Žodis monada (iš sen. gr. μονάς – „vienetas“, „vienovė“) yra vienas iš giliausių ir daugiasluoksnių terminų senovės filosofijoje bei dvasinėje tradicijoje. Jo reikšmė kito per šimtmečius – nuo matematinės sąvokos iki metafizinės ir mistinės idėjos, tapusios visatos ir žmogaus dvasios prado simboliu.
Pirmiausia monada reiškė paprasčiausią vienetą – nedalomą visumos elementą. Pitagoriečiai šį terminą pavertė kosmologine sąvoka: jie mokė, kad iš monados kyla dvejybė (dyada), iš jos – skaičiai, iš skaičių – formos, o iš formų – visa tikrovė. Kitaip tariant, monada buvo pirmasis Dievo atspindys skaičių ir būties tvarkoje. Ši mintis jungė matematiką, muziką ir teologiją į vieną harmoningą visatos supratimą.
Hermetiškoje tradicijoje, ypač „Corpus Hermeticum“ traktate „Taurė arba Monada“, šis žodis įgyja dar gilesnę prasmę. Monada čia ne tik visko pradžia, bet ir dieviškoji vienovė, iš kurios sklinda protas (Nous), siela ir materija. Hermes Trismegistas moko, kad Dievas yra Monada – vientisa, nesuskaldyta šviesa, kuri viską kuria, bet pats lieka nekintantis. Žmogus, turintis sąmoningą sielą, yra tos pačios monados dalelė. Kai žmogus pažįsta save, jis pažįsta ir Dievą, nes pažinimas yra sugrįžimas į pirmapradę vienovę.
Monados simbolika vėliau persikėlė į neoplatonizmą, kur Plotinas ją siejo su „Vieniu“ (To Hen), aukščiausiuoju principu, iš kurio kyla būties hierarchija. Krikščioniškoje mąstysenoje ši idėja atsispindėjo pas Dionisijų Areopagitą ir vėlesnę mistiką, kur Dievas apibūdinamas kaip viską apimantis Vienis, esantis anapus laiko ir formos. Viduramžiais monada tapo vienybės su Dievu metafora, o renesanso laikotarpiu ji atgijo hermetinėje, kabalistinėje ir alcheminėje filosofijoje – pavyzdžiui, John Dee veikale „Monas Hieroglyphica“, kur monados simbolis buvo paverstas visatos ženklu.
XVII a. Gottfriedas Leibnizas monados sąvoką pavertė savo metafizinės sistemos pagrindu. Jis vadino monadomis dvasinius vienetus – nematerialias, nedalomas sąmonės kibirkštis, iš kurių sudarytas visas pasaulis. Kiekviena monada, pasak Leibnizo, atspindi visatą savaip, tarsi mažas veidrodis, bet nė viena jų tiesiogiai nesiliečia su kita. Tai buvo bandymas suderinti mokslo racionalumą su metafizine vienybės idėja.
Šiandien monados sąvoka išliko ne tik filosofijoje, bet ir psichologijoje, religijotyroje bei kvantinės sąmonės teorijose. Ji simbolizuoja tai, kas yra viena, viską apimanti, nekintanti ir gyva. Hermetiškoje pasaulėžiūroje monada yra Dievas; žmoguje – siela; gamtoje – gyvybės kibirkštis, kuri viską sieja į vieną visumą.
Citatos
1
„Dievas yra Monada, iš kurios kyla visa būtis, ir į kurią visa vėl sugrįžta.“
Corpus Hermeticum, traktatas IV „Taurė arba Monada“.
Ši frazė nusako dievišką vienovę kaip visatos šaltinį ir pabaigą – visa egzistencija prasideda iš vienio ir vėl jame susilieja.
2
„Monada yra visa, ir visa yra Monadoje.“
Corpus Hermeticum, traktatas XIII „Apie gimimą iš naujo“.
Tai hermetinės minties esmė – žmogaus siela yra mikrokosmosas, atspindintis visatos pilnatvę.
3
„Monada yra visų daiktų šaknis, o dvejybė – jų gimimas.“
Pitagoras, perdavė jo mokiniai (cit. pas Iambliką, De Vita Pythagorica).
Čia monada vaizduojama kaip pirminė priežastis, iš kurios atsiranda judėjimas, daugybė ir pasaulio įvairovė.
4
„Iš Monados gimsta Vienis, iš Vienio – Protas, iš Proto – Siela, iš Sielos – pasaulis.“
Neoplatoninė tradicija, Proklas, Elementatio Theologica, 101 tezė.
Šis teiginys perteikia visos būties išsiskleidimą iš vieno dieviško principo į vis sudėtingesnes formas.
5
„Monada yra Dievas, kuris neišsiskiria nuo savo kūrinijos, nes visa yra Jo spindesys.“
Hermes Trismegistas, Asclepius (lotyniškas hermetiškas traktatas).
Šiuo sakiniu išreiškiama panteistinė hermetizmo nuostata – Dievas nėra atskiras nuo pasaulio, Jis viską pripildo savo esme.
6
„Kiekviena Monada yra tarsi gyvasis veidrodis, atspindintis visą visatą iš savosios perspektyvos.“
Gottfried Wilhelm Leibniz, Monadologia, §56.
Leibnizo monadologijoje monada tampa sąmonės vienetu, individualia būties kibirkštimi, per kurią visata pažįsta pati save.
7
„Monada neturi langų – ji negauna ir neišleidžia nieko, tik pati savyje turi visatos atvaizdą.“
Gottfried Wilhelm Leibniz, Monadologia, §7.
Tai garsiausia Leibnizo metafora, pabrėžianti, kad kiekviena būties dalelė yra uždara, bet viską atspindinti dvasinė substancija.
8
„Monada, būdama viena, nepažįsta priešybių; tik iš jos pasirodo gėris ir blogis kaip vienos šviesos šešėliai.“
Pseudo-Dionisijus Areopagitas, De Divinis Nominibus, II knyga.
Ankstyvojoje krikščioniškoje mistikoje monada tapatinama su Dievo vienybe, kurioje nėra dualizmo.
9
„Tobulas žmogus yra tas, kuris tapo viena monada su Dievu.“
Plotinas, Enneadės, VI.9.9.
Čia monada reiškia galutinį sielos susiliejimą su Vieniu – aukščiausia mistinio pažinimo būsena.
10
„Monada yra nesuvokiama, bet viską aprėpianti: ji pati savyje yra amžinybė.“
Marsilio Ficino, Theologia Platonica, XII knyga.
Renesanso filosofas Ficinas, remdamasis hermetizmu ir platonizmu, monadą suvokė kaip amžiną sąmonės vienovę, esančią tiek žmoguje, tiek Dieve.
Įdomu tai, kad Rytų krikščioniškoje tradicijoje, ypač Rytų ortodoksų mistikoje, monados idėja persipina su Trejybės mokymu. Nors Trejybė yra trijų asmenų vienybė, monada čia suprantama kaip Dievo esmė, ta vienovė, kuri yra prieš bet kokį padalijimą. Tai tarsi „vienas šaltinis“, iš kurio trykšta Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Gnostinėse mokymuose monada kartais vadinama „Aukščiausiuoju Dievu“ arba „Pirmuoju Šaltiniu“, kuris yra visiškai atskirtas nuo materialaus pasaulio, kurį sukūrė žemesnės, ne tokios tobulos jėgos. Ši monada yra tyra šviesa, kurios mes, žmogiškosios sielos, siekiame grįžti. Tai yra dvasinis kelias namo, atgal į pirminę vienovę. Ši vienovė yra visų tikrųjų dalykų šaknis.