Dievo galybės vardu, Šventosios Dvasios vardu, Jėzaus Kristaus vardu, Dievo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, meldžiu ir reikalauju iš tavęs, Šėtone:
- Atsitrauk nuo šio žmogaus ir nuo šio Dievo kūrinio, kurį mūsų Viešpats nupirko savo brangiuoju krauju.
- Palik šią sielą ir kūną, kuriuos Dievas pats sukūrė, ir neleisk, kad tavo blogis juos suardytų.
- Šv. Mykolai arkangele, išvaryk jį! Kadangi tu, Šėtone, esi melagis ir klaidintojas, nebeturi vietos nei danguje, nei žemėje.
- Viešpats Dievas tave prakeikia, o Šėtonai, nes tu užvaldai širdis ir klaidini žmones savo melo ir apgaulės pinklėmis.
- Kristaus galybe, Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios galia, įsakau tau, piktaoji dvasia, atsitraukti ir nesugrįžti į šią Dievo sukurtą būtybę.
Viešpatie Jėzau Kristau,
- Tu, kuris suteikei savo mokiniams galią trypčioti gyvates ir skorpionus, nuginkluok piktojo įtaką, palik šiam žmogui tavo ramybę ir atleisk jo kaltes. Amen.
Ši malda kyla iš gilios Bažnyčios dvasinės kovos tradicijos, kurioje Didysis egzorcizmas ilgą laiką formavo apsaugos maldų praktiką ir vėliau buvo suvienytas popiežiaus Leono XIII XIX a. pabaigoje. Nors pats skaitomas tekstas nėra sakramentas, jis veikia kaip galinga sakramentalija – Bažnyčios patvirtintas dvasinis įrankis, padedantis žmogui susikaupti ir šauktis Dievo pagalbos prieš blogio įtaką. Leono XIII įkvėpimas šiems žodžiams gimė po jo patirtos mistinės įžvalgos apie Bažnyčios poreikį gintis, todėl maldoje taip aiškiai pabrėžiamas Kristaus autoritetas ir Šv. Mykolo arkangelo, kaip dangiškojo gynėjo, vaidmuo. Jos struktūra nėra atsitiktinė: pirmiausia pripažįstama visagalio Dievo valdžia, tada drąsiai įvardijama blogio apgaulė ir galiausiai prašoma ramybės bei išlaisvinimo. Tai nėra magiška formulė savarankiškoms apeigoms, o greičiau nuoširdus užtarimo prašymas, leidžiantis tikinčiajam pasitikėti ne savo jėgomis, o galutine Kristaus pergale.