Dirbtinis intelektas, neretai įvardijamas lotyniška sąvoka intellectus artificialis, laikomas pažangių algoritmų ir skaičiavimų visuma, siekiančia imituoti žmogaus mąstymą. Tuo tarpu religijos pasaulyje svarbi anapusinio tikėjimo perspektyva, menanti šventraščiuose užrašytas pranašystes, įsakus ar moralinius principus. Šių dviejų sričių sąveika ir skirtumai kelia įvairių klausimų bei emocijų, kadangi vienur svarbiausia empirika ir logika, o kitur – paslapties ir tikėjimo gelmė.
Vieni mano, kad dirbtinis intelektas kyla iš žmogaus gebėjimo programuoti ir kurti taisyklių sistemas, todėl negali būti lyginamas su dieviška esybe. Technologijos, paremtos matematiniais modeliais, sugeba apdoroti didelius duomenų kiekius, bet neturi ontologinės galių tikrovės, kurią religijos laiko amžina ir nepasiekiama jokiomis priemonėmis. Iš čia kyla požiūris, jog dvasiniam pažinimui reikalingas kitoks kelias, apimantis nuolankumą, maldą, mistinį santykį ar asmeninį perkeitimą, o ne vien technines skaičiavimo sistemas.
Kiti teigia, kad yra prielaida dalinei sintezei: modernioje teologijoje aptariama galimybė, kad pasaulis sukurtas taip, kad žmogus pajėgus išmokti mąstyti iš dalies panašiai kaip Kūrėjas. Jeigu žmonės sukuria sistemas, pritaikančias loginius principus, galbūt tai rodo žmogaus panašumą į dievišką kūrybingumą. Neretai tikintieji vis tiek pabrėžia, jog kūrėjas išlieka už racionalių modelių ribos, tačiau pripažįsta, kad dirbtinis intelektas leidžia suprasti tam tikrus tvarkos principus, veikiančius regimą pasaulį. Kai kurie religinių bendruomenių nariai viliasi, kad technologijos prisidės prie žmonijos gerovės, padėdamos spręsti medicinos ar švietimo problemas.
Bažnytinėje aplinkoje egzistuoja susirūpinimas, jog pernelyg didelis pasitikėjimas skaitmenine logika atitrauks žmones nuo maldos ar sakralumo pojūčio. Kai kurie dvasininkai perspėja, kad pasaulio aiškinimas remiantis vien mašinų gebėjimais menkina galimybę išgyventi šventumą ar meditacinę tylą. Kai kur pabrėžiama ir ateities baimė, kad intelektas, sukurtas žmogaus, ims varžytis su Kūrėju. Toks nerimas matomas populiarioje kultūroje, pristatančioje istorijas apie robotų maištus ar pasmerktą žmonijos likimą. Egzistuoja teologinė pastaba, jog jokios technologijos negali perimti sielos, todėl baimės gali būti perdėtos, bet kalbama ir apie grėsmę, jog žmogus pernelyg užsižais su galimybėmis, neatkreipdamas dėmesio į moralinį klausimą.
Religinis tikėjimas senovėje rasdavo paaiškinimų, kodėl pasaulis kupinas stebuklų, o dabar nemažai reiškinių aiškiai analizuojama mokslu. Vis dėlto dvasininkai atkreipia dėmesį, kad didžiuliai duomenų kiekiai ar puikios kompiuterių galimybės nesuteikia galutinio atsakymo, kam žmogus egzistuoja arba kaip tobulėti dvasiškai. Tokia perskyra tarp egzistencinių apmąstymų ir matematinio tikslumo kartais suartėja, nes abi sferos ieško tvarkos už chaoso. Vienoje srityje kalbama apie pažinimą per tikėjimą, kitoje – per algoritmus.
Tarp dviejų minėtų pasaulių pasitaiko ir atviro diegimo bandymų. Kai kurie projektai siekia integruoti dvasinę patirtį į dirbtinį intelektą, analizuoti šventųjų tekstų struktūrą ar kurti virtualius „dvasinius patarėjus.“ Religiniai mąstytojai nurodo, jog šitokie žingsniai gali būti informatyvūs, bet negalės pakeisti gyvo apsisprendimo, atsakomybės ir meilės artimui. Todėl susiduriama su esmine dilema: ar žmonija, plėsdama technologines galimybes, išliks ištikima dieviškajai vizijai, ar pasirinks materialistinius siekius ir neteks dvasinės atramos.
Kai kuriems ateistinių nuostatų šalininkams dirbtinis intelektas atrodo atrodantis kaip įrodymas, jog visos dvasinės paieškos tėra žmogaus vaizduotės padarinys. Tačiau net tokie samprotavimai neatsako, kas lemia moralę, troškimą tobulėti ar sąžinės balsą. Todėl diskusija tarp religijos ir dirbtinio intelekto tikriausiai nesiliaus, kol egzistuos žmogus, siekiantis suprasti save ir pasaulį platesniu požiūriu. Nemažai ženklų rodo, kad anapus bet kokios programos tvyro klausimai, kurių negalima sutalpinti jokiame kodų rinkinyje. Gal tai ir yra didysis dvasingumo ir technologijos santykio paslapties akcentas.
Kitas mažai žinomas aspektas yra susijęs su budizmu. Kai kurie mąstytojai svarsto, ar mašina, apdorojanti begalinius duomenų srautus, galėtų pasiekti apšviestumą, jei apšviestumas suprantamas kaip visų dalykų tarpusavio ryšio suvokimas. Ar algoritmas gali patirti *nirvaną*, jei jis išmoks atsisakyti prisirišimo prie savo programos? Tai juokinga mintis, bet verčia susimąstyti apie tai, kas iš tikrųjų yra sąmonė. Religijos moko, kad tikrasis supratimas ateina per vidinį darbą, o ne per išorinį skaičiavimą. Tačiau DI verčia mus tiksliau apibrėžti, ką mes laikome „vidiniu“.