Terminas šabašas lietuvių kalboje yra pagrindinis ir tinkamiausias žodis apibūdinti mitologinį raganų susirinkimą. Nors verčiant iš kitų kalbų (ypač anglų ar prancūzų) dirbtinis intelektas dažnai siūlo žodį „sabatas“, lietuvių kalboje šios sąvokos turi skirtingus atspalvius, o jų painiava kyla dėl bendros etimologinės kilmės.
Terminų painiava: Šabašas ar Sabatas ir Šabatas
Žodis kilęs iš hebrajų kalbos šabbat („poilsio diena“), kuris judaizme reiškia šventąją septintąją savaitės dieną – šabatą. Viduramžių Europoje, siekiant demonizuoti „kitokius“ ir kitatikius, šis terminas buvo pasisavintas ir pritaikytas apibūdinti slaptus raganų susirinkimus.
- Šabašas: Tai nusistovėjęs lietuviškas terminas raganų puotai. Būtent šį žodį vertėjai ir autoriai vartoja norėdami pabrėžti magišką, naktinį ir demonišką susirinkimo pobūdį.
- Sabatas: Lietuvių kalboje šis variantas dažniausiai atsiranda kaip tiesioginis vertimas (kalka) iš prancūzų (sabbat) ar anglų (sabbath) kalbų. Nors kai kurie šiuolaikiniai AI modeliai jį naudoja automatiškai, istoriniame ir grožiniame kontekste jis dažnai laikomas mažiau tiksliu nei „šabašas“.
- Kilmės sluoksniai: Kai kurie tyrinėtojai mano, kad terminas galėjo susilieti ne tik su žydų šabu, bet ir su senovės Frigijos dievo Sabazijaus kultu ar romėnų bakchanalijomis – orgijinėmis šventėmis, kuriose vyravo palaidumas.
Šabatas (hebr. šabbāt – „poilsis“) yra svarbiausia savaitinė judėjų šventė, septintoji savaitės diena, skirta poilsiui ir maldai, kuri prasideda penktadienio saulėlydžiu ir baigiasi šeštadienio vakarą. Ji simbolizuoja septintąją pasaulio kūrimo dieną, kai Dievas ilsėjosi po savo darbų, todėl tikintiesiems šiuo metu draudžiama dirbti bet kokį kūrybinį ar fizinį darbą. Šventė pradedama žvakių uždegimu bei bendra vakariene šeimoje, siekiant atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir susikoncentruoti į dvasinį ryšį su Dievu bei artimaisiais.
Kas vyko raganų šabašuose?
Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų sąmonėje šabašas buvo suvokiamas kaip „juodoji puota“ – visiška krikščioniškos liturgijos priešingybė. Tikėta, kad raganos į nuošalias vietas (Šatrijos kalną Lietuvoje, Briokeną Vokietijoje ar panašias vietas) susirenka naktį, dažniausiai skrisdamos ant šluotų ar gyvulių.
Pagrindiniai šabašo elementai pagal senovės vaizdinius:
- Ritualai: Raganos atlikdavo magiškus veiksmus, kviesdavo demonus ir tyčiodavosi iš krikščioniškų simbolių (pvz., skaitydavo maldas atbulai).
- Puota: Susirinkusieji valgė ir gėrė, o pasakojimai dažnai būdavo papildomi šiurpiais faktais apie neįprastą maistą.
- Šokiai ir muzika: Laukiniai šokiai aplink laužus iki pat gaidžių giedojimo.
- Sandoris: Tai būdavo proga susitikti su pačiu velniu, kuris pasirodydavo įvairiomis formomis – kaip ožys (kaip matėme jūsų originale), juodas šuo ar baisus milžinas.
Bažnyčios ir teismų vaidmuo
Bažnyčiai šabašas nebuvo tik pasaka – tai buvo laikoma ereziška anti-liturgija. Inkvizitoriai ir teologai naudojo šabašo vaizdinį kaip galingą kontrolės įrankį. Jei žmogus būdavo apkaltinamas dalyvavimu šabaše, tai automatiškai reiškė mirtiną nuodėmę – sąmoningą sandorį su velniu ir maištą prieš visuomenės normas.
Garsiausios bylos, tokios kaip 1692 m. Salemo raganų teismai ar masiniai procesai Vokietijoje bei Prancūzijoje, rėmėsi liudijimais apie šiuos naktinius susirinkimus. Šiandien istorikai sutaria, kad šabašai nebuvo realūs įvykiai, o veikiau kolektyvinės baimės, isterijos ir propagandos vaisius, nukreiptas prieš moteris ir socialiai pažeidžiamus žmones.