Šėtono kilmė (angl. The Origin of Satan), 1995 m. parašyta Prinstono universiteto profesorės Elaine Pagels, yra fundamentali studija, analizuojanti Šėtono figūros transformaciją iš hebrajiškosios Biblijos „priešininko“ į krikščioniškąjį absoliutaus blogio įsikūnijimą. Autorė savo analizę grindžia istoriniu kontekstu, teigdama, kad Šėtono įvaizdis vystėsi ne tik kaip religinė doktrina, bet ir kaip socialinis įrankis, skirtas brėžti ribas tarp „savo“ grupės ir „kitų“. Pagels teigia, kad demonizavimo procesas prasidėjo judaizmo viduje, kai sektantiškos grupės, tokios kaip esėjai, pradėjo savo religinius oponentus vadinti tamsos vaikais, sąjungininkais su piktosiomis jėgomis. Šis modelis vėliau persikėlė į ankstyvąją krikščionybę, kur jis buvo pritaikytas interpretuojant konfliktus tarp Jėzaus sekėjų ir juos supančio pasaulio.
Knygoje itin detaliai nagrinėjamos keturios kanoninės evangelijos, parodant, kaip kiekviena iš jų Šėtono figūrą naudoja vis kitokiam socialiniam konfliktui paaiškinti. Pagels pastebi, kad ankstyviausioje Morkaus evangelijoje Šėtonas pasirodo kaip kosminė jėga, su kuria kovoja Jėzus, tačiau šis konfliktas greitai įgauna žemišką atspalvį, nukreiptą prieš tuos, kurie atmeta Jėzaus mokymą. Autorė pabrėžia, kad Šėtono įvaizdis krikščionybėje buvo ne tiek ontologinis blogio apibrėžimas, kiek poleminė priemonė, leidusi krikščionių bendruomenei save matyti kaip Dievo pusėje kariaujančius karius. Tai padėjo mažai ir persekiojamai grupei išlaikyti vientisumą bei moralinį pranašumą prieš dominuojančias politines ir religines jėgas.
Studijoje taip pat sekama, kaip Šėtono „taikiniai“ keitėsi krikščionybei augant ir plintant pagoniškame pasaulyje. Iš pradžių demonizuoti judėjai, kurie nepripažino Mesijo, vėliau krikščionių autoriai tą patį žodyną nukreipė prieš romėnų magistratus, pagoniškas minias, o galiausiai – prieš pačius krikščionis, kurie laikėsi kitokių įsitikinimų. Pastarieji buvo vadinami heretikais ir Šėtono tarnais, taip dvasinį ginklą panaudojant vidinei disciplinai ir doktrininei vienybei palaikyti. Pagels parodo, kad Šėtono istorija yra neatsiejama nuo krikščioniškosios savimonės formavimosi per konfliktą su išoriniu ir vidiniu priešu.
Morkaus evangelija ir žydų karas
Pirmajame skyriuje Pagels analizuoja Morkaus evangeliją per 66–70 m. po Kr. vykusio žydų karo su Roma prizmę. Autorė teigia, kad Morkus Jėzaus gyvenimą vaizduoja kaip kosminį susidūrimą tarp Dievo dvasios ir Šėtono galybės, tačiau ši kova pasireiškia per realų pasipriešinimą, kurį Jėzus patiria iš blogųjų dvasių ir piktų žmonių. Morkui Šėtonas yra jėga, veikianti per Jeruzalės religinį elitą, kuris galiausiai atiduoda Jėzų pagonims nukryžiuoti. Ši interpretacija leido krikščionių bendruomenei suprasti savo pačių patiriamą persekiojimą kaip tęstinę kosminę dramą.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kaip Morkus perkelia atsakomybę už Jėzaus mirtį nuo romėnų valdytojo Piloto ant žydų lyderių pečių. Pagels pastebi, kad toks pasakojimo posūkis turėjo politinę prasmę: krikščionys siekė parodyti Romos imperijai, kad jie nėra maištingi judėjai, o jų konfliktas yra religinis ir vidinis. Demonizuodami savo brolius judėjus, ankstyvieji krikščionys kūrė sau saugesnę erdvę Romos imperijos rėmuose, tačiau kartu padėjo pamatą būsimam krikščioniškajam antisemitizmui.
Socialinė Šėtono istorija ir Matas
Antrajame ir trečiame skyriuose autorė tiria, kaip Šėtono koncepcija evoliucionavo nuo hebrajiškosios Biblijos iki evangelijų. Pradžioje „šėtonas“ nebuvo vardas, o bendrinis žodis, reiškiantis „priešininką“ arba „kaltintoją“, kuris dažnai veikdavo kaip Dievo agentas, tikrinantis žmogaus ištikimybę (kaip Jobo knygoje). Tačiau esėjų ir kitų apokaliptinių grupių raštuose Šėtonas tapo nepriklausoma blogio jėga, vadovaujančia tamsos armijai. Pagels rodo, kad būtent šį radikalų dualizmą perėmė evangelijų autoriai, pritaikydami jį savo bendruomenių poreikiams.
