Kas yra kas?

Diteizmas – tai religinė ar filosofinė sistema, teigianti, kad egzistuoja du dievai, dažnai laikomi lygiaverčiais, bet turinčiais skirtingas ar priešingas funkcijas, savybes ar roles. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „di-“ (du) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „dviejų dievų tikėjimą“. Diteizmas skiriasi nuo monoteizmo (vieno dievo) ir politeizmo (daug dievų), nes pabrėžia tiksliai dvi dieviškas esybes. … [Skaityti toliau…]

Vėlės lietuvių mitologijoje ir folklore yra mirusiųjų sielos arba dvasios, užimantis svarbią vietą senovės baltų tikėjimų sistemoje. Jos rodo lietuvių pasaulėžiūrą apie mirtį, pomirtinį gyvenimą ir ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vėlės yra nematerialios mirusiųjų esybės – sielos arba dvasios, kurios po žmogaus mirties palieka kūną ir egzistuoja kitame būvyje. Lietuvių mitologijoje jos nėra vien … [Skaityti toliau…]

Vienos susirinkimas, vykęs 1311–1312 m., yra vienas iš mažiau žinomų, tačiau svarbių viduramžių Bažnyčios susirinkimų, atspindintis XIV a. pradžios politinius ir teologinius iššūkius. Susirinkimas vyko nuo 1311 m. spalio 16 d. iki 1312 m. gegužės 6 d. Vienoje, tuometinėje Prancūzijos karalystėje (dabar Vienne, Prancūzija), netoli Liono. Posėdžiai greičiausiai vyko Vienos katedroje (Šv. Mauricijaus katedroje) arba … [Skaityti toliau…]

Pelenai (lot. cinis) religiniame ir dvasiniame kontekste yra simbolis, nurodantis į žmogaus laikinumą, trapumą ir nuolankumą prieš Kūrėją. Kadangi pelenai yra tai, kas lieka ugniai sunaikinus materiją, jie daugelyje religijų tapo ženklu, primenančiu apie žmogaus mirtingumą ir būtinybę pripažinti savo ribotumą. Pelenai taip pat naudojami kaip apsivalymo ir dvasinio atsinaujinimo ženklas, nes jie simbolizuoja grįžimą … [Skaityti toliau…]

Prisikėlimo kryžius (Resurrection Cross) yra krikščioniškas simbolis, naudojamas daugiausia Velykų laikotarpiu, pabrėžiantis Kristaus prisikėlimą. Skirtingai nuo tradicinio kryžiaus su Nukryžiuotojo atvaizdu (krucifikso), Prisikėlimo kryžius yra paprastas, be Kristaus kūno, simbolizuojantis tuščią kryžių po prisikėlimo – pergalę prieš mirtį ir naują gyvenimą. Jo dizainas dažnai būna minimalistinis, kartais puošiamas gėlėmis, audeklais ar kitais vilties ir šviesos … [Skaityti toliau…]

Dievo ranka nuo seniausių laikų yra viena stipriausių religinių metaforų, žyminti ne tik patį Kūrėją, bet ir Jo veikimą pasaulyje. Žmonės, neturėdami galimybės įsivaizduoti ar vaizduoti Dievo visumos, pasirinko ranką kaip ženklą, kuris artimiausiai perteikia veiksmą, jėgą, globą ir sprendimą. Rankos judesys paprastame žmogaus gyvenime reiškia kūrybą, pagalbą, apsaugą ar bausmę. Todėl natūralu, kad šis … [Skaityti toliau…]

Midrašas (Midrash / מִדְרָשׁ, dgs. Midrashim) – tai specifinis judaizmo egzegezės (teksto aiškinimo) metodas ir senovės rabinų literatūros žanras, skirtas hebrajiškosios Biblijos (Tanakh) tekstams interpretuoti, gilinti ir aktualizuoti. Šis terminas kilęs iš hebrajų kalbos šaknies d-r-sh (דרש), reiškiančios „ieškoti“, „tirti“ arba „klausti“. Biblijos tekstas dažnai yra lakoniškas: jame gausu nutylėjimų, gramatinių keistumų ar loginių spragų. … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie evangelikus reformatus prasideda ne nuo maišto gatvėse, o nuo tylaus intelektualinio lūžio, kuris XVI a. Europą sudrebino labiau nei bet koks karas. Kol Martynas Liuteris Vokietijoje kalė savo tezes, Šveicarijos miestuose – Ciuriche ir Ženevoje – brendo dar radikalesnė mintis. Čia Huldrychas Cvinglis ir vėliau Jonas Kalvinas nusprendė, kad Bažnyčios nebereikia tiesiog „pataisyti“; … [Skaityti toliau…]

Attio kultas (Ἄττις / Attis) yra neatsiejama Didžiosios Motinos Kybelės religinės sistemos dalis, tačiau jis fokusuojasi į kiek kitokį aspektą – mirštantį ir prisikeliantį dievą, kuris simbolizuoja gamtos ciklą, augaliją ir dvasinį atgimimą per skausmą. Jei Kybelė šiame kulte reprezentavo amžiną, nekintančią žemės galią, tai Attis buvo trapus, mirtingas ir nuolat atsinaujinantis gyvybės pradas. Mitinis … [Skaityti toliau…]

Šventasis Gralis yra vienas garsiausių krikščioniškosios tradicijos ir Vakarų kultūros simbolių, apgaubtas legendomis, mitais ir paslaptimis. Jis dažniausiai apibūdinamas kaip taurė arba indas, iš kurio Jėzus Kristus gėrė per Paskutinę vakarienę arba į kurį Juozapas iš Arimatėjos surinko Kristaus kraują po nukryžiavimo. Šis indas tapo dvasinio ieškojimo ir amžinosios išminties simboliu, turinčiu gilią reikšmę tiek … [Skaityti toliau…]

Metragiurtai (μητραγύρτης / metragyrtes) buvo Kybelės kulto „gatvės agentai“. Jų pavadinimas, kildinamas iš graikiškų žodžių Mētēr (Motina) ir agyrtēs (elgeta, surinkėjas), tiesiogiai atskleidžia jų socialinį vaidmenį: tai buvo klajojantys Didžiosios Motinos elgetos. Antikos pasaulyje jie užėmė unikalią vietą tarp šventumo ir šarlatanizmo, būdami vieni ryškiausių gatvės triukšmo ir religinio spektaklio kūrėjų. Metragiurtai nebuvo pririšti prie … [Skaityti toliau…]

Gausybės ragas, dažnai vadinamas kornukopija (cornu copiae – „gausybės ragas“ lotynų kalba), yra senovinis simbolis, siejamas su gerove, turtu ir gausa. Jo šaknys glūdi graikų mitologijoje, tačiau jis tapo universaliu turtingumo ir klestėjimo ženklu įvairiose kultūrose. Šis ragas paprastai vaizduojamas kaip didelis tuščiaviduris ragas, pripildytas vaisių, gėlių, grūdų ir kitų gamtos gėrybių, simbolizuojančių perteklinę gausą. … [Skaityti toliau…]