Kas yra kas?

Boružės, lietuvių vadinamos Dievo karvutėmis, yra mažos, bet simboliškai labai reikšmingos būtybės. Jų spalvingi sparnų dangalai su juodais taškais nuo seno traukė akį, bet dar svarbiau – žadino pagarbą ir tam tikrą šventumo jausmą. Senoliai sakydavo, kad užmušti boružę yra nuodėmė, nes ji siejama su dangiška globa ir derliaus palaima. Tai paaiškina, kodėl kaimo vaikai … [Skaityti toliau…]

Žmonijos istorijoje dažnai pasikartoja metafora apie sukietėjusią širdį. Šis posakis įvairiomis kalbomis turi savo formas, tačiau lotyniškame Bažnyčios pavelde randame terminą cor induratum. Jis tiesiogiai reiškia širdį, kuri tapo nejautri, sustandėjusi, atspari gailestingumui. Biblijos vertimuose jis neretai perteikiamas kaip kieta širdis, užkietėjusi širdis ar net akmeninė širdis. Tokia sąvoka kalba ne apie fizinę žmogaus širdį, … [Skaityti toliau…]

Romos brevijorius, lietuviškai vadinamas ir Valandų liturgija, yra Katalikų Bažnyčios maldų knyga, kurioje surinktos visos kasdienės maldos, skirtos giedoti arba skaityti per dieną įvairiomis valandomis. Pats žodis breviarium lotynų kalboje reiškia „santrauka“. Viduramžiais tai buvo praktinis sprendimas – sutraukti į vieną vietą visus tekstus, kuriuos dvasininkai turėdavo naudoti skirtinguose rinkiniuose: psalmių knygą, himnyną, maldų formules, … [Skaityti toliau…]

Lotyniška frazė Dies irae pažodžiui reiškia „Rūstybės diena“. Tai vienas garsiausių viduramžių liturginių himnų, skirtų Paskutinio teismo temai. Jo žodžiai vaizdingai ir grėsmingai aprašo paskutinę žmonijos dieną, kai Dievas ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, o visa kūrinija drebės prieš Jo teisingumą. Himno pavadinimas kilęs iš pirmųjų eilučių: „Dies irae, dies illa“ – „Rūstybės diena, ta … [Skaityti toliau…]

Lotyniškas terminas sacrilegium pažodžiui reiškia „šventų dalykų pagrobimą ar išniekinimą“. Iš jo kilo lietuviškas žodis „šventvagystė“. Tai viena iš seniausių moralinės ir teisinės kalbos sąvokų, nusakanti žmogaus veiksmus, kai jis nepagarbiai elgiasi su tuo, kas laikoma šventu. Antikoje šis žodis pirmiausia vartotas pasaulietinėje Romos teisėje. Sacra lotynų kalboje reiškė viską, kas buvo pašvęsta dievams – … [Skaityti toliau…]

Žodis limbus lotynų kalboje reiškia „pakraštį“, „rėmą“, „ribą“. Teologijoje jis buvo vartojamas kaip simbolinis terminas, nusakantis būseną ar vietą už dangaus ribų, kuri niekada nebuvo oficialiai dogmatizuota, bet ilgus amžius turėjo didelę reikšmę krikščioniškoje vaizduotėje ir teologinėse diskusijose. Mintis apie „pakraštį“ kilo iš klausimo: kas nutinka tiems, kurie negalėjo pasiekti dangaus ne dėl savo kaltės, … [Skaityti toliau…]

Lotyniškas junginys ex cathedra pažodžiui reiškia „iš katedros“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprasta nuoroda į vyskupo sostą ar mokymo vietą, tačiau Bažnyčios tradicijoje ši frazė įgavo labai specifinę, teologiškai ir istoriškai svarbią reikšmę. Ji nusako ypatingą popiežiaus mokymo aktą, kuris yra laikomas neklaidingu tikėjimo ir moralės klausimais. Žodžio kilmė susijusi su graikišku terminu … [Skaityti toliau…]

Lotyniškas junginys crimen pessimum priklauso senajai kanoninės teisės terminijai ir pažodžiui reiškia „bjauriausias nusikaltimas“. Šis vertimas iš karto parodo stiprią moralinę nuostatą, nes pats būdvardis pessimus lotynų kalboje reiškia ne tik blogiausią, bet ir šlykščiausią, niekingiausią, gėdingiausią. Tačiau šiuolaikinėje lietuvių kalboje tokia formuluotė gali skambėti pernelyg emocionaliai, todėl kai kurie vertėjai renkasi nuosaikesnę formą – … [Skaityti toliau…]

Žodis „klerikas“ yra senas bažnytinis terminas, turintis aiškias šaknis lotynų ir graikų kalbose. Lotyniškai vartotas žodis clericus kilo iš graikiško klērikós, kuris reiškė „tas, kuris turi dalį, paveldą“. Antikinėje krikščionybėje šis paveldas buvo suprantamas kaip Viešpaties tarnystė, o ne materialus turtas. Taigi klerikas yra žmogus, kuris pašventė savo gyvenimą dvasinei tarnybai ir yra įtrauktas į … [Skaityti toliau…]

V a. pr. m. e. Atėnų polise gimė reiškinys, kuris iki šiol kaitina teisininkų, politikų ir filosofų kraują. Tai sofizmas – sąmoningai sukonstruotas, logiškai klaidingas, tačiau iš pažiūros įtikinamas samprotavimas, skirtas klaidinti oponentą arba pasiekti pergalę ginče bet kokia kaina. Kol ankstyvieji mąstytojai ieškojo visatos prado žvaigždėse, sofistai (σοφισταί / sophists) suprato, kad žmogaus sukurtoje … [Skaityti toliau…]

Žodis „ekshortacija“ yra lietuviškoje vartosenoje kartais sutinkamas, bet iš tikrųjų jis yra neteisingas vertinys iš lotynų kalbos žodžio exhortatio. Lotyniškai exhortatio reiškia „paskatinimas“, „pamokymas“, „paraginimas“. Šaknį sudaro veiksmažodis hortari – raginti, skatinti. Priešdėlis ex- suteikia stipresnį toną – tarsi „stipriai paraginti“. Šis terminas seniai vartojamas Bažnyčios dokumentuose, ypač popiežiaus leidžiamuose raštuose, kurie nėra doktrininiu požiūriu … [Skaityti toliau…]

Mažesnieji broliai observantai (lot. Ordo Fratrum Minorum Observantiae „Order of Friars Minor“ arba OFM) yra vienas iš pagrindinių Pranciškonų ordino atšakų, kuri ypatingai pabrėžia pranciškonišką nuolankumą, neturtą ir gyvenimą pagal Kristaus Evangeliją. Straipsnis apie jų kilmę, nuostatus ir reikšmę. Mažesniųjų brolių observantų kilmė prasidėjo su šv. Pranciškumi iš Asyžija, kuris 1209 m. įsteigė broliją žmonių, … [Skaityti toliau…]