Lotynų Bažnyčios rašytojų rinkinys (Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum) – tai vienas svarbiausių mokslinių leidinių, skirtų seniausiai Vakarų krikščionybės literatūrai. Ši serija pradėta leisti 1864 metais Vienos universitete ir iki šiol tęsiama kaip tarptautinis akademinis projektas, siekiantis išsaugoti, patikslinti ir publikuoti visus svarbiausius lotynų kalba rašiusius Bažnyčios autorius.
Pavadinimas pažodžiui reiškia „Lotynų Bažnyčios rašytojų korpusas“. Žodis scriptorum nurodo ne pačius raštus, o jų autorius, todėl šis rinkinys pirmiausia yra rašančiųjų Tėvų ir teologų kūrybos visuma. Jame surinkti ir kritiškai parengti tekstai tokių figūrų kaip Tertulianas, Ambraziejus, Augustinas, Jeronimas, Kiprijonas, Prudentijus, Hilarius iš Poitiers bei daugybės mažiau žinomų, bet ankstyvajai krikščionybei itin reikšmingų rašytojų.
Kiekvienas CSEL tomas pateikia autentišką lotynišką tekstą, patikrintą pagal seniausius išlikusius rankraščius, kartu su moksline įžanga, komentarais ir kritiniu aparatu. Leidėjų tikslas – atkurti kuo tikslesnę autorių minčių formą, parodyti teksto raidą bei jo vietą platesniame teologijos ir istorijos kontekste.
Iki šiol išleista daugiau kaip šimtas tomų, apimančių II–VIII amžių krikščioniškąją literatūrą – nuo pirmųjų apologetinių raštų iki vėlyvosios patristikos ir ankstyvųjų viduramžių tekstų. Šis rinkinys tapo neatskiriamu šaltiniu visiems, kurie tiria krikščioniškosios teologijos raidą, senąją lotynų kalbą, viduramžių kultūros formavimąsi ar Vakarų Europos mąstymo šaknis.
„Lotynų Bažnyčios rašytojų rinkinys“ išsiskiria tuo, kad neperteikia tekstų interpretacijų ar vertimų, o pateikia pačius originalus – su visais variantais, pataisomis ir rankraščių skirtumais. Dėl šios priežasties jis laikomas vienu iš kertinių šaltinių vakarietiškos patristikos tyrimuose ir dažnai cituojamas sutrumpintai – CSEL.
Tai intelektinės atminties paminklas, jungiantis kelis šimtus metų dvasinės raštijos. Per šį korpusą galima pamatyti, kaip iš pirmųjų krikščioniškų apologijų gimsta teologinė sistema, filosofinis mąstymas ir literatūrinis paveldas, suformavęs visą vėlesnę Europos dvasinę kultūrą.
Viduramžių ir ankstyvosios krikščionybės autoriai, tokie kaip Augustinas, Jeronimas ar Ambraziejus, gyveno pasaulyje be triukšmo, skubos ir pramogų. Jie neturėjo nei televizoriaus, nei telefono, nei kasdienės informacijos lavinos, todėl jų mąstymas buvo lėtas, gilus ir apmąstytas. Rašymas jiems buvo ne užsiėmimas, o gyvenimo būdas, netgi malda. Kiekvienas sakinys tapdavo meditacija, kiekviena eilutė – būdas prisiliesti prie amžinybės. Todėl iš vienos psalmės gimdavo šimtai puslapių komentarų, o iš vieno klausimo apie tikėjimą – ištisos teologinės sistemos. Jie rašė prie žvakės šviesos, bet iš tiesų – prie savo sąžinės ir sielos šviesos, bandydami žodžiu aprėpti tai, kas, jų manymu, buvo dieviška tiesa.
Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum
CSEL I – Cyprianus Carthaginiensis: Opera Omnia
Kiprijonas iš Kartaginos: Visi raštai – apie 600–650 psl.
Šiame tome surinkti III a. vyskupo ir kankinio Kiprijono veikalai – laiškai, traktatai ir pamokslai, kuriuose jis nagrinėja Bažnyčios vienybę, atleidimą po persekiojimų ir krikščioniškos bendruomenės drausmę.
CSEL II – Tertullianus: Opera
Tertulianas: Raštai – apie 750 psl.
Čia publikuojami ankstyvojo krikščionių teologo Tertuliano veikalai, tarp jų apologetiniai raštai prieš Romos valdžią, moraliniai traktatai ir polemika su erezijomis – vieni pirmųjų lotyniškos krikščionybės tekstų.
