Bažnyčios laivas (Navis Ecclesiae) – yra vienas iš tų simbolių, kurie susiformavo natūraliai iš krikščionių patirties. Nuo pat pirmųjų amžių tikintieji save suvokė kaip bendruomenę, keliaujančią per pasaulį, kuriame netrūksta sumaišties, pavojų ir išbandymų. Laivas tapo patogia metafora šiai kelionei apibūdinti: jis juda pirmyn, priklauso nuo bendro darbo, o jo kryptis turi būti aiški, kad pasiektų tikslą.
Krikščioniškoje ikonografijoje Bažnyčia dažnai vaizduojama kaip laivas, plaukiantis per neramią istorijos jūrą. Tai nėra tik dekoratyvinis motyvas — jis išreiškia mintį, kad tikintieji nėra palikti vieni. Laivas turi savo vadą, o krikščioniškoje tradicijoje šis vaidmuo tenka popiežiui. Jis laikomas tuo, kuris laiko vairą, rūpinasi kryptimi ir padeda bendruomenei išlikti vieningai, kai aplink kyla audros.
Ši simbolika tiesiogiai siejasi su Petro valtimi Galilėjos ežere. Evangelijose Petras yra žvejys, kurio valtis tampa vieta, iš kurios Kristus moko minią. Vėliau ši valtis įgauna platesnę prasmę — ji tampa būsimos Bažnyčios ženklu. Todėl popiežius, kaip Petro įpėdinis, ikonografijoje dažnai suprantamas kaip laivo vairininkas, o pati Bažnyčia — kaip laivas, kurį jis veda.
Dėl šios priežasties kiekviena popiežiaus kelionė laivu, nesvarbu, ar tai būtų viduramžių galera, ar modernus kateris, įgauna simbolinį atspalvį. Tai priminimas apie Petro valtį ir apie Bažnyčios misiją plaukti per istoriją, išlaikant kryptį ir vienybę. Net paprastas popiežiaus pasirodymas ant denio gali būti suprantamas kaip vizualus teologinis pareiškimas: Bažnyčia tebėra kelyje, o jos vairas tebėra Petro rankose.
Laivo simbolis išliko gyvas ir architektūroje. Daugelio bažnyčių vidinė erdvė — nava — savo forma primena apverstą laivo korpusą. Tai nėra atsitiktinumas, o sąmoningas priminimas, kad tikintieji renkasi į bendrą kelionę, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir atsakomybę. Laivas nėra prabangos objektas — jis yra išlikimo priemonė, o tai gerai atspindi krikščionišką supratimą apie bendruomenę.