuvis. Jis palydovas, ne valdovas, bet per jo balsą kalba jūra.

Uranas (Uranus) – dangaus dievas, Gajos vyras, pirmasis mitologinis valdovas. Jį nuvertė sūnus Kronas. Iš jo kraujo gimė Erinėjos, gigantai ir net Afroditė. Uranas – ne dievas su veidu, o dangaus skliautas, tėvas, kuris buvo, bet nebegrįžta.

Uranas (Uranus) – dubliuotas vardas iš skirtingų tradicijų; iš esmės tai tas pats dangaus simbolis, be kurio nebūtų nei Krono, nei Dzeuso, nei viso, kas viršuje.

Uranija (Urania) – astronomijos mūza, žvelgianti į žvaigždes ir laikanti gaublį. Jos įkvėpimas – proto, ne jausmų; begalybės, ne kasdienybės. Su ja žmogus ieško prasmės dangaus judėjime.

Zefyras (Zephyrus) – vakarų vėjas, švelniausias iš keturių. Jis atneša pavasarį, pumpurų dvelksmą ir lengvą šilumą. Afroditė buvo atnešta bangomis, lydima Zefyro. Jo prisilietimas nematomas, bet nešantis gyvenimą.

Ne dievai, bet..

Šie vardai pateikiami greta dievų todėl, kad visi priklauso tam pačiam graikų mitologijos pasauliui ir nuolat veikia kartu su dievais, nors patys dievais nelaikomi. Tokie veikėjai kaip Eolas, Charonas ar Erebas užima svarbias vietas kosmologijoje ir mituose, todėl natūraliai atsiranda šalia dievų, nes be jų pasakojimai būtų nepilni.

Achilas (Achilles) – ne dievas, o pusdievis karys, Trojos karo didvyris, garsėjęs beveik visišku nepažeidžiamumu. Jo pyktis ir garbės troškimas nulėmė karo eigą, o jo žūtis – graikų tragedijos viršūnė. Achilas įkūnija trumpą, bet liepsnojantį gyvenimą, kuriame šlovė svarbesnė už ilgaamžiškumą.

Adonis (Adonis) – mirtingasis, kurį įsimylėjo Afroditė. Jo grožis buvo toks didelis, kad tapo metų ciklo simboliu: jo mirtis ir sugrįžimas įkūnijo augalijos nykimą ir atgimimą. Ne dievas, bet vienas svarbiausių Afroditės mitų veikėjų.

Antigonė (Antigone) – ne deivė, o karališko kraujo mergina, pasirinkusi sąžinę vietoj valdžios. Jos sprendimas palaidoti brolį kainavo gyvybę, bet pavertė ją moralinės drąsos simboliu.

Argas Panoptas (Argus Panoptes) – šimtaakis milžinas, kurio akys niekada nemiega. Hera jį paskyrė saugoti Ijo, o po jo mirties jo akys buvo perkeltos į povų uodegą. Argas – budrumo ir nuolatinės priežiūros simbolis.

Ariadnė (Ariadne) – Minoso duktė, padėjusi Tezėjui įveikti Minotaurą, duodama siūlų kamuolį labirintui įveikti. Vėliau tapo Dioniso žmona. Ne deivė, bet be jos nebūtų vieno garsiausių graikų mitų.

Atalas (Atlas) – titanas, laikantis dangų ant savo pečių. Ne dievas, bet kosminės tvarkos atrama. Jo našta – amžina, be atokvėpio, ir simbolizuoja jėgą, skirtą kančiai, o ne pergalei.

Atėnės sūnus Erichtonijas (Erichthonius) – pusiau dieviškas Atėnų karalius, gimęs iš žemės ir Dzeuso sėklos. Jį augino Atėnė. Ne dievas, bet Atėnų miesto mitologinis pamatas.

Belerofonto žmona Filonojė (Philonoë) – mirtingoji, kurią dievai pavertė nemirtinga. Retas atvejis, kai žmogus tampa dieviškas ne per žygdarbius, o per dievų malonę.

