Kas yra kas?

Senajame Testamente dažnai pasirodo tylus, bet nuolat esantis žodis – šeolas. Jis nėra nei rojus, nei pragaras. Ne dangaus karalystė, ne liepsnojanti gelmė. Tai vieta, kur nueina visi – teisūs ir nedorėliai, karaliai ir vergai, kūdikių kaulai ir senolių šešėliai. Tai – mirties buveinė, ne tiek bausmės, kiek būties išblėsimo erdvė. Šeolas hebrajiškai rašomas שְׁאוֹל … [Skaityti toliau…]

Skaitydamas Senąjį Testamentą, kartais užtinki keistą žodį, kuris lyg netyčia įsiterpia tarp genčių vardų ar kovos aprašymų: rephaimai. Jie lyg žmonės, bet lyg ir ne. Kartais vadinami milžinais, kartais – mirusiųjų šešėliais, o kai kur – pragarinės būtybės. Tačiau jų istorija – miglota kaip dykumos miražas. Kaip versti – Rephaimai ar rafaimai? Hebrajiškai rašoma רְפָאִים … [Skaityti toliau…]

Biblijoje kartais pasirodo fragmentai, kurie atrodo lyg įkritę iš visai kitos knygos – ne moralinės, ne istorinės, o kosminės. Vienas jų – Pradžios knygos 6 skyriuje, kai prieš pat tvaną įvyksta keistas įvykis: „Tuo metu žemėje gyveno milžinai (nefilimai), o taip pat ir vėliau, kai Dievo sūnūs pradėjo eiti pas žmonių dukras ir jos jiems … [Skaityti toliau…]

Tarp apokrifinių Senajam Testamentui artimų tekstų yra viena ypatinga knyga, kuri pasaulį matuoja ne pranašystėmis, ne poetiniais regėjimais, bet laiku. Tai Jubiliejų knyga – vadinama ir „Mažąja Pradžios knyga“, parašyta maždaug II a. pr. Kr., tikriausiai hebrajiškai, bet išlikusi visumoje tik etiopiškai (Ge’ez kalba). Ši knyga – tai Pradžios ir Išėjimo knygų perpasakojimas, bet su … [Skaityti toliau…]

Qumrano rankraščiai (lietuviškai taip ir vadinami – Qumrano arba Kumrano rankraščiai) – tai vienas reikšmingiausių archeologinių Biblijos ir judaizmo istorijos atradimų. Jie rasti 1947–1956 m. netoli Negyvosios jūros, Kumrano urvuose, Judejos dykumoje. Daugiau nei 900 rankraščių fragmentų buvo aptikta 11-oje urvų, o seniausi jų datuojami net III a. pr. Kr. Šie tekstai parašyti hebrajų, aramėjų … [Skaityti toliau…]

Masoretiniai tekstai – tai standartizuota hebrajiško Senojo Testamento (Tanacho) versija, kurią tarp VI ir X a. po Kr. sudarė ir ištobulino žydų mokslininkai, vadinami masoretais. Šie tekstai yra pagrindinis šaltinis, naudojamas šiuolaikinėse žydų ir krikščionių Biblijose, ir laikomi vienu tiksliausių Senojo Testamento perdavimų. Pavadinimas „masoretinis“ kilęs iš hebrajiško žodžio masorah (מסורה), reiškiančio „tradiciją“, pabrėžiančio kruopštų … [Skaityti toliau…]

Kaip atrodė Biblija prieš ją „sutvarkant“? Dauguma šiandien skaitomų Senojo Testamento (Tanacho) vertimų remiasi vadinamuoju masoretiniu tekstu – hebrajišku kanonu, kurį VIII–X a. po Kr. sistemingai redagavo žydų raštininkai, vadinami masoretais. Jie kruopščiai sudėjo balsus (niqudot), pažymėjo intonacijas, paaiškino tarimo formas, o svarbiausia – standartizavo tekstą. Tačiau prieš tai Biblija nebuvo tokia vienoda. Ji egzistavo … [Skaityti toliau…]

Septuaginta (lot. Septuaginta, iš graikų k. reiškia „septyniasdešimt“) – tai Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į senąją graikų kalbą, atliktas III–II a. pr. Kr. Aleksandrijoje, Egipte. Šis vertimas yra vienas svarbiausių Biblijos tekstų istorijoje, nes jis tapo pirmuoju reikšmingu Senojo Testamento vertimu į kitą kalbą ir turėjo didžiulę įtaką tiek žydų, tiek … [Skaityti toliau…]

Sąmonė – tai vienas tų žodžių, kuriuos dažnai tariame, bet retai suprantame. Kažkas mumyse stebi, vertina, prisimena, gailisi, tiki. Bet kas tas „kažkas“? Kur jis slepiasi – gal smegenyse, gal sieloje, o gal visai ne mumyse? Vienas seniausių atsakymų skamba iš Biblijos: „Ir Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė į jo nosį … [Skaityti toliau…]

Neviltis – tarsi gilus, šaltas šulinys, į kurį grimzta siela, kai viltis išblėsta, o gyvenimas atrodo beprasmiškas. Tai būsena, kai žmogus jaučia, kad nėra išeities, jokios šviesos tunelio gale. Žodis „neviltis“ (lot. desperatio) atspindi visišką vilties praradimą, dažnai siejamą su dvasine krize. Žodis „neviltis“ kildinamas iš lotynų kalbos desperatio, sudaryto iš de- („be“ arba „nuo“) … [Skaityti toliau…]