CSEL III – Arnobius: Adversus Gentes
Arnobijus: Prieš pagonis – apie 350 psl.
Traktatas gina krikščionybę nuo pagoniškos filosofijos kritikos; Arnobijus argumentuoja, kad tikrasis dieviškumas glūdi Kristuje, o ne senosiose mitologijose.
CSEL IV – Lactantius: De Mortibus Persecutorum
Laktancijus: Apie persekiotojų mirtis – apie 180 psl.
Autorius aprašo žiaurių Romos imperatorių, persekiojusių krikščionis, žūtis – tekstas turi tiek istorinę, tiek moralinę reikšmę, rodydamas, kad Dievo teisingumas neišvengiamas.
CSEL V – Hilarius Pictaviensis: Tractatus super Psalmos
Hilarius iš Poitiers: Psalmyno aiškinimai – apie 500 psl.
Šiame rinkinyje Hilarius teologiniu ir poetiniu stiliumi aiškina Psalmes, parodydamas jų ryšį su Kristaus gyvenimu ir pranašystėmis.
CSEL VI – Ambrosius Mediolanensis: Epistulae
Ambraziejus iš Milano: Laiškai – apie 420 psl.
Tome pateikti Ambraziejaus laiškai imperatoriams, dvasininkams ir tikintiesiems – jie atskleidžia ankstyvosios Bažnyčios politikos, tikėjimo ir valdžios santykį.
CSEL VII – Ambrosius: De Officiis Ministrorum
Ambraziejus: Apie dvasininkų pareigas – apie 300 psl.
Tai moralinis traktatas, skirtas dvasininkams – autorius perteikia krikščioniškąją etikos sampratą, paremtą romėnų stoikų ir Cicerono idėjomis.
CSEL VIII – Ambrosius: De Spiritu Sancto
Ambraziejus: Apie Šventąją Dvasią – apie 250 psl.
Čia Ambraziejus gina Šventosios Dvasios dieviškumą prieš arijonų mokymą, remdamasis Raštu ir Bažnyčios tradicija.
CSEL X – Augustinus Hipponensis: Confessiones
Augustinas iš Hipono: Išpažinimai – apie 400 psl.
Vienas garsiausių krikščionybės tekstų – autobiografinis Augustino dvasinio virsmo pasakojimas, kuriame jis apmąsto nuodėmę, malonę ir Dievo buvimą žmogaus gyvenime.
CSEL XII – Augustinus: De Civitate Dei (Excerpta)
Augustinas: Apie Dievo miestą (ištraukos ir komentarai) – apie 200–250 psl.
Ši dalis apima svarbiausius fragmentus iš monumentalios Augustino teologinės vizijos apie dvi karalystes – dangiškąją ir žemiškąją.
CSEL XV – Hieronymus: Epistulae
Jeronimas: Laiškai – apie 750 psl.
Surinkta didžiulė Jeronimo korespondencija – nuo asmeninių dvasinių patarimų iki teologinių ginčų, apimanti visą IV–V a. krikščioniškos kultūros panoramą.
CSEL XVII – Hieronymus: Commentarii in Evangelia
Jeronimas: Evangelijų komentarai – apie 500 psl.
Jeronimas aiškina Evangelijas remdamasis hebrajiška tradicija ir savo vertimo patirtimi – tai svarbus šaltinis Vulgatos kūrimo kontekste.
CSEL XIX – Prudentius: Carmina
Prudentijus: Giesmės – apie 370 psl.
Krikščioniškojo poeto giesmės, jungiančios romėnų literatūrinį stilių su tikėjimo simbolika – himnai, moralinės poemos ir alegoriniai kūriniai.
CSEL XXI – Rufinus Aquileiensis: Historia Ecclesiastica
Rufinas iš Akvilėjos: Bažnyčios istorija – apie 450 psl.
Rufinas išvertė ir papildė Eusebijaus „Bažnyčios istoriją“, įtraukiant įvykius iki IV a. pabaigos – tai ankstyvas universalios krikščionybės kronikos pavyzdys.
CSEL XXIII – Leo Magnus: Sermones et Epistulae
Leonas Didysis: Pamokslai ir laiškai – apie 550–600 psl.
Popiežiaus Leono Didžiojo tekstai, kuriuose formuojama Romos teologinė doktrina ir Kristaus dvilypės – dieviškos ir žmogiškos – prigimties samprata.
CSEL XXVI – Cassianus: Collationes Patrum
Jonas Kasianas: Tėvų pasikalbėjimai – apie 650 psl.
Vienuolių dykumose vykusių dvasinių pokalbių rinkinys – svarbus asketinės ir monastinės tradicijos šaltinis.
