Tomas Akvinietis (1225–1274), vienas įtakingiausių viduramžių filosofų ir teologų, savo garsiajame veikale „Summa Theologiae“ nagrinėjo daugybę svarbių teologinių ir filosofinių klausimų. Vienas iš jų yra Šventojo Rašto prasmės pobūdis – ar vienas žodis ar frazė Šventajame Rašte gali turėti daug prasmių? Akvinietis į šį klausimą atsakė teigiamai, pabrėždamas, kad Šventasis Raštas, būdamas Dievo įkvėptas tekstas, … [Skaityti toliau…]
Ulrichas Mannas, vokiečių teologas ir filosofas, savo darbuose gilinosi į mito ir religijos santykį, nagrinėdamas, kaip mitai atskleidžia žmogaus egzistenciją, o taip pat, kaip jie veikia krikščionybės supratimą ir praktiką. Jo mąstyme mitas nėra tiesiog prasimanymas ar istorinis pasakojimas, bet gili dvasinė ir simbolinė tikrovė, atskleidžianti žmogaus santykį su pasauliu ir transcendencija. Mannas mitą apibūdina … [Skaityti toliau…]
Martinas Lutheris: „Tik Raštas, tik tikėjimas“ Martinas Lutheris (1483–1546), Vokietijos teologas, reformacijos pradininkas, pasiūlė teologines idėjas, kurios tapo protestantizmo pagrindu. Dvi pagrindinės jo doktrinos – „Tik Raštas“ (Sola Scriptura) ir „Tik tikėjimas“ (Sola Fide) – iš esmės pakeitė Bažnyčios sampratą ir santykį su Dievo žodžiu bei išganymu. Šie principai kilo kaip atsakas į viduramžių katalikų … [Skaityti toliau…]
Sørenas Kierkegaardas: Tikėjimo paradoksas Sørenas Kierkegaardas, danų filosofas ir egzistencializmo pradininkas, giliai nagrinėjo tikėjimo prigimtį, pabrėždamas, kad tikėjimas yra paradoksali ir asmeniška žmogaus patirtis. Jis tikėjo, jog tikėjimas nėra racionalus sprendimas ar įprasto moralinio gyvenimo pratęsimas, bet egzistencinė kelionė, reikalaujanti drąsos ir šuolio į nepažinią sritį. Tikėjimo paradoksas – viena svarbiausių jo teologinių koncepcijų, kurią … [Skaityti toliau…]
Michailas Bulgakovas: Septintas Dievo buvimo įrodymas Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ yra vienas iškiliausių XX amžiaus literatūros kūrinių, kuriame susipina filosofija, religija ir žmogaus egzistencijos klausimai. Vienas intriguojančių epizodų yra susijęs su Dievo buvimo įrodymu – momentu, kai septintas Dievo buvimo įrodymas subtiliai iškyla per dialogus ir veikėjų sąveiką. Tai nėra tiesiogiai suformuluota teorija … [Skaityti toliau…]
Karlas Barthas: Protas ir Apreiškimas Karlas Barthas, vienas įtakingiausių XX amžiaus teologų, giliai nagrinėjo santykį tarp proto ir Apreiškimo. Jo teologija rėmėsi įsitikinimu, kad Dievas negali būti visiškai suprastas žmogaus proto pagalba. Dievo pažinimas kyla ne iš žmogaus pastangų, bet iš Dievo iniciatyvos, iš Apreiškimo, kuris įvyksta per Kristų. Barthas manė, kad žmogaus protas yra … [Skaityti toliau…]
Rudolfas Otto (1869–1937), vokiečių teologas ir religijos filosofas, yra vienas svarbiausių šventybės fenomeno tyrinėtojų. Jo garsiausias veikalas „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917) tapo kertiniu tekstu, nagrinėjant šventybės patyrimą ir reikšmę. Otto šventybę suvokė kaip fundamentalią religijos patirtį, kuri nėra iki galo išreiškiama racionaliais terminais. Jis pabrėžė, kad šventybė yra unikalus fenomenas, kuriam būdingas transcendentiškumas, paslaptingumas ir … [Skaityti toliau…]
Mircea Eliade: Du buvimo pasaulyje būdai Mircea Eliade (1907–1986), rumunų religijų istorikas ir filosofas, savo darbuose tyrinėjo religijos fenomenus ir žmogaus egzistencijos dvasines dimensijas. Viena svarbiausių jo idėjų yra „du buvimo pasaulyje būdai“, kurie rodo skirtingus žmogaus požiūrius į pasaulį: šventąjį ir pasaulietinį. Ši teorija išsamiai išdėstyta jo veikale „Šventybė ir pasaulietiškumas“ (angl. „The Sacred … [Skaityti toliau…]
Bernhardas Welte ir niekio patyrimas Bernhardas Welte (1906–1983), vokiečių teologas ir filosofas, garsėjo savo giliomis įžvalgomis apie egzistenciją, transcendenciją ir žmogaus santykį su niekiu. Jo mąstyme niekis nėra tik negatyvi sąvoka ar visiškos nebūties apibrėžimas. Jis traktuoja niekį kaip svarbią egzistencinę patirtį, kuri leidžia atverti naujas dimensijas žmogaus sąmonei ir santykiui su transcendencija. Welte laikė, … [Skaityti toliau…]
Viktoras E. Franklis, austrų neurologas, psichiatras ir egzistencinės analizės (logoterapijos) kūrėjas, nagrinėjo žmogaus egzistencijos prasmės klausimus ir gilinosi į religijos vaidmenį žmogaus gyvenime. Viena jo centrinių idėjų yra vadinamasis „nesąmoningas religingumas“, kuris byloja apie gilią dvasinę dimensiją, glūdinčią žmogaus būtyje, net jei ji nėra sąmoningai pripažįstama. Franklio teigimu, religingumas nebūtinai reiškia formalią religiją ar dalyvavimą … [Skaityti toliau…]