Kas yra vestalės?

Vestalės (vestales) buvo Romos dvasinis pamatas. Jos buvo deivės Vestos, namų židinio globėjos, kunigės, kurių pagrindinė užduotis buvo prižiūrėti amžinąją ugnį. Romėnai tikėjo: kol dega ši ugnis, tol stovi Roma.

Vestalių kolegiją sudarė tik šešios kunigės. Patekti į šias gretas buvo didžiulė garbė, bet kartu ir sunki našta.

• Atranka: Mergaitės būdavo atrenkamos labai jaunos – nuo 6 iki 10 metų amžiaus. Jos turėjo būti fiziškai sveikos, kilmingų tėvų dukros, o abu jų tėvai turėjo būti gyvi.
• Tarnyba: Vestalės įžadus duodavo 30-čiai metų. Šis laikas buvo suskirstytas į tris etapus:
  1. Pirmuosius 10 metų jos mokėsi paslapčių ir ritualų.
  2. Antruosius 10 metų jos atlikdavo pareigas.
  3. Paskutinius 10 metų jos mokydavo naujai priimtas mergaites.
• Skaistybė: Svarbiausia sąlyga buvo visiškas skaistumas. Vestalė turėjo išlikti mergelė visą tarnystės laikotarpį. Po 30 metų jos galėjo palikti šventyklą ir netgi ištekėti, tačiau dauguma pasirinkdavo likti šventykloje dėl savo aukšto statuso.

Pagrindinis vestalių gyvenimo centras buvo Vestos šventykla Romos forume.

1. Šventosios ugnies saugojimas: Jos turėjo užtikrinti, kad ugnis šventykloje niekada neužgestų. Jei ugnis užgesdavo, tai buvo laikoma baisiausia nelaime valstybei, o atsakinga vestalė būdavo žiauriai baudžiama plakimu.
2. Šventojo vandens nešimas: Jos kasdien nešdavo vandenį iš šventojo Egerijos šaltinio, nes šventyklos viduje nebuvo galima naudoti stovinčio vandens iš vamzdžių.
3. Mola Salsa gamyba: Jos gamino specialius sūdytus miltus (mola salsa), kuriais būdavo pabarstomi visi viešieji aukojami gyvūnai (iš čia kilo žodis „imoliacija“ – paaukojimas).
4. Dokumentų saugojimas: Dėl savo neliečiamumo statuso vestalės saugojo svarbiausius valstybės dokumentus, testamentus (pavyzdžiui, Julijaus Cezario testamentą) ir slaptus religinius artefaktus.

Nors jų gyvenimas buvo griežtai apribotas, vestalės turėjo teises, kurių neturėjo jokia kita moteris Romoje:

• Jos buvo laisvos nuo tėvo valdžios (patria potestas).
• Jos turėjo teisę valdyti turtą ir rašyti testamentą.
• Viešumoje jas lydėdavo liktoriai (apsaugininkai), kurie paprastai lydėdavo tik aukščiausius valstybės vadovus.
• Jei pasmerktasis myriop pakeliui į bausmės vietą atsitiktinai sutikdavo vestalę, jis būdavo apdovanojamas laisve.
• Už vestalės įžeidimą grėsė mirties bausmė.

Bausmės už įžadų sulaužymą

Vestalės kūnas buvo laikomas šventu, todėl jos nebuvo galima mušti ar lieti jos kraujo (išskyrus vyriausiojo pontifiko bausmę už ugnies užgesinimą). Tačiau, jei vestalė sulaužydavo skaistybės įžadus (incestum), bausmė būdavo šiurpi.

Kadangi jos kraujo pralieti nebuvo galima, prasižengusi vestalė būdavo palaidojama gyva. Ją nunešdavo į požeminę kamerą „Nedorėlių lauke“ (Campus Sceleratus), palikdavo šiek tiek maisto ir vandens, o įėjimą užpildavo žemėmis. Romėnai tikėjo, kad taip jie ne žudo ją patys, o palieka deivės Vestos teismui. Jos sugulovas būdavo mirtinai nuplakamas forume.

Istorinės sąsajos

• Rėja Silvija: Garsiausia istorinė (arba mitinė) vestalė buvo Romulo ir Remo motina. Pasak legendos, ji buvo priversta tapti vestale, kad neturėtų palikuonių, tačiau nuo karo dievo Marso pagimdė dvynius, kurie įkūrė Romą.
• Institucijos pabaiga: Kaip ir augūrai, vestalės išnyko IV a. po Kr., kai krikščionių imperatorius Teodosijus I užgesino šventąją ugnį ir išvaikė kolegiją. Paskutinė žinoma vyriausioji vestalė buvo Celija Konkordija.

Vestalių palyginimas su Augūrais

Šios moterys buvo Romos orumas ir sąžinė. Kol augūrai žiūrėjo į dangų, vestalės žiūrėjo į židinį, užtikrindamos, kad namų ir valstybės širdis niekada neatvėstų.