CSEL XXVII – Cassianus: De Institutis Coenobiorum
Jonas Kasianas: Apie vienuolynų įstatus – apie 400 psl.
Veikalas apibrėžia vienuolinio gyvenimo taisykles ir vidinės disciplinos principus, sujungdamas Rytų dykumos patirtį su Vakarų praktika.
CSEL XXIX – Sulpicius Severus: Vita Martini
Sulpicijus Severas: Šv. Martyno gyvenimas – apie 180 psl.
Vienas ankstyviausių hagiografinių kūrinių – pasakojimas apie šv. Martyną iš Tours, jo stebuklus ir kuklų gyvenimo būdą.
CSEL XXX – Prosper Aquitanus: De Gratia Dei
Prosperas iš Akvitanijos: Apie Dievo malonę – apie 200 psl.
Autorius gina Augustino mokymą apie malonę prieš pelagijonus, pabrėždamas, kad išganymas priklauso nuo Dievo, o ne nuo žmogaus pastangų.
CSEL XXXV – Augustinus: Enarrationes in Psalmos
Augustinas: Psalmyno aiškinimai – apie 1200–1300 psl.
Didžiulis komentarų rinkinys, kuriame Augustinas aiškina Psalmyno tekstus kaip pranašiškus Kristaus ir Bažnyčios atvaizdus.
CSEL XXXVI – Augustinus: De Trinitate
Augustinas: Apie Trejybę – apie 600 psl.
Vienas sudėtingiausių jo filosofinių traktatų, nagrinėjantis Dievo trijų asmenų vienybę ir žmogaus proto atspindį šioje paslaptyje.
CSEL XXXVIII – Fulgentius Ruspensis: Opera Dogmatica
Fulgencijus iš Ruspės: Dogminiai raštai – apie 320 psl.
Šie tekstai sistemina ankstyvąją teologiją po Augustino mirties – Fulgencijus gina Trejybės ir Kristaus dvilypumo doktrinas.
CSEL XLII – Isidorus Hispalensis: Sententiae
Izidorius iš Sevilijos: Sentencijos – apie 280 psl.
Krikščioniškos išminties ir moralės rinkinys, jungiantis Biblijos mintis su klasikinės filosofijos elementais.
CSEL XLV – Gregorius Magnus: Homiliae in Evangelia
Grigalius Didysis: Homilijos Evangelijoms – apie 600–700 psl.
Popiežiaus pamokslai, aiškinantys Evangelijas praktiniu ir dvasiniu aspektu, formavę viduramžių pamokslavimo tradiciją.
CSEL LI – Pelagius et Coelestius: Libri et Epistulae
Pelagijus ir Celestijus: Knygos ir laiškai – apie 250 psl.
Čia surinkti tekstai tų, kurie ginčijosi su Augustinu dėl žmogaus valios ir malonės – leidinys pateikia pelaginizmo šaltinius.
CSEL LVI – Ennodius: Carmina et Epistulae
Enodijus: Giesmės ir laiškai – apie 400 psl.
Vėlyvojo antikos poeto ir vyskupo kūryba, jungianti klasikinį stilių su krikščionišku turiniu; svarbus kultūrinės kaitos liudijimas.
CSEL LX – Boethius: De Consolatione Philosophiae
Boecijus: Filosofijos paguoda – apie 200–220 psl.
Filosofinis dialogas, parašytas kalėjime; Boecijus apmąsto laimės, likimo ir dieviško teisingumo temas, jungdamas platonizmą ir krikščionybę.
CSEL LXIV – Anselmus Laudunensis: Glossa Interlinearis
Anzelmas iš Laono: Tarpinė glosa (Biblijos komentaras) – apie 500–550 psl.
Šis tomas pateikia viduramžių Biblijos komentarus – trumpus aiškinimus tarp eilučių, buvusius scholastinės teologijos pagrindu.
CSEL LXX – Anonymus: Sermones Pseudo-Augustiniani
Anoniminiai pamokslai, priskiriami Augustinui – apie 450 psl.
Rinkinys pamokslų, ilgai laikytų Augustino darbais; jie atskleidžia vėlyvosios lotyniškos pamokslinės tradicijos stilių.
CSEL LXXX – Miscellanea Patristica Latina
Įvairūs lotyniški Bažnyčios Tėvų tekstai – apie 350 psl.
Antologinis tomas, kuriame publikuojami mažesni arba fragmentiški tekstai – trumpi traktatai, homilijos, epistolai, papildantys visą lotyniškos patristikos korpusą.