Onichomantija (iš graikų k. onyx – „nagas“ ir manteia – „būrimas“) yra būrimo menas, tiriant nagų formą, dėmes ir jų blizgesį saulės šviesoje. Nors šiandien tai atrodo kaip pamiršta mistika, viduramžiais ir renesanso laikais tai buvo rimta ateities spėjimo praktika, neretai priskiriama „baltajai magijai“ arba demonologiniams ritualams.
Tradiciškai onichomantija nebuvo tiesiog žiūrėjimas į nešvarius nagus. Tai buvo sudėtingas ritualas, dažniausiai atliekamas su vaikais (nes jie buvo laikomi tyrais ir lengviau priimančiais vizijas).
- Paruošimas: Jauno berniuko ar mergaitės nagai būdavo ištepami aliejumi, sumaišytu su suodžiais arba juodais dažais.
- Atspindys: Tada vaikas turėdavo ištiesti ranką prieš saulę ar stiprią šviesą. Buvo tikima, kad ant nušlifuoto, aliejuoto nago paviršiaus atsiranda vaizdiniai, panašiai kaip žiūrint į krištolinį rutulį.
- Interpretacija: Būrėjas klausdavo vaiko, ką jis mato nago paviršiuje. Vizijos būdavo aiškinamos kaip atsakymai į klausimus apie dingusius daiktus, būsimas keliones ar ligas.
Nagų ženklų reikšmės (Chiromantijos įtaka)
Vėlesnėse tradicijose onichomantija susiliejo su chiromantija (būrimu iš delno). Buvo manoma, kad balti taškeliai ar juostelės ant nagų turi specifines reikšmes:
- Ant nykščio: Žada dovaną arba naują darbą.
- Ant smiliaus: Pranašauja džiaugsmą arba pergalę.
- Ant vidurinio piršto: Reiškia kelionę arba judėjimą.
- Ant bevardžio: Simbolizuoja šlovę, turtus arba meilę.
- Ant mažojo piršto: Įspėja apie pavojų ar apgaulę.
Taip pat buvo stebima nagų spalva: gelsvi nagai pranašavo klastą, o rausvi ir sveiki – sėkmę bei gerą sveikatą.
Buvo manoma, kad piktosios dvasios (pvz., tavo minėtas Serugas) gali pasinaudoti šiuo būdu, kad pakištų vaiko akims melagingus vaizdus. Bažnyčia į onichomantiją žiūrėjo labai įtariai, laikydama tai paslėpta stabmeldyste, net jei ritualo metu būdavo kalbamos maldos.
Viduramžių raganų teismų metu onichomantija kartais būdavo pateikiama kaip įrodymas apie bendradarbiavimą su velniu. Jei moteris buvo rasta tirianti nagų ženklus, ji galėjo būti apkaltinta siekiu sužinoti „dievų paslaptis“, kas pagal bažnytinę teisę buvo griežtai draudžiama.
Šis būrimo būdas išliko populiarus iki pat XVIII a., kol mokslinė medicina nepaaiškino, kad dėmės ant nagų (leukonichija) dažniausiai atsiranda dėl mikro-traumų ar vitaminų trūkumo, o ne dėl artėjančių dovanų.