Kas yra kas?

Spiritizmas – XIX a. išsivystęs dvasinis judėjimas, teigiantis, kad žmogaus siela išlieka po mirties ir gali bendrauti su gyvaisiais per mediumus. Šis judėjimas remiasi idėja, kad dvasios ne tik egzistuoja, bet ir gali perduoti žinias, patarimus ar net įžvalgas apie anapusinį pasaulį. Spiritizmas siekia ne tik įrodyti sielos nemirtingumą, bet ir skatinti moralinį tobulėjimą, pagrįstą … [Skaityti toliau…]

Abraomo susitarimai (angl. Abraham Accords) – tai 2020 m. pasirašytos diplomatinės sutartys, kuriomis siekiama normalizuoti santykius tarp Izraelio ir kelių arabų valstybių. Tarpininkaujant JAV, 2020 m. rugsėjo 15 d. Vašingtone buvo pasirašyti susitarimai tarp Izraelio, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) ir Bahreino. Netrukus prisijungė ir Sudanas bei Marokas. Šie susitarimai tapo reikšmingu lūžiu Artimuosiuose Rytuose: jie … [Skaityti toliau…]

Smėlio audros Arabijos pusiasalyje ar Sinajaus dykumoje slepia seną tautą – beduinus, arabų kilmės klajoklius, kurių vardas kilęs iš arabiško „badawī“, reiškiančio „dykumų gyventoją“. Jie keliauja per Šiaurės Afriką, Siriją, Jordaniją, Iraką ir net Palestiną, vedini kupranugarių karavanais, kurie neša visą gyvenimą: juodas ožkų vilnos palapines, vandens odas ir arbatos katiliukus. Tradiciškai beduinai dalijasi į … [Skaityti toliau…]

Antropogenezė žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: ἄνθρωπος (ánthrōpos) – „žmogus“, γένεσις (génesis) – „gimimas, kilmė, atsiradimas“. Pažodžiui reiškia „žmogaus kilmė“ arba „žmonijos atsiradimas“. Terminas „antropogenezė“ iki 1868 m. niekur nebuvo vartojamas – tai buvo visiškai naujas Ernsto Haeckelio sukurtas žodis, kuriuo jis norėjo pabrėžti, kad žmogaus kilmė yra toks pat gamtinis procesas kaip bet … [Skaityti toliau…]

Donatizmas buvo krikščioniška schizma, kilusi IV a. Šiaurės Afrikoje, kuri pabrėžė Bažnyčios grynumą ir sakramentų galiojimo priklausomybę nuo dvasininko moralinio šventumo. Ši religinė srovė, pavadinta vyskupo Donato vardu, turėjo reikšmingą įtaką ankstyvosios krikščionybės debatams apie Bažnyčios prigimtį. Donatizmas atsirado apie 311 m. po Diokletiano persekiojimų, kai kilo ginčai dėl dvasininkų, kurie persekiojimų metu atidavė šventuosius … [Skaityti toliau…]

Manichėjizmas yra dualistinė religija, kurią III a. po Kr. Persijoje įkūrė pranašas Manis. Ši sinkretinė religinė srovė jungė krikščionybės, zoroastrizmo, budizmo ir gnosticizmo elementus, siūlydama savitą kosmologiją, kuri aiškino gėrio ir blogio kovą pasaulyje. Manichėjizmas kvietė žmogų ieškoti dvasinio išsilaisvinimo per žinojimą ir asketizmą, tačiau jo griežtas dualizmas ir sudėtinga kosmologija ribojo jo suderinamumą su … [Skaityti toliau…]

Providencija krikščioniškoje teologijoje reiškia Dievo rūpinimąsi ir vadovavimą kūrinijai, įskaitant visą pasaulį ir kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ši sąvoka atspindi tikėjimą, kad Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolat jį palaiko, kreipia į gera ir įgyvendina savo planą. Lietuvių kalboje žodis „providence“ verčiamas kaip „Apvaizda“, pabrėžiant Dievo išmintį ir meilę, kuri lydi kiekvieną gyvenimo akimirką.

Platono dialogas „Timajas“ yra vienas iš reikšmingiausių antikos filosofijos kūrinių, kuriame aptariama visatos kilmė, struktūra ir žmogaus vieta joje. Viena iš įsimintiniausių šio veikalo idėjų yra laiko apibrėžimas kaip „judantis amžinybės atvaizdas“ (kinēton tina eikona aiōnos). Ši frazė, išsakyta Timajaus veikėjo, atspindi Platono bandymą suderinti amžinybės – nekintamos, tobulos būsenos – ir laiko, kaip kintamo, … [Skaityti toliau…]

Stoikai buvo viena įtakingiausių senovės filosofinių mokyklų, kurios įtaka siekia Antikos laikus. Filosofija gimė Atėnuose apie 300 m. pr. Kr., kai Kipre gimęs Zenonas iš Kitijo ėmė mokyti po stoa poikile – dažytuoju portiku, nuo kurio ir kilo mokyklos pavadinimas. Stoicizmo pagrindas buvo gyvenimas pagal gamtą, derinant protą, dorybę ir vidinį ramumą. Stoikai manė, kad … [Skaityti toliau…]

Didysis gaisras, arba ekpyrosis (gr. ἐκπύρωσις, „sunaikinimas ugnimi“), yra senovės stoikų filosofijos sąvoka, apibūdinanti ciklišką visatos sunaikinimą ir atsinaujinimą per kosminę ugnį. Ši idėja, kilusi iš graikų stoicizmo, atspindi ne tik kosmologinį visatos suvokimą, bet ir gilią filosofinę bei etinę perspektyvą, kaip žmogus turėtų gyventi žinodamas, kad viskas yra laikina, tačiau kartu amžina per begalinį … [Skaityti toliau…]

Begalybė – tai sąvoka, kuri peržengia žmogaus vaizduotės ribas, keldama klausimus apie visatos prigimtį, Dievo esmę ir mūsų pačių egzistenciją. Šiame straipsnyje nagrinėjama begalybė per keturias perspektyvas: religinę, teologinę, filosofinę ir matematinę, atskleidžiant, kaip kiekviena jų praturtina mūsų supratimą apie šią paslaptingą idėją. Religiniu požiūriu begalybė dažnai siejama su dieviškąja esybe, kuri yra neaprėpiama ir … [Skaityti toliau…]

Tifonas, kurio originalus graikiškas ir angliškas vardas yra Typhon (Τυφῶν), yra ne dievas ir ne velnias, o pati didžiausia, baisiausia ir galingiausia pabaisa visoje graikų mitologijoje. Jis nebuvo tiesiog dar vienas monstras, su kuriuo kovojo didvyriai; Tifonas buvo kosminis košmaras, pirmapradžio chaoso įsikūnijimas, kurio vienintelis tikslas buvo nuversti Dzeusą ir sunaikinti Olimpo dievų tvarką. Jis … [Skaityti toliau…]