Kas yra kas?

Sampo yra vienas paslaptingiausių ir daugiasluoksnių objektų suomių–karelų mitologijoje, žinomas iš nacionalinio epo „Kalevala“. Tai ne paprastas daiktas, o simbolinis klestėjimo, gausos ir kosminės tvarkos šaltinis. Epe Sampo nukala dieviškasis kalvis Ilmarinenas, o jo paskirtis – nuolat gaminti gėrybes: miltus, druską ir auksą. Kitaip tariant, tai mitinis įrenginys, kuris be pertraukos kuria tai, ko žmonėms … [Skaityti toliau…]

Orfizmas (Orphism) – tai senovės graikų religinė ir mistinė tradicija, iškilusi maždaug VI–V a. pr. Kr. ir siejama su legendiniu dainiumi Orfėju. Nors pats Orfėjus yra mitinė figūra, jo vardu pažymėta visa pasaulėžiūra, kuri išsiskiria ypatingu dėmesiu sielos kilmei, jos likimui po mirties ir žmogaus vidiniam apsivalymui. Orfizmas nebuvo organizuota religija su šventyklomis ar kunigais … [Skaityti toliau…]

Viešpaties vakarienė (lot. Coena Domini) yra krikščionių tikėjimo apeiga, kurią Jėzus įsteigė per paskutinę vakarienę su savo mokiniais ir aiškiai liepė ją tęsti žodžiais „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19; 1 Kor 11,24–25). Tai reiškia, kad ši apeiga nėra vėliau atsiradusi tradicija, bet tiesioginis Kristaus nurodymas, kurį Bažnyčia vykdo iki šiol. Viešpaties vakarienės metu tikintieji … [Skaityti toliau…]

Terminas „mirtimi numirti“ (lot. morte moriatur) yra archajiška ir itin griežta teisinė bei religinė formulė, kilusi iš lotyniškojo Šventojo Rašto vertimo, žinomo kaip Vulgata. Ši frazė yra tiesioginis vertimas iš hebrajų kalbos idiomos, kurioje veiksmažodžio pakartojimas sustiprina jo reikšmę. Bibliniame kontekste tai reiškia ne tiesiog biologinę mirtį, o neišvengiamą, užtikrintą ir dažnai neatidėliotiną mirties bausmę … [Skaityti toliau…]

Avinjono nelaisvė (lot. Captivitas Babylonia papatus, 1309–1377 m.) yra vienas kontroversiškiausių Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpių, kai popiežius rezidavo ne Romoje, o Avinjone, Prancūzijoje. Šis periodas, dažnai vadinamas „Babilonijos nelaisve“ dėl paralelių su žydų tremtimi Babilone, buvo pažymėtas Prancūzijos monarchijos įtaka popiežystei, Bažnyčios centralizacija ir augančia kritika dėl popiežių turtų bei politinio angažavimosi. Avinjono nelaisvė ne … [Skaityti toliau…]

Doxa (graikų k. δόξα) – tai nuomonė, dažnai paremta prielaidomis, jausmais ar neišbandytomis idėjomis, o ne tvirtu pagrindu. Senovės graikų filosofai, tokie kaip Platonas, doxa laikė žemesne pažinimo forma, priešinga epistēmei – tikram, pagrįstam žinojimui. Platonas savo „Valstybės“ olų alegorijoje doxa prilygino šešėliams ant sienos: žmonės tiki, kad tai tikrovė, bet iš tiesų mato tik … [Skaityti toliau…]

Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu. Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai … [Skaityti toliau…]

Diteizmas – tai religinė ar filosofinė sistema, teigianti, kad egzistuoja du dievai, dažnai laikomi lygiaverčiais, bet turinčiais skirtingas ar priešingas funkcijas, savybes ar roles. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „di-“ (du) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „dviejų dievų tikėjimą“. Diteizmas skiriasi nuo monoteizmo (vieno dievo) ir politeizmo (daug dievų), nes pabrėžia tiksliai dvi dieviškas esybes. … [Skaityti toliau…]

Vėlės lietuvių mitologijoje ir folklore yra mirusiųjų sielos arba dvasios, užimantis svarbią vietą senovės baltų tikėjimų sistemoje. Jos rodo lietuvių pasaulėžiūrą apie mirtį, pomirtinį gyvenimą ir ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vėlės yra nematerialios mirusiųjų esybės – sielos arba dvasios, kurios po žmogaus mirties palieka kūną ir egzistuoja kitame būvyje. Lietuvių mitologijoje jos nėra vien … [Skaityti toliau…]

Vienos susirinkimas, vykęs 1311–1312 m., yra vienas iš mažiau žinomų, tačiau svarbių viduramžių Bažnyčios susirinkimų, atspindintis XIV a. pradžios politinius ir teologinius iššūkius. Susirinkimas vyko nuo 1311 m. spalio 16 d. iki 1312 m. gegužės 6 d. Vienoje, tuometinėje Prancūzijos karalystėje (dabar Vienne, Prancūzija), netoli Liono. Posėdžiai greičiausiai vyko Vienos katedroje (Šv. Mauricijaus katedroje) arba … [Skaityti toliau…]

Pelenai (lot. cinis) religiniame ir dvasiniame kontekste yra simbolis, nurodantis į žmogaus laikinumą, trapumą ir nuolankumą prieš Kūrėją. Kadangi pelenai yra tai, kas lieka ugniai sunaikinus materiją, jie daugelyje religijų tapo ženklu, primenančiu apie žmogaus mirtingumą ir būtinybę pripažinti savo ribotumą. Pelenai taip pat naudojami kaip apsivalymo ir dvasinio atsinaujinimo ženklas, nes jie simbolizuoja grįžimą … [Skaityti toliau…]

Prisikėlimo kryžius (Resurrection Cross) yra krikščioniškas simbolis, naudojamas daugiausia Velykų laikotarpiu, pabrėžiantis Kristaus prisikėlimą. Skirtingai nuo tradicinio kryžiaus su Nukryžiuotojo atvaizdu (krucifikso), Prisikėlimo kryžius yra paprastas, be Kristaus kūno, simbolizuojantis tuščią kryžių po prisikėlimo – pergalę prieš mirtį ir naują gyvenimą. Jo dizainas dažnai būna minimalistinis, kartais puošiamas gėlėmis, audeklais ar kitais vilties ir šviesos … [Skaityti toliau…]