Matas savo evangelijoje Šėtono figūrą naudoja kaip pagrindinį ginklą kampanijoje prieš fariziejus. Jėzaus oponentai čia vadinami gyvačių paderme ir pragaro vaikais, o jų atmetimas prilyginamas tiesioginei tarnystei velniui. Pagels pabrėžia, kad tai nebuvo tik teologinis nesutarimas, o arši konkurencija dėl Izraelio religinio paveldo po Šventyklos sugriovimo. Matas naudojo demonizavimą, kad pateisintų visišką atsiribojimą nuo tradicinio judaizmo ir pagrįstų krikščionių bažnyčios pretenzijas į vienintelę Dievo tautos vietą.
Luko ir Jono evangelijų dualizmas
Ketvirtajame skyriuje Pagels nagrinėja Luko ir Jono raštus, kuriuose praraja tarp Jėzaus sekėjų ir judėjų tampa dar gilesnė. Lukas pabrėžia, kad Šėtonas tiesiogiai įėjo į Judą Iskarijotą, taip susiedamas išdavystę su velniška įtaka. Jonas žengia dar toliau, savo evangelijoje tiesiogiai teigdamas, kad Jėzaus priešininkai yra „iš savo tėvo velnio“. Toks radikalus oponentų sutapatinimas su Šėtono palikuonimis galutinai užbaigė krikščionybės atsiskyrimą nuo judaizmo, paversdamas religinį ginčą amžinu kosminiu karu.
- Luko evangelijoje Šėtonas bando sužlugdyti krikščionių judėjimą iš vidaus per išdavystę, tačiau Dievo valia vis tiek triumfuoja per apaštalų darbus.
- Jono evangelijoje visas pasaulis yra pasidalijęs į šviesą ir tamsą, kur tie, kurie netiki Jėzumi, automatiškai priklauso tamsos valdovui.
Šėtono karalystė ir priešai viduje
Paskutiniuose skyriuose autorė analizuoja, kaip šis sektantiškas žodynas buvo pritaikytas krikščionybei tapus dominuojančia jėga. Kai krikščionys susidūrė su Romos persekiojimais, pagonių dievai ir valstybės tarnautojai buvo paskelbti demonais, o kankinių mirtis – pergale prieš Šėtono karalystę. Justinui Kankiniui ir kitiems apologetams pagonių religija buvo ne kas kita, kaip puolusio angelo apgaulė, skirta atitraukti žmones nuo tiesos. Taip Šėtono įvaizdis padėjo paaiškinti, kodėl „geras“ Dievas leidžia kentėti savo ištikimiesiems – tai buvo laikina tironiška velnio valdžia.
Galiausiai tas pats mechanizmas buvo nukreiptas į „priešus viduje“ – heretikus. Pagels, būdama gnosticizmo specialistė, rodo, kaip ortodoksiniai krikščionys, pavyzdžiui, Irenėjus Lijonietis, naudojo Šėtono etiketę prieš kitas krikščioniškas grupes, kurios kitaip interpretavo Jėzaus mokymą. Pavadindami kito tikėjimo krikščionis „Šėtono tarnais“, Bažnyčios tėvai galėjo pateisinti jų pašalinimą ir persekioti juos taip pat griežtai kaip pagonis. Šis procesas pavertė Šėtono figūrą nuolatiniu krikščioniškosios tradicijos elementu, naudojamu bet kokiam pasipriešinimui slopinti.
Autorės išvada
Elaine Pagels knygą baigia įžvalga, kad Šėtono įvaizdis krikščioniškoje tradicijoje sukūrė galingą, tačiau pavojingą viziją apie kosminę kovą tarp gėrio ir blogio jėgų. Ši vizija suteikė krikščionims saugumo ir solidarumo jausmą persekiojimų metu, nes leido tikėti, kad jų oponentai yra pasmerkti žlugti, o jie patys stovi Dievo pusėje. Tačiau autorė pabrėžia, kad ši tradicija per du tūkstantmečius išmokė Vakarų kultūrą „kitoniškumą“ tapatinti su blogiu. Pagels daro išvadą, kad krikščionybės viduje visada vyko kova tarp dviejų tendencijų: giliai žmogiško polinkio demonizuoti oponentus ir Jėzaus raginimo mylėti priešus bei siekti susitaikymo. Nors Šėtono figūra vis dar daro didžiulę įtaką socialiniams ir politiniams konfliktams, autorė viliasi, kad istorinis supratimas apie šio įvaizdžio kilmę padės žmonėms pamatyti savo priešus ne kaip demonus, o kaip žmones, su kuriais įmanomas dialogas.