Serbų ortodoksų tradicijoje vardas Gavrilo kilęs iš hebrajiško Gabrielius, reiškiančio „Dievo stiprybė” arba „Dievo žmogus”, o skaičius V rodo, kad jis buvo penktasis patriarchas tuo vardu – ankstesni Gavrilo vadovavo viduramžiais, kai Serbijos Bažnyčia kovėsi su osmanų jungo. Lietuviškuose tekstuose jis dažniausiai vadinamas Gavrilu V arba patriarchu Gavrilu Dožičiumi, kartais su variacija Gavrila Dožić, atkartojant serbišką pavardę, kuri reiškia „iš Dožo kaimo” Moračos slėnyje Juodkalnijoje.
Gimė 1881 metais gegužės 17 dieną Vrujci kaime prie Moračos vienuolyno, kur nuo vaikystės girdėjo senovės giesmes ir matė, kaip vienuoliai saugo rankraščius nuo plėšikų. Jaunystėje mokėsi Prizrene, Stambule, Atėnuose, o Pirmajame pasauliniame kare austrai-vengrai jį uždarė į lagerį Vengrijoje – ten jis dalijosi duona su serbų kariais, kurie vėliau pasakojo, kaip patriarchas slapta laikė Mišias po antklode. Po karo jis tapo Juodkalnijos ir Primorjės metropolitu, o 1938 metais išrinktas patriarchu – kaip tik tada, kai Europoje kilo audra.
1941 metų kovo 27-osios perversmas Belgrade, kai karininkai nuvertė vyriausybę, pasirašiusią sutartį su Hitleriu, neapsiėjo be jo palaiminimo: per radiją Gavrilo kreipėsi į tautą, lygindamas tą dieną su Vidovdano mūšiais 1389 ir 1914 metais, ragindamas stoti prieš tironiją. Balandžio 25 dieną gestapas įsiveržė į Ostrogą vienuolyną, kur jis slėpėsi, apiplėšė auksą ir nusivedė jį basą – vienas liudininkas prisiminė, kaip senukas ėjo per akmenis, bet nesiskundė. Pirmiausia uždarė Žičos, paskui Ljubostinjos vienuolynuose, o 1944 rugsėjo 15 dieną kartu su vyskupu Nikolajumi Velimirovičiumi išsiuntė į Dachau – lagerį, skirtą kunigams, kur kalėjo tūkstančiai dvasininkų iš visos Europos.
Ten jie laikyti atskirame bloke garbingiems kaliniams – ne prie sunkių darbų, bet vis tiek po spygliuotomis tvoromis, girdint riksmus iš gretimų barakų. Vienas retas epizodas: kai sąjungininkų bombos krito ant lagerio, Gavrilo, sirgdamas erysipela, atsisakydavo eiti į slėptuvę, sakydamas, kad jei Dievas nori, tebūnie. Gruodį naciai perkėlė juos į Slovėniją, bandydami panaudoti jų autoritetą prieš komunistus, drauge su kolaborantu Milanu Nedičiumi. 1945 gegužę amerikiečiai išlaisvino – patriarchas atrodė pasenęs dešimčia metų, bet grįžęs į Jugoslaviją 1946 lapkritį ragino kunigus bendradarbiauti su nauja valdžia, nors atsisakė pripažinti komunistų kontroliuojamą kunigų sąjungą.
Mirė 1950 gegužės 7 dieną Belgrade, staiga – kai kurie šnabždėjo apie apnuodijimą, bet oficialiai širdies smūgis. Palaidotas Sobornaja cerkvėje šalia karalių, o Juodkalnijoje nuo 2020 metų minimas kaip šventas išpažintojas. Jo gyvenimas – tarsi tiltas per du karus: iš Pirmojo lagerio į Antrąjį, iš monarchijos į komunizmą, visada laikantis, kad tikėjimas stipresnis už grandines. Dachau vartai su užrašu „Darbas išlaisvina” jam reiškė kitką – kančia išlaisvina sielą, kaip tiems kunigams, kurie slapta dalijosi ostija po barakais.