Kas yra kas?

Vevė yra vudu religijoje naudojamas simbolinis piešinys, kuris rodo tam tikros dvasios – loa – energiją, galią ir buvimą. Šie simboliai yra svarbi vudu tradicijų dalis, padedanti užmegzti ryšį su dvasiomis per ritualus ir apeigas. Vevė išreiškia kiekvienos loa unikalų charakterį ir funkcijas bei tarnauja kaip kanalai, per kuriuos dvasios gali būti kviečiamos ir pagerbiamos. … [Skaityti toliau…]

Kaducėjus, iš lotyniško termino cādūceus ir graikiško κηρύκειον, yra mitologinis simbolis, susijęs su graikų ir romėnų kultūra. Dažniausiai jis vaizduojamas kaip lazdos pavidalo objektas, apsuktas dviem susipynusiomis gyvatėmis ir papuoštas sparnais. Šis simbolis pirmiausia siejamas su Hermiu, graikų mitologijos dievu, ir Merkurijumi, romėnų mitologijoje. Kaducėjus įgijo daugialypę prasmę, apimančią taiką, prekybą, bendravimą ir dvasinį balansą. … [Skaityti toliau…]

Juodoji saulė, žinoma kaip Schwarze Sonne, yra simbolis, kuris siejamas su ezoteriniais ir mitologiniais kontekstais, aptinkamas Vakarų Europos kultūroje. Pavadinimas „Juodoji saulė“ pirmiausia rodo idėją, jog saulė yra ne tik dangiškas šviesos šaltinis, bet ir metafizinės prasmės simbolis. Šis ženklas laikomas filosofinių, dvasinių ir mitologinių interpretacijų objektu, kuriame susipina gamtos reiškiniai ir žmogaus ieškojimai. Simbolis … [Skaityti toliau…]

Keltų ratai, dar vadinami rouelles, yra vienas iš simbolių, dažnai siejamų su keltų kultūra, religija ir simbolika. Šie ratai, kuriuos dažnai randame ant archeologinių artefaktų, monetų, šventyklų, altorių ar ritualinių objektų, turėjo gilią reikšmę keltų gyvenime. Jie simbolizavo ne tik kosminę tvarką ir saulę, bet ir keltų pasaulėžiūrą, kurioje dvasinis pasaulis ir gamta buvo neatskiriami. … [Skaityti toliau…]

Taizé yra tarptautinė ekumeninė vienuolių bendruomenė, įsikūrusi nedideliame Taizé kaimelyje, Prancūzijos Burgundijos regione. Ji buvo įkurta 1940 metais šveicarų protestanto brolio Roger (Roger Schütz), kuris siekė sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų melstis, ieškoti dvasinio susitaikymo ir dirbti užtikrindami pasaulio vienybę bei taiką. Taizé bendruomenė išaugo į pasaulinio masto judėjimą, kuriame dalyvauja dešimtys tūkstančių piligrimų, ypač … [Skaityti toliau…]

Krikščionybės formavimosi amžiuose, ieškant kelių į dvasinį tyrumą, susiformavo grupių, kurios Biblijos tekstus suprato itin pažodžiui bei radikaliai. Viena paslaptingiausių ir labiausiai šokiruojančių bendruomenių buvo valesijai (lot. Valesii, vėliau Valesiani; iš čia vėlyvosios formos valesianai; taip pat lietuviškos adaptacijos valesijonai, valeziečiai; gr. Οὐαλήσιοι, Oualēsioi). Šios grupės vardas įvairavo priklausomai nuo kalbos, regiono bei epochų, tačiau … [Skaityti toliau…]

Krikščionybės istorijoje donatistai (lot. Donatistae) užima ypatingą vietą kaip viena griežčiausių ir labiausiai užsispyrusių grupių, kuri IV–V a. beveik visiškai paralyžiavo Romos Afrikos (dabartinis Tunisas ir Alžyras) bažnytinį gyvenimą. Pats pavadinimas kilo iš vyskupo Donato (Donatus Magnus), kuris tapo šio judėjimo lyderiu ir kurio vardu buvo pradėti vadinti visi jo šalininkai. Tai nebuvo tiesiog teologinis … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorija pasižymi ne tik dvasiniais ieškojimais, bet ir itin aštriais intelektualiniais ginčais, kuriuose vienas terminas galėjo tapti mirtinu ginklu arba amžina etikete. Viena spalvingiausių ir kartu sudėtingiausių tokių etikečių yra ftartolatrai (gr. phthartolatrai), kilusi iš graikų kalbos žodžių phthartos (pūvantis, gendantis, mirtingas) ir latreia (garbinimas). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „pūvančiojo garbintojai“, VI a. … [Skaityti toliau…]

Terminas acefalai (gr. akephaloi, lot. acephali) kyla iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „begalviai“ (iš a- – neigiamas priešdėlis ir kephale – galva). Nors skamba kaip siaubo filmo personažai, krikščionybės istorijoje tai buvo viena labiausiai užsispyrusių ir principingų grupių, kuri geriau sutiko likti be oficialios vadovybės (galvos), nei daryti nuolaidas savo tikėjimui. Šis terminas apibūdina ne … [Skaityti toliau…]

Julijonistai (lot. Iulianistae) buvo tikri „maksimalistai“. Ši grupė atsirado VI a. pradžioje kaip radikali miafizitų judėjimo atšaka, o jos pavadinimas kilo nuo Halikarnaso vyskupo Julijono (Iulianus Halicarnassensis). Jų ginčas su severijonais yra vienas įdomiausių intelektualinių konfliktų, nes jis sukosi aplink klausimą: ar Jėzaus kūnas galėjo… sugesti? Istorija prasideda 518 metais, kai Bizantijos imperatorius Justinas I … [Skaityti toliau…]

Severijonai (lot. Severiani) – tai VI a. krikščionių grupė, sekusi Antiochijos patriarcho Severo (Severus Antiochenus) mokymu. Jei manėte, kad ginčai dėl duonos sudėties ar vieno žodžio tikėjimo išpažinime buvo sudėtingi, sveiki atvykę į vėlyvąją Antiką, kur Severas ir jo sekėjai tapo pagrindiniais veikėjais viename didžiausių intelektualinių mūšių krikščionybės istorijoje – ginče dėl Kristaus prigimties. Kas … [Skaityti toliau…]

Prosfora (gr. προσφορά – „atnaša“ arba „auka“) – tai giliausia Rytų krikščionybės teologinė simbolika, įkūnyta duonoje. Skirtingai nei Vakarų tradicijoje naudojama azyma, prosfora yra rauginta duona, kurios gamybai naudojami keturi pagrindiniai ingredientai: kvietiniai miltai, vanduo, druska ir mielės. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis – Rytų ortodoksų Bažnyčiai (stačiatikiams) mielės simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, gyvybę ir patį … [Skaityti toliau…]