Kas yra kas?

Deizmas – tai filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, teigianti, kad egzistuoja aukščiausia būtybė arba dievas, sukūręs visatą, tačiau po sukūrimo nesikiša į jos veikimą ar žmonių gyvenimus. Deizmas pabrėžia protą, gamtos dėsnius ir atmeta antgamtinius įvykius ar dieviškus apreiškimus, būdingus tradicinėms religijoms. Pagrindinės savybės: Kilmė ir istorinis kontekstas: Pavyzdžiai: Skirtumai nuo kitų sistemų: Lietuvių mitologijoje deizmo … [Skaityti toliau…]

Monolatrija – tai religinė sistema, kurioje pripažįstama daugelio dievų egzistencija, tačiau garbinamas tik vienas dievas, laikomas aukščiausiu ar svarbiausiu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „latreia“ (garbinimas). Skirtingai nuo monoteizmo, kuris tvirtina, kad egzistuoja tik vienas dievas, monolatrija neatmeta kitų dievų, bet juos laiko mažiau reikšmingais arba pavaldžiais. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]

Kai ištariame „esybė“, tartum pravėrėme senų filosofinių dirbtuvių duris, kur tyliai dūzgia šimtmečių senumo klausimai. Esybė – tai ne objektas, ne daiktas, net ne kokia paslėpta substancija. Ji – pats buvimo pagrindas. Tai, kas leidžia daiktams būti tuo, kuo jie yra. Senovės graikai turėjo žodį ousia (οὐσία), kuris vėliau tapo esybės atitikmeniu. Aristotelis aiškino, kad … [Skaityti toliau…]

Dausos lietuvių mitologijoje ir folklore yra pomirtinio pasaulio vieta, laikoma dangiška, šventa erdve, kur keliauja mirusiųjų sielos. Tai ne visai „rojus“, o labiau dvasių buveinė, siejama su dangumi, žvaigždėmis ar debesimis. Dausose gyvena dievai (pvz., Perkūnas, Dievas) ir geros sielos, kurios po mirties ilsisi ar tęsia gyvenimą harmonijoje. Jos vaizduojamos kaip šviesios, ramios, kartais pasiekiamos … [Skaityti toliau…]

Konstantinopolio II susirinkimas, įvykęs 553 m., yra reikšmingas, tačiau dažnai mažiau aptariamas ankstyvosios krikščionybės įvykis, pažymėjęs Bažnyčios pastangas spręsti kristologinius ginčus ir stiprinti doktrininę vienybę. Susirinkimas vyko 553 m., nuo gegužės 5 iki birželio 2 d., Konstantinopolyje, tuometinėje Rytų Romos (Bizantijos) imperijos sostinėje. Posėdžiai greičiausiai vyko Šventosios Sofijos bazilikos patalpose arba šalia esančiuose rūmuose, nes … [Skaityti toliau…]

Konstantinopolio I susirinkimas, įvykęs 381 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių įtvirtinti pagrindines doktrinas ir formuoti Bažnyčios tapatybę. Susirinkimas vyko 381 m. Konstantinopolyje, tuometinėje Romos imperijos sostinėje, kurią imperatorius Konstantinas Didysis buvo pavertęs krikščionybės centru. Tikslus laikas nėra užfiksuotas, tačiau istorikai mano, kad jis truko kelis mėnesius, greičiausiai nuo gegužės iki liepos. Konstantinopolis, … [Skaityti toliau…]

Stauros (gr. σταυρός, „kryžius“) – terminas, plačiai vartojamas Bizantijos imperijoje ir ankstyvojoje Rytų krikščionių bažnyčioje, reiškiantis kryžių kaip fizinį objektą (pvz., Kristaus nukryžiavimo įrankį ar liturginį simbolį) ir dvasinį simbolį, įkūnijantį išganymą, auką ir pergalę prieš mirtį. Ankstyvieji krikščionys naudojo šį žodį Evangelijose (pvz., Mt 16, 24: „Imk savo kryžių“), pabrėždami tiek Kristaus kančią, tiek … [Skaityti toliau…]

Ganytojiškas kryžius yra tradicinis krikščioniškas simbolis, kuris nuo seno siejamas su vyskupų, patriarchų ir kitų aukšto rango dvasininkų tarnyste. Šis kryžius išsiskiria tuo, kad turi dvi horizontalias skersines, išdėstytas virš vertikalios ašies. Ganytojiškas kryžius savo forma primena paprastą lotynišką kryžių, tačiau papildyta antra, trumpesne skersine virš pagrindinės. Pagrindinė, žemesnė skersinė žymi Jėzaus ištiestas rankas ant … [Skaityti toliau…]

Pleroma – tai terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio πλήρωμα (plērōma), reiškiančio „pilnatvę“, „užbaigtumą“ ar „visumą“. Gnostinėje tradicijoje pleroma žymi tikrąją, dieviškąją būties sritį, esančią už materiališko, netobulo pasaulio. Tai tobula Dievo pilnatvė – šviesos, sąmonės ir grynosios realybės pasaulis, kuriame nėra nei trūkumo, nei kančios. Pagrindinės idėjos: Gnosticizme:• Pleroma yra Dievo pilnatvė, iš kurios … [Skaityti toliau…]

Apokrifonas – tai tekstas, susijęs su šventaisiais raštais, bet nepripažįstamas oficialiu Bažnyčios kanonu. Žodis kilęs iš graikų kalbos apokryphos, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „neatviras“. Ankstyvųjų krikščionių laikais apokrifonais vadinti raštai, kurie buvo laikomi dvasiškai svarbiais ar įdomiais, tačiau dėl įvairių priežasčių – doktrinos neatitikimų, kilmės neaiškumo ar teologinių ginčų – nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento … [Skaityti toliau…]

Ar mūsų pasaulis – ne Dievo šedevras, o netobulo demiurgo klaida, sukūrusi kančios ir iliuzijų kalėjimą? Gnostikų kosmologija teigia, kad materialus pasaulis yra demiurgo – arogantiškos, ribotos dievybės – kūrinys, o tikrasis Dievas slypi anapus šios „kosminės klaidos“. Gnostikų tekstuose, ypač Nag Hammadi bibliotekoje (II–IV a.), demiurgas yra netobula būtybė, dažnai siejama su Senojo Testamento … [Skaityti toliau…]

Budistinė tuštuma (šūnyata) – tai ne nieko nebuvimas, o gili įžvalga, kad visi reiškiniai neturi savarankiškos prigimties ir kyla iš tarpusavio priklausomybės. Jūsų pateiktame kontekste Meistras Eckhartas ir teologinis nihilizmas artėja prie šios idėjos, teigdami, kad „Dievas nėra nei geras, nei galingas – Jis tiesiog yra“, o visi apibūdinimai yra žmogaus projekcijos. Šis straipsnis nagrinėja … [Skaityti toliau…]