Briarėjas (Briareus / Aigaionas) – šimtarankis milžinas, vienas iš Hekatoncheirų. Jo jėga tokia didelė, kad net dievai jo bijojo. Jis padėjo Dzeusui nugalėti titanus, todėl tapo dievų sąjungininku, nors pats nėra dievas.

Charonas (Charon) – ne dievas, o niūrusis požemio keltininkas, perplukdantis sielas per Stikso ar Acheronto upę į Hado karalystę; jis yra nepaperkamas pasienio sargas, priimantis tik mirusiuosius, kurie sumoka obolą, ir simbolizuojantis negrįžtamą perėjimą iš gyvųjų pasaulio.

Deukalionas (Deucalion) – žmogus, išgyvenęs didįjį tvaną kartu su žmona Pirra. Jie atkūrė žmoniją mesdami akmenis, kurie virto žmonėmis. Deukalionas – graikų Nojus, naujos žmonijos pradžia.

Diomedas (Diomedes) – vienas iš didžiausių Trojos karo herojų, beveik prilygstantis Achilui. Jis net sužeidė Afroditę ir kovėsi su Aresu. Ne dievas, bet dievų lygio karys.

Echidna (Echidna) – pabaisų motina, pusiau moteris, pusiau gyvatė. Ji pagimdė Cerberį, Chimerą, Sfinksas ir daugybę kitų siaubūnų. Ne dievybė, bet visos graikų pabaisų genealogijos šerdis.

Edipas (Oedipus) – ne dievas, o tragiškiausias graikų karalius, kuris, bandydamas išvengti pranašystės, pats ją įvykdė. Jo istorija – apie likimo neišvengiamumą ir žmogaus aklumą tiesai, kuri slypi visai šalia.

Endimionas (Endymion) – mirtingasis, kurį įsimylėjo mėnulio deivė Selena. Jis buvo užmigdytas amžinu miegu, kad ji galėtų jį lankyti. Endimionas – amžinos jaunystės ir sustabdytos akimirkos simbolis.

Eneasas (Aeneas) – Trojos princas, Afroditės sūnus, išgyvenęs Trojos žlugimą. Romėnai jį laikė savo tautos tėvu. Ne dievas, bet civilizacijos pradininkas.

Eolas (Aeolus) – ne dievas, o dievų paskirtas vėjų prižiūrėtojas, gyvenantis plaukiojančioje Eolijos saloje; jis laiko vėjus uždarytus urve ir išleidžia juos tik savo valia, todėl jo sprendimai gali pakeisti keliautojų likimus, kaip nutiko Odisėjui, kurio kelionę sugriovė nepaklusnūs bendražygiai.

Erebas (Erebus) – ne dievas, o pirmapradė tamsos būtybė, gimusi iš Chaoso; jis neturi žmogiško pavidalo ar herojiškų istorijų, nes yra pati prarajos tyla ir šešėlis, iš kurio kyla šviesa ir į kurį viskas sugrįžta.

Eurydikė (Eurydice) – Orfėjo žmona, dėl kurios jis nužengė į požemį. Jos istorija – meilės, mirties ir trapumo jungtis. Ji pati nėra dievė, bet be jos nebūtų vieno gražiausių graikų mitų.

Fetidas (Thetis) – nereidė, Achilo motina. Ne deivė, bet galinga jūros būtybė, galinti keisti pavidalus. Jos sprendimai nulėmė Achilo likimą ir Trojos karo eigą.

Filoktetas (Philoctetes) – herojus, turėjęs Heraklio lanką. Jo žaizda buvo tokia baisi, kad graikai jį paliko saloje, bet be jo ginklo Troja negalėjo būti paimta. Jis – skausmo ir būtinybės simbolis.

Gorgonos (Gorgons) – trys seserys, iš kurių žymiausia Medūza. Ne dievės, bet mitologinės jėgos, įkūnijančios siaubą ir ribą tarp gyvybės ir mirties.

Hekatoncheirai (Hecatoncheires) – šimtarankiai milžinai, pirmapradės būtybės, padėjusios Dzeusui nuversti titanus. Ne dievai, bet kosminės jėgos, be kurių Olimpas nebūtų laimėjęs.

