Kas yra kas?

Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežystė buvo ne tik dvasIššventinimo ir vadovavimo institucija, bet ir politinių bei religinių konfliktų arena. Vienas įdomiausių šių konfliktų aspektų yra antipopiežių fenomenas – asmenų, kurie buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau nepripažinti teisėtais, nes jų rinkimai buvo neteisėti arba jie konkuravo su teisėtu popiežiumi. Antipopiežius – tai asmuo, paskelbtas popiežiumi, bet nepripažintas … [Skaityti toliau…]

Bezjė mūšis, žinomas kaip Battle of Béziers anglų kalboje ir Bataille de Béziers prancūzų kalboje, įvyko 1209 m. liepos 22 d. Bezjė mieste, Pietų Prancūzijoje (dabartinis Okcitanijos regionas). Šis įvykis, dažnai vadinamas Bezjė žudynėmis, žymėjo Albigiečių kryžiaus žygio – Katalikų Bažnyčios kampanijos prieš katarų ereziją – pradžią. Tai buvo ne tik karinis susirėmimas, bet ir … [Skaityti toliau…]

Žodis daimonas (graikų k. δαίμων, daimōn) sukelia klaidingas asociacijas su krikščioniškuoju „demonu“, tačiau senovės Graikijoje jo reikšmė buvo visiškai kitokia. Daimonas buvo suprantamas kaip tarpinė dvasinė būtybė, jungianti dievus ir žmones, arba, kaip Sokrato atveju, vidinis dieviškas balsas, giliausia sąžinės forma, vedanti žmogų tiesos ir dorybės keliu. Senovės graikų kultūroje daimonas buvo suvokiamas kaip dvasinė … [Skaityti toliau…]

Paideia (graikų k. παιδεία) – tai senovės graikų terminas, reiškiantis ne paprastą švietimą, o gilų vidinį ugdymą, kultūrinę ir dvasinę brendą, per kurią žmogus tampa tikru žmogumi. Paideia yra daugiau nei žinių kaupimas – tai procesas, formuojantis asmenybę, jos moralę, estetinį pojūtį ir pilietinę atsakomybę. Platonas ir kiti graikų filosofai laikė paideia aukščiausiu ugdymo idealu, … [Skaityti toliau…]

Henosis (graikų k. ἕνωσις, „vienybė“) – tai mistinė būsena, kai žmogus susilieja su dieviškuoju pradu, