Kas yra kas?

Panegirikas yra iškilmingas, pagiriamasis tekstas, skirtas pagerbti asmenį, įvykį ar dorybę. Šis žanras turi senas šaknis antikinėje retorikoje ir krikščioniškoje pamokslinėje tradicijoje. Panegiriko tikslas nėra pateikti istorinę ar kritinę analizę, bet išryškinti tai, kas laikoma vertinga, sektina ar didinga. Panegiriko žanras atsirado Senovės Graikijoje. Žodis panēgyris reiškė „visuotinį susirinkimą“ arba „šventę“, kurioje oratoriai sakydavo iškilmingas … [Skaityti toliau…]

Teogonija (gr. Θεογονία, Theogonía) – tai mokymas arba pasakojimas apie dievų kilmę, jų gimimą, giminystės ryšius ir tarpusavio santykius. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (dievas) ir gonē (kilmė, gimimas). Teogonija dažniausiai siejama su senovės mitologijomis, ypač graikų, kuriose aprašoma, kaip atsirado dievai, kaip jie kovojo, kūrė pasaulį ir nustatė kosminę tvarką. Terminas įvairiose kalbose … [Skaityti toliau…]

Žodis prelatūra (lot. praelatura) kilęs iš praelatus – „tas, kuris pirmauja“ arba „vadovauja“. Tai nurodo tam tikrą dvasininko (prelato) vadovaujamą bendruomenę ar teritoriją. Plačiąja prasme tai gali būti ir titulas (pvz., garbės prelatas), bet siauresne – administracinis vienetas Bažnyčios struktūroje. Prelatūra gali būti: Nullius dioecesis prelatūra – ypatinga išimtis Kai kalbame apie prelaturą nullius, turime … [Skaityti toliau…]

Liūtažmogis (Löwenmensch, liūto žmogus, žmogus-liūtas) yra viena seniausių žinomų žmogaus sukurtų figūrinių skulptūrų, datuojama maždaug 40 tūkstančių metų senumo laikotarpiu. Ji rasta Hohlenstein-Stadelio oloje pietų Vokietijoje ir išdrožta iš mamuto ilties. Tai konkretus archeologinis radinys, leidžiantis tiksliai apibrėžti, kas buvo sukurta ir kokiomis priemonėmis. Skulptūra vaizduoja žmogaus kūną su liūto galva, todėl ji laikoma vienu … [Skaityti toliau…]

Eliminuojantis materializmas (Eliminative Materialism) – tai viena iš drąsiausių ir labiausiai provokuojančių šiuolaikinės mąstysenos krypčių apie sąmonę ir žmogaus protą. Ši teorija tvirtina, kad daugelis reiškinių, kuriuos laikome „vidinėmis būsenomis“ ar „psichiniais procesais“, apskritai neegzistuoja taip, kaip esame įpratę manyti. Tokie žodžiai kaip „tikiu“, „noriu“, „jaučiu“ ar „prisimenu“ – pasak šios krypties šalininkų – yra … [Skaityti toliau…]

Anhedonija – tarsi pilkas šydas, dengiantis gyvenimo spalvas, kai net gražiausios akimirkos nesuteikia džiaugsmo, o malonumai atrodo bereikšmiai. Ši būsena, apibūdinama kaip nesugebėjimas jausti malonumo, yra ne tik psichologinė, bet ir giliai dvasinė iššūkis. Žodis „anhedonija“ kilęs iš graikų kalbos: an- („be“) ir hēdonē („malonumas“), taigi pažodžiui reiškia „malonumo nebuvimą“. Terminas XIX a. pabaigoje buvo … [Skaityti toliau…]

Melancholija – tarsi tyli, nostalgiška daina, skambanti sielos gelmėse, kai liūdesys susipina su grožiu, o ilgesys tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Ši būsena, dažnai siejama su giliu mąstymu ir jautrumu, lydi žmogų tiek kasdienybėje, tiek dvasiniuose ieškojimuose. Žodis „melancholija“ kilęs iš graikų kalbos melankholia, sudaryto iš melas („juodas“) ir kholē („tulžis“). Senovės Graikijoje, remiantis Hipokrato humoraline … [Skaityti toliau…]

Komunija (lot. communio, it. comunione, angl. communion, vok. Kommunion, pranc. communion, isp. comunión, lenk. komunia) yra terminas Katalikų Bažnyčioje, turintis tiek teologinę, tiek liturginę reikšmę. Žodis kilęs iš lotyniško „communio“, kuris reiškia „bendrystę“, „susivienijimą“, „bendrą dalijimąsi“. Šis terminas išplito visoje krikščionybėje ir tapo viena pagrindinių sąvokų, apibūdinančių tikinčiųjų santykį su Dievu bei vienas su kitu … [Skaityti toliau…]

Triadizmas – tai neoficialus terminas, apibūdinantis religinę ar mitologinę sistemą, kurioje garbinami trys dievai, dažnai sudarantys dieviškąją triadą, simbolizuojančią tam tikrą kosminę ar funkcinę pusiausvyrą. Skirtingai nuo diteizmo (dviejų dievų) ar politeizmo (daug dievų), triadizmas pabrėžia būtent trijų dievybių svarbą, kurios gali būti susijusios kaip šeima, funkcinės roles ar kosminiai principai. Terminas nėra plačiai vartojamas … [Skaityti toliau…]

Mozės apokalipsė yra tekstas, priklausantis žydų ir krikščioniškajai apokaliptinei literatūrai. Jame pateikiama vizija apie pasaulio ateitį, moralines kovas ir dievišką teismą. Priskiriama vėlyvajam judaizmui ar ankstyvajam krikščionybei, šis raštas susijęs su pranašystėmis, kurios aprašo žmonijos nuopuolį, dievišką bausmę ir galutinį atpirkimą. Mozė, kaip Dievo išrinktasis tarpininkas, gauna ypatingą regėjimą apie ateinančius įvykius. Jam atskleidžiama, kad … [Skaityti toliau…]

Nebukadnecaro sapnas yra viena iš žymiausių Danieliaus knygos istorijų (Dan 2 skyrius), kurioje Babilono karalius Nebukadnecaras II (valdė 605–562 m. pr. Kr.) sapnuoja paslaptingą regėjimą apie milžinišką statulą, tačiau niekas negali jo nei atpasakoti, nei išaiškinti. Jaunas žydų pranašas Danielius, Dievo įkvėptas, ne tik pasako sapno turinį, bet ir pateikia jo pranašišką prasmę – sapnas … [Skaityti toliau…]

Teokratizmas (gr. Θεοκρατισμός, Theokratismós) – tai ideologija, filosofija arba visuomenės valdymo principas, pabrėžiantis Dievo ar dieviškosios valios tiesioginį vaidmenį valdant žmones, jų bendruomenes ar valstybes. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir kratia (valdymas, galia). Teokratizmas dažnai siejamas su teokratija – valdymo forma, kurioje religiniai lyderiai ar šventieji tekstai laikomi aukščiausia valdžia, atspindinčia Dievo … [Skaityti toliau…]