Kas yra kas?

Sefirot – tai dešimt dieviškų emanacijų arba aspektų, per kuriuos Dievas (hebr. Ein Sof – „Beribis“) reiškiasi pasauliui ir palaiko visatos tvarką. Ši struktūra yra Kabalos – žydų mistinės tradicijos – pagrindas ir atskleidžia, kaip neaprėpiamas Dievas tampa pažinus per įvairias savo savybes. Sefira (dgs. sefirot, hebr. סְפִירוֹת) reiškia „skaičių“, „spindesį“ arba „sferą“. Tai ženklai … [Skaityti toliau…]

Kontempliatyvios vienuolės – tai moterys, pašventusios savo gyvenimą Dievui per maldą, tylą ir atsiskyrimą, dažnai klauzūriniuose vienuolynuose, kur jų pagrindinė misija yra kontempliacija – gilus, meditatyvus Dievo buvimo išgyvenimas. Jų gyvenimas, apgaubtas popiežiškojo uždarumo (clausura papalis), yra tarsi Bažnyčios plaučiai, alsuojantys malda už visą žmoniją. Kontempliatyvios vienuolės yra moterys, davusios vienuolinius įžadus (skaistumo, neturto ir … [Skaityti toliau…]

Akrės apgultis, žinoma kaip Siege of Acre anglų kalboje, حصار عكا (Ḥiṣār ʿAkkā) arabų kalboje ir Siège de Saint-Jean-d’Acre prancūzų kalboje, vyko 1189 m. rugpjūčio 28 d. – 1191 m. liepos 12 d. Akrės mieste, dabartiniame Izraelyje, per Trečiąjį kryžiaus žygį. Ši ilga ir kruvina apgultis tapo vienu svarbiausių žygio įvykių, kai kryžiuočiai, vadovaujami Ričardo … [Skaityti toliau…]

Dangiškasis susirinkimas (lot. concilium caeleste, taip pat vadinamas concilium divinum), aprašytas Apreiškimo Jonui knygoje, yra vienas iš ryškiausių ir teologiškai turtingiausių Naujojo Testamento regėjimų. Jis atveria skaitytojui dangaus tikrovę, kurioje Dievas apsireiškia kaip visatos Valdovas, o visa kūrinija susitelkia aplink Jo sostą nuolatinei garbei ir šlovinimui. Šis regėjimas yra esminė krikščioniškosios eschatologijos dalis, parodanti, kas … [Skaityti toliau…]

Žodis „šarlatanas“ šiandien reiškia apsimetėlį, kuris žada daugiau, nei gali, ir sąmoningai kuria klaidingą įspūdį apie savo gebėjimus. Jo šaknys siekia Italiją: iš ciarlare – „plepėti, taukšti“ – ir cerretano, Cerreto miesto pavadinimo, kuris viduramžiais garsėjo klajojančiais „gydytojais“, siūliusiais stebuklingus eliksyrus ir vaistus. Šie du žodžiai susiliejo į ciarlatano, o vėliau per prancūzų kalbą virto … [Skaityti toliau…]

Sampo yra vienas paslaptingiausių ir daugiasluoksnių objektų suomių–karelų mitologijoje, žinomas iš nacionalinio epo „Kalevala“. Tai ne paprastas daiktas, o simbolinis klestėjimo, gausos ir kosminės tvarkos šaltinis. Epe Sampo nukala dieviškasis kalvis Ilmarinenas, o jo paskirtis – nuolat gaminti gėrybes: miltus, druską ir auksą. Kitaip tariant, tai mitinis įrenginys, kuris be pertraukos kuria tai, ko žmonėms … [Skaityti toliau…]

Orfizmas (Orphism) – tai senovės graikų religinė ir mistinė tradicija, iškilusi maždaug VI–V a. pr. Kr. ir siejama su legendiniu dainiumi Orfėju. Nors pats Orfėjus yra mitinė figūra, jo vardu pažymėta visa pasaulėžiūra, kuri išsiskiria ypatingu dėmesiu sielos kilmei, jos likimui po mirties ir žmogaus vidiniam apsivalymui. Orfizmas nebuvo organizuota religija su šventyklomis ar kunigais … [Skaityti toliau…]

Viešpaties vakarienė (lot. Coena Domini) yra krikščionių tikėjimo apeiga, kurią Jėzus įsteigė per paskutinę vakarienę su savo mokiniais ir aiškiai liepė ją tęsti žodžiais „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19; 1 Kor 11,24–25). Tai reiškia, kad ši apeiga nėra vėliau atsiradusi tradicija, bet tiesioginis Kristaus nurodymas, kurį Bažnyčia vykdo iki šiol. Viešpaties vakarienės metu tikintieji … [Skaityti toliau…]

Terminas „mirtimi numirti“ (lot. morte moriatur) yra archajiška ir itin griežta teisinė bei religinė formulė, kilusi iš lotyniškojo Šventojo Rašto vertimo, žinomo kaip Vulgata. Ši frazė yra tiesioginis vertimas iš hebrajų kalbos idiomos, kurioje veiksmažodžio pakartojimas sustiprina jo reikšmę. Bibliniame kontekste tai reiškia ne tiesiog biologinę mirtį, o neišvengiamą, užtikrintą ir dažnai neatidėliotiną mirties bausmę … [Skaityti toliau…]

Avinjono nelaisvė (lot. Captivitas Babylonia papatus, 1309–1377 m.) yra vienas kontroversiškiausių Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpių, kai popiežius rezidavo ne Romoje, o Avinjone, Prancūzijoje. Šis periodas, dažnai vadinamas „Babilonijos nelaisve“ dėl paralelių su žydų tremtimi Babilone, buvo pažymėtas Prancūzijos monarchijos įtaka popiežystei, Bažnyčios centralizacija ir augančia kritika dėl popiežių turtų bei politinio angažavimosi. Avinjono nelaisvė ne … [Skaityti toliau…]

Doxa (graikų k. δόξα) – tai nuomonė, dažnai paremta prielaidomis, jausmais ar neišbandytomis idėjomis, o ne tvirtu pagrindu. Senovės graikų filosofai, tokie kaip Platonas, doxa laikė žemesne pažinimo forma, priešinga epistēmei – tikram, pagrįstam žinojimui. Platonas savo „Valstybės“ olų alegorijoje doxa prilygino šešėliams ant sienos: žmonės tiki, kad tai tikrovė, bet iš tiesų mato tik … [Skaityti toliau…]

Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu. Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai … [Skaityti toliau…]