Kas yra kas?

Shakers (Drebuliai), oficialiai vadinami Jungtine tikinčiųjų Kristaus antruoju atėjimu draugija, yra XVIII a. krikščionių sekta, kilusi Anglijoje ir vėliau klestėjusi JAV. Žinomi dėl savo ekstatiškų šokių pamaldų metu, celibato ir komunalinio gyvenimo, jie paliko reikšmingą pėdsaką Amerikos religinėje ir kultūrinėje istorijoje. Shakers judėjimas užgimė 1747 m. Mančesteryje, Anglijoje, kai Jane ir James Wardley, buvę kvakeriai, … [Skaityti toliau…]

Žodis „genocidas“ kilo iš graikų kalbos žodžio genos („gentis“, „tauta“) ir lotynų kalbos žodžio cide (iš caedere, reiškiančio „žudyti“). Šį terminą 1944 m. sukūrė lenkų kilmės teisininkas Raphaelis Lemkinas, siekdamas apibūdinti sistemingą tam tikros tautinės, etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimą. Lemkinas, paveiktas Holokausto ir ankstesnių masinių žudynių, tokių kaip armėnų genocidas Osmanų imperijoje, norėjo … [Skaityti toliau…]

Denunciacija (lot. denuntiatio, reiškianti „pranešimas“ arba „skundas“) Katalikų Bažnyčios kontekste yra oficialus skundas arba pranešimas apie įtariamą nusikaltimą, dažniausiai susijusį su tikėjimo, moralės ar kanonų teisės pažeidimais, pateikiamas kompetentingai bažnytinei institucijai, tokiai kaip vietos vyskupas ar Šventoji Oficija. Denunciacija buvo ypač svarbi nagrinėjant sunkius nusikaltimus, tokius kaip erezija, apostazė ar solicitacija (kunigo bandymas suvilioti atgailautoją … [Skaityti toliau…]

Bažnyčios laivas (Navis Ecclesiae) – yra vienas iš tų simbolių, kurie susiformavo natūraliai iš krikščionių patirties. Nuo pat pirmųjų amžių tikintieji save suvokė kaip bendruomenę, keliaujančią per pasaulį, kuriame netrūksta sumaišties, pavojų ir išbandymų. Laivas tapo patogia metafora šiai kelionei apibūdinti: jis juda pirmyn, priklauso nuo bendro darbo, o jo kryptis turi būti aiški, kad … [Skaityti toliau…]

Provokacija yra reiškinys, kuris nuo seniausių laikų lydėjo žmogaus kultūrą, religiją, politiką ir meną. Pats žodis kilęs iš lotyniško provocare – „iššaukti“, „išprovokuoti“, „kviesti į kovą“, ir ši etimologija puikiai atskleidžia jo prigimtį: provokacija visada yra kvietimas reaguoti. Nors žodis dažnai turi neigiamą atspalvį, jo esmė yra kur kas platesnė: provokacija gali būti tiek destruktyvi, … [Skaityti toliau…]

Sefira (dgs. sefirot) – tai vienas iš pagrindinių žydų mistikos, ypač kabaloje, vartojamų terminų. Sefiros suprantamos kaip Dievo savybių, emanacijų arba kūrybinių galių sistema, per kurią Dievas atsiskleidžia pasauliui ir palaiko kūriniją. Pats žodis kilęs iš hebrajų safir – „spindėti“, „šviesti“, taip pat siejamas su sfar – „skaičiuoti“, todėl sefira turi tiek šviesos, tiek tvarkos, … [Skaityti toliau…]

Dervišas – tai musulmonų sufizmo tradicijos asketas, priklausantis vienai iš dervišų brolijų (tarikatų). Pats žodis kilęs iš persų darvīš – „vargšas“, „neturtėlis“, ir nurodo ne tiek materialinį skurdą, kiek dvasinį nusistatymą: atsisakymą prisirišti prie pasaulio, kad žmogus galėtų visiškai atsiverti Dievo artumui. Dervišai siekia gyventi paprastai, kukliai, nuolankiai, o jų tikslas – vidinis apsivalymas, širdies … [Skaityti toliau…]

Šiboleto terminas turi nepaprastai įdomią istoriją, kuri prasideda nuo vieno dramatiškiausių epizodų Senojo Testamento pasakojimuose. Pats žodis šibbolet hebrajiškai reiškia „varpa“ arba „upelio srovė“, tačiau jo reikšmė tapo kur kas platesnė. Teisėjų knygos 12 skyriuje pasakojama, kaip gileadiečiai, kovodami su efraimais, naudojo šį žodį kaip kalbinį testą. Efraimai negalėjo ištarti „š“ ir vietoje to sakydavo … [Skaityti toliau…]

Heremitas (taip pat vartojama forma eremitas) – tai atsiskyrėlis, žmogus, kuris dėl religinių motyvų pasitraukia iš visuomenės ir gyvena vienumoje, dažniausiai maldoje, asketizme ir tyloje. Pats žodis kilęs iš graikų erēmitēs – „dykumų gyventojas“, „atsiskyrėlis“. Iš čia ir lietuviškas „eremitas“, o forma „heremitas“ yra vėlesnė, per lotynų kalbą susiformavusi atmaina. Heremitai atsirado ankstyvojoje krikščionybėje, ypač … [Skaityti toliau…]

Kenotafas – tai tuščias kapas, paminklas žmogui, kurio kūnas palaidotas kitur arba apskritai nerastas. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: kenos („tuščias“) ir taphos („kapas“). Tai simbolinis atminimo ženklas, skirtas pagerbti mirusįjį, net jei fizinio palaidojimo vietos nėra. Kenotafai atsirado labai seniai. Antikoje jie buvo statomi žuvusiems mūšiuose, nuskendusiems jūroje ar dingusiems be žinios. Tokie … [Skaityti toliau…]

Žodis „konsensusas“ kilęs iš lotyniško consensus – „sutarimas“, „bendras pritarimas“, „vieninga nuomonė“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas tiek politiniuose, tiek filosofiniuose tekstuose, žymint ne priverstinį, o laisvai pasiektą bendrą sprendimą. Romos politinėje kultūroje consensus reiškė visuomenės sluoksnių pritarimą valdžiai, o filosofijoje – harmoningą proto ir valios sutarimą. Iš lotynų kalbos žodis pateko į daugelį … [Skaityti toliau…]

Žodis „verdiktas“ kilęs iš lotyniško veredictum – „teisingai pasakyta“. Romėnų teisėje tai buvo prisiekusiųjų ar teisėjo paskelbtas galutinis sprendimas, laikomas autoritetingu ir nebeatšaukiamu. Ši reikšmė išliko per viduramžių lotynų ir prancūzų kalbas, o vėliau pateko į daugelį Europos kalbų, tarp jų ir lietuvių. Todėl ir šiandien „verdiktas“ pirmiausia siejamas su teisiniu sprendimu, kuriuo užbaigiama byla … [Skaityti toliau…]