Kas yra kas?

Konstantinopolio I susirinkimas, įvykęs 381 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių įtvirtinti pagrindines doktrinas ir formuoti Bažnyčios tapatybę. Susirinkimas vyko 381 m. Konstantinopolyje, tuometinėje Romos imperijos sostinėje, kurią imperatorius Konstantinas Didysis buvo pavertęs krikščionybės centru. Tikslus laikas nėra užfiksuotas, tačiau istorikai mano, kad jis truko kelis mėnesius, greičiausiai nuo gegužės iki liepos. Konstantinopolis, … [Skaityti toliau…]

Stauros (gr. σταυρός, „kryžius“) – terminas, plačiai vartojamas Bizantijos imperijoje ir ankstyvojoje Rytų krikščionių bažnyčioje, reiškiantis kryžių kaip fizinį objektą (pvz., Kristaus nukryžiavimo įrankį ar liturginį simbolį) ir dvasinį simbolį, įkūnijantį išganymą, auką ir pergalę prieš mirtį. Ankstyvieji krikščionys naudojo šį žodį Evangelijose (pvz., Mt 16, 24: „Imk savo kryžių“), pabrėždami tiek Kristaus kančią, tiek … [Skaityti toliau…]

Ganytojiškas kryžius yra tradicinis krikščioniškas simbolis, kuris nuo seno siejamas su vyskupų, patriarchų ir kitų aukšto rango dvasininkų tarnyste. Šis kryžius išsiskiria tuo, kad turi dvi horizontalias skersines, išdėstytas virš vertikalios ašies. Ganytojiškas kryžius savo forma primena paprastą lotynišką kryžių, tačiau papildyta antra, trumpesne skersine virš pagrindinės. Pagrindinė, žemesnė skersinė žymi Jėzaus ištiestas rankas ant … [Skaityti toliau…]

Pleroma – tai terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio πλήρωμα (plērōma), reiškiančio „pilnatvę“, „užbaigtumą“ ar „visumą“. Gnostinėje tradicijoje pleroma žymi tikrąją, dieviškąją būties sritį, esančią už materiališko, netobulo pasaulio. Tai tobula Dievo pilnatvė – šviesos, sąmonės ir grynosios realybės pasaulis, kuriame nėra nei trūkumo, nei kančios. Pagrindinės idėjos: Gnosticizme:• Pleroma yra Dievo pilnatvė, iš kurios … [Skaityti toliau…]

Apokrifonas – tai tekstas, susijęs su šventaisiais raštais, bet nepripažįstamas oficialiu Bažnyčios kanonu. Žodis kilęs iš graikų kalbos apokryphos, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „neatviras“. Ankstyvųjų krikščionių laikais apokrifonais vadinti raštai, kurie buvo laikomi dvasiškai svarbiais ar įdomiais, tačiau dėl įvairių priežasčių – doktrinos neatitikimų, kilmės neaiškumo ar teologinių ginčų – nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento … [Skaityti toliau…]

Ar mūsų pasaulis – ne Dievo šedevras, o netobulo demiurgo klaida, sukūrusi kančios ir iliuzijų kalėjimą? Gnostikų kosmologija teigia, kad materialus pasaulis yra demiurgo – arogantiškos, ribotos dievybės – kūrinys, o tikrasis Dievas slypi anapus šios „kosminės klaidos“. Gnostikų tekstuose, ypač Nag Hammadi bibliotekoje (II–IV a.), demiurgas yra netobula būtybė, dažnai siejama su Senojo Testamento … [Skaityti toliau…]

Budistinė tuštuma (šūnyata) – tai ne nieko nebuvimas, o gili įžvalga, kad visi reiškiniai neturi savarankiškos prigimties ir kyla iš tarpusavio priklausomybės. Jūsų pateiktame kontekste Meistras Eckhartas ir teologinis nihilizmas artėja prie šios idėjos, teigdami, kad „Dievas nėra nei geras, nei galingas – Jis tiesiog yra“, o visi apibūdinimai yra žmogaus projekcijos. Šis straipsnis nagrinėja … [Skaityti toliau…]

Lavra – tai unikalus vienuolynų tipas, daugiausia siejamas su Rytų krikščionybe, ypač stačiatikybe, simbolizuojantis dvasinį atsiskyrimą ir bendruomeninį gyvenimą. Žodis lavra kilęs iš graikų kalbos laura (Λαύρα), iš pradžių reiškusio „siaurą gatvę“ ar „alėją“ mieste, vėliau pritaikyto apibūdinti atsiskyrėlių ląstelių ar urvų sankaupą aplink centrinę bažnyčią. Rytų krikščionybėje lavra yra vienuolynas, kuriame derinamas atsiskyrėliškas (eremitinis) … [Skaityti toliau…]

Mefistofelis (vok. Mephistopheles, kartais rašomas Mephistophilis ar Mefisto) yra vienas žymiausių literatūrinių velnio įvaizdžių, geriausiai žinomas iš Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedijos Faustas. Kaip gundytojas, skeptikas ir žmogaus sielos siekėjas, Mefistofelis simbolizuoja blogio pagundą, moralinį nuopuolį ir žmogaus kovą su savo troškimais. Mefistofelio vardo etimologija nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad jis sudarytas iš graikų … [Skaityti toliau…]

Tarp šventų Dievo vardų, vartojamų žydų ir krikščionių tradicijose, Adonajus užima ypatingą vietą. Tai ne tiek Dievo asmeninis vardas, kiek pagarbus kreipinys, reiškiantis „Viešpatie” arba „Mano Valdove”. Žodis Adonajus (hebrajiškai Adonāy) kilęs iš žodžio „Adon”, kuris reiškia „šeimininką”, „valdovą” arba „viešpatį”. Hebrajų kalboje galūnė „-aj” rodo daugiskaitą, kuri dažnai naudojama kaip „didybės daugiskaita” (pluralis maiestatis), … [Skaityti toliau…]

Stella Maris, lotyniškai reiškiantis „Jūros žvaigždė“, yra vienas iš daugelio Mergelės Marijos titulų Romos katalikų tradicijoje. Šis poetinis ir simbolinis vardas rodo Marijos, kaip dvasinės vedlės ir užtarėjos, vaidmenį, ypač siejamą su jūreiviais, keliautojais ir tais, kurie ieško orientyro gyvenimo audrose. Stella Maris kilo iš lotynų kalbos, kur stella reiškia „žvaigždė“, o maris – „jūra“. … [Skaityti toliau…]

Žodis „fobija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „phobos“, reiškiančio baimę, siaubą ar paniką. Graikų mitologijoje Fobas (Φόβος) buvo karo dievo Arėjo sūnus, personifikavęs baimę ir siaubą, lydėdavęs mūšius. Šis terminas buvo perimtas į lotynų kalbą ir vėliau į kitas Europos kalbas, įgydamas platesnę reikšmę, susijusią su intensyvia, dažnai iracionalia baime. Fobija – tai stipri, nevaldoma … [Skaityti toliau…]