Heraklis (Heracles) – ne dievas, o mirtingasis herojus, vėliau pakilęs tarp dievų; jo dvylika žygdarbių tapo visos graikų kultūros moraliniu ir fiziniu etalonu. Jis kovojo su pabaisomis, milžinais ir net su pačiu Hadu, bet svarbiausia – su savo pačio pykčiu ir kaltėmis. Heraklis yra žmogaus, per kančią siekiančio dieviškumo, simbolis.

Hilas (Hylas) – gražuolis, kurį pagrobė nimfos, kai jis lydėjo Heraklį. Jo dingimas tapo vienu liūdniausių argonautų epizodų.

Ifigenijos brolis Orestas (Orestes) – jau minėtas, bet verta pabrėžti: jis yra pirmasis žmogus, kurio bylą sprendė dievai teisme. Tai mitologinis teisinės sistemos gimimas.

Ijo (Io) – mirtingoji, kurią Hera pavertė karve dėl Dzeuso meilės. Jos klajonės per pasaulį tapo daugelio vietovardžių ir mitų pradžia. Ji – žmogus, įtrauktas į dievų konfliktus.

Ikaras (Icarus) – ne dievas, o Dedalo sūnus, pakilęs per aukštai ir kritęs į jūrą. Jo mitas – įspėjimas apie jaunatvišką drąsą, kuri be saiko virsta pražūtimi. Ikaras tapo simboliu tų, kurie skrenda per arti saulės.

Jazonas (Jason) – ne dievas, o mirtingasis herojus, argonautų vadas, subūręs galingiausius Graikijos karius kelionei laivu „Argas“ ieškoti Aukso vilnos; jo žygiai kupini drakonų, burtų ir išbandymų, tačiau jo likimą lemia Medėjos pagalba ir vėlesnė tragedija, atskleidžianti ambicijos kainą.

Kadmas (Cadmus) – žmogus, įkūręs Tėbus ir pasėjęs drakono dantis, iš kurių išaugo kariai. Jis atnešė graikams raštą. Ne dievas, bet civilizacijos nešėjas.

Kassandra (Cassandra) – Trojos princesė, gavusi pranašystės dovaną ir prakeiksmą, kad niekas ja nepatikės. Jos istorija – žinojimo be galios tragedija.

Laiomedonas (Laomedon) – Trojos karalius, apgavęs Poseidoną ir Apoloną. Dėl jo klastos Troja buvo pasmerkta. Ne dievas, bet jo sprendimai nulėmė miesto likimą.

Linos (Linos) – muzikos mokytojas, kurį Heraklis netyčia nužudė. Jo mirtis parodė, kad net didvyriai yra pavojingi, jei jų jėga nevaldoma.

Medėja (Medea) – ne deivė, o burtininkė, kurios galia prilygsta dievų magijai. Ji padėjo Jazonui, bet vėliau tapo keršto įsikūnijimu. Medėja – meilės, išdavystės ir nevaldomos aistros tragedija.

Meleageris (Meleager) – herojus, nugalėjęs Kalidono šerną. Jo gyvenimas buvo susietas su malkos gabalu – kai jis sudegė, Meleageris mirė. Likimo trapumo simbolis.

Midas (Midas) – Frygijos karalius, gavęs iš Dioniso dovaną – viską, ką paliečia, paversti auksu. Tai tapo prakeiksmu. Jo istorija – godumo pamoka.

Narkisas (Narcissus) – mirtingasis, įsimylėjęs savo atvaizdą. Jo mirtis ir pavirtimas gėle tapo savimeilės ir savinaikos metafora.

Nausikaa (Nausicaa) – fajakų princesė, radusi Odisėją ir padėjusi jam sugrįžti namo. Ne deivė, bet be jos Odisėjo kelionė būtų nutrūkusi.

Odisėjas (Odysseus) – ne dievas, o išmintingiausias graikų karžygys, kurio kelionė namo tapo žmogaus proto ir ištvermės simboliu. Jis pergudravo pabaisas, dievus ir likimą, o jo vardas reiškia ne pergalę, o sugrįžimą – atkaklų, pavojingą, bet neišvengiamą.

Orfėjas (Orpheus) – ne dievas, o dainius, kurio muzika galėjo nuraminti žvėris ir net suminkštinti Hado širdį. Jis nužengė į požemį dėl Euridikės, bet prarado ją dėl žmogiškos abejonės. Orfėjas – meno galia, kuri gali beveik viską, išskyrus nugalėti likimą.

Patroklas (Patroclus) – Achilo artimiausias draugas, kurio mirtis nulėmė Achilo įniršį ir Trojos karo eigą. Ne dievas, bet vienas emocinių graikų mitologijos centrų.

Pentejas (Pentheus) – karalius, kuris bandė uždrausti Dioniso kultą ir buvo sudraskytas bakchančių. Jo istorija – apie žmogų, kuris stoja prieš dievišką jėgą.

Persejas (Perseus) – ne dievas, o didvyris, nukirtęs Medūzos galvą ir išgelbėjęs Andromedą. Jis veikė dievų valia, bet jo drąsa ir išmintis pavertė jį vienu svarbiausių graikų mitų herojų.

Piramė ir Tisba (Pyramus & Thisbe) – tragiška įsimylėjėlių pora, kurių istorija įkvėpė vėlesnes meilės tragedijas. Ne dievai, bet jų mitas – amžinas.

Pirra (Pyrrha) – Deukaliono žmona, išgyvenusi tvaną ir atkūrusi žmoniją. Ne deivė, bet naujos žmonių kartos motina.

Pitonas (Python) – milžiniška gyvatė, kurią nužudė Apolonas. Ne dievas, bet jo mirtis atvėrė kelią Delfų orakului.

Sfinksas (Sphinx) – pabaisa, užduodanti mįsles ir žudanti tuos, kurie neatsako. Edipo istorijoje ji – likimo ir proto išbandymas.

Sizifas (Sisyphus) – ne dievas, o žmogus, nubaustas ridenti akmenį į kalną, kuris vis nurieda atgal. Jo bausmė – begalinis darbas be prasmės, bet kartu jis tapo sąmoningo maišto simboliu. Sizifo vardas šiandien reiasta pastangą, kuri niekada nesibaigia.

Tantalo sūnus Pelopsas (Pelops) – ne dievas, o herojus, kurio kūną Tantalas pateikė dievams; vėliau dievai jį prikėlė. Pelopso istorija tapo Peloponeso vardo kilme, o jo palikuonys – Atreidai – nulėmė visą graikų tragedijų genealogiją.

Tezėjas (Theseus) – ne dievas, o Atėnų herojus, nužudęs Minotaurą ir įvedęs tvarką Atikoje. Jo žygiai – ne tik kovos, bet ir valstybės kūrimas. Tezėjas yra politinės tvarkos ir miesto gimimo mitinis pamatas.

Tifonas (Typhon) – pabaisų tėvas, siaubingas milžinas, kovojęs su Dzeusu. Ne dievas, bet didžiausia grėsmė Olimpo tvarkai.

Tiresijas (Tiresias) – aklas pranašas, matantis daugiau nei regintys. Jis buvo ir vyras, ir moteris, todėl suprato abu pasaulius. Dievai jį gerbė, nors jis nebuvo dievas.

Tiresijo dukra Manto (Manto) – pranašė, paveldėjusi tėvo aiškiaregystę. Ne deivė, bet viena stipriausių mirtingųjų pranašių.

Trojanas karalius Priamas (Priam) – Hektoro ir Paryžiaus tėvas, Trojos valdovas. Jo maldavimas Achilui atiduoti Hektoro kūną – vienas kilniausių mitų epizodų.

Xanthas ir Balijas (Xanthus & Balius) – Achilo nemirtingi arkliai, kalbantys dievų valia. Ne dievai, bet mitologiniai veikėjai, turintys pranašystės galią.