Kas yra kas?

Sefira (dgs. sefirot) – tai vienas iš pagrindinių žydų mistikos, ypač kabaloje, vartojamų terminų. Sefiros suprantamos kaip Dievo savybių, emanacijų arba kūrybinių galių sistema, per kurią Dievas atsiskleidžia pasauliui ir palaiko kūriniją. Pats žodis kilęs iš hebrajų safir – „spindėti“, „šviesti“, taip pat siejamas su sfar – „skaičiuoti“, todėl sefira turi tiek šviesos, tiek tvarkos, … [Skaityti toliau…]

Dervišas – tai musulmonų sufizmo tradicijos asketas, priklausantis vienai iš dervišų brolijų (tarikatų). Pats žodis kilęs iš persų darvīš – „vargšas“, „neturtėlis“, ir nurodo ne tiek materialinį skurdą, kiek dvasinį nusistatymą: atsisakymą prisirišti prie pasaulio, kad žmogus galėtų visiškai atsiverti Dievo artumui. Dervišai siekia gyventi paprastai, kukliai, nuolankiai, o jų tikslas – vidinis apsivalymas, širdies … [Skaityti toliau…]

Šiboleto terminas turi nepaprastai įdomią istoriją, kuri prasideda nuo vieno dramatiškiausių epizodų Senojo Testamento pasakojimuose. Pats žodis šibbolet hebrajiškai reiškia „varpa“ arba „upelio srovė“, tačiau jo reikšmė tapo kur kas platesnė. Teisėjų knygos 12 skyriuje pasakojama, kaip gileadiečiai, kovodami su efraimais, naudojo šį žodį kaip kalbinį testą. Efraimai negalėjo ištarti „š“ ir vietoje to sakydavo … [Skaityti toliau…]

Heremitas (taip pat vartojama forma eremitas) – tai atsiskyrėlis, žmogus, kuris dėl religinių motyvų pasitraukia iš visuomenės ir gyvena vienumoje, dažniausiai maldoje, asketizme ir tyloje. Pats žodis kilęs iš graikų erēmitēs – „dykumų gyventojas“, „atsiskyrėlis“. Iš čia ir lietuviškas „eremitas“, o forma „heremitas“ yra vėlesnė, per lotynų kalbą susiformavusi atmaina. Heremitai atsirado ankstyvojoje krikščionybėje, ypač … [Skaityti toliau…]

Kenotafas – tai tuščias kapas, paminklas žmogui, kurio kūnas palaidotas kitur arba apskritai nerastas. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: kenos („tuščias“) ir taphos („kapas“). Tai simbolinis atminimo ženklas, skirtas pagerbti mirusįjį, net jei fizinio palaidojimo vietos nėra. Kenotafai atsirado labai seniai. Antikoje jie buvo statomi žuvusiems mūšiuose, nuskendusiems jūroje ar dingusiems be žinios. Tokie … [Skaityti toliau…]

Žodis „konsensusas“ kilęs iš lotyniško consensus – „sutarimas“, „bendras pritarimas“, „vieninga nuomonė“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas tiek politiniuose, tiek filosofiniuose tekstuose, žymint ne priverstinį, o laisvai pasiektą bendrą sprendimą. Romos politinėje kultūroje consensus reiškė visuomenės sluoksnių pritarimą valdžiai, o filosofijoje – harmoningą proto ir valios sutarimą. Iš lotynų kalbos žodis pateko į daugelį … [Skaityti toliau…]

Žodis „verdiktas“ kilęs iš lotyniško veredictum – „teisingai pasakyta“. Romėnų teisėje tai buvo prisiekusiųjų ar teisėjo paskelbtas galutinis sprendimas, laikomas autoritetingu ir nebeatšaukiamu. Ši reikšmė išliko per viduramžių lotynų ir prancūzų kalbas, o vėliau pateko į daugelį Europos kalbų, tarp jų ir lietuvių. Todėl ir šiandien „verdiktas“ pirmiausia siejamas su teisiniu sprendimu, kuriuo užbaigiama byla … [Skaityti toliau…]

Osteopatija – tai gydymo metodas, paremtas įsitikinimu, kad žmogaus kūnas yra vieninga visuma, kurios struktūros ir funkcijos glaudžiai susijusios. Osteopatai gydo rankomis, siekdami atkurti kūno pusiausvyrą, pagerinti kraujotaką, nervų veiklą ir natūralius gijimo procesus. Jie laikosi minties, kad kūnas turi įgimtą gebėjimą pats save gydyti, jei jam netrukdoma. Osteopatijos pradininkas Andrew Taylor Still (1828–1917) gimė … [Skaityti toliau…]

Skaičius 666 dažniausiai vadinamas žvėries skaičiumi. Jo ištakos siekia Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygą (13:18), kur rašoma: „Kas turi išminties, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius. Jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ Šis skaičius tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų simbolių krikščioniškoje pasaulėžiūroje, o vėliau – ir visos Vakarų kultūros vaizduotėje. Jis dažnai siejamas … [Skaityti toliau…]

Betliejaus žvaigždė yra vienas iš reikšmingiausių krikščionių simbolių, siejamų su Jėzaus gimimu. Ji minima Evangelijoje pagal Matą kaip dangiškasis ženklas, vedęs Išminčius (Tris Karalius) į Betliejų, kur gimė Kristus. Ši žvaigždė simbolizuoja dieviškąją šviesą, apreiškimą ir Dievo vadovavimą. Betliejaus žvaigždės įvaizdis kildinamas iš Evangelijos pagal Matą (2:1–12), kur aprašoma, kaip Išminčiai iš Rytų, vadovaujami „Jo … [Skaityti toliau…]

Harmonija – tarsi tyli melodija, skambanti sielos gilumoje, kai viskas stoja į savo vietas: mintys, jausmai, veiksmai ir ryšys su pasauliu. Tai būsena, siejama su ramybe, pusiausvyra ir grožiu, tačiau kartu ir su gilia dvasine prasme. Žodis „harmonija“ kilęs iš graikų kalbos harmonia, reiškiančio „suderinimas“, „santykis“ arba „vienybė“. Terminas kildinamas iš šaknies ar- („sujungti“ arba … [Skaityti toliau…]

Bultmano iššūkis – tai vokiečių teologo Rudolfo Bultmano (1884–1976) pasiūlytas požiūris, reikalaujantis „demitologizuoti“ Naująjį Testamentą, t.y. atskirti jo religinę žinią nuo mitologinių formų, kad būtų suprantama šiuolaikiniu kontekstu. Bultmanas teigė, kad Biblijoje aprašyti stebuklai, demonai, dangaus karalystės vaizdiniai ar fizinis prisikėlimas yra I amžiaus mitologinės išraiškos, kurias modernus žmogus negali priimti tiesiogine prasme. Jo iššūkis … [Skaityti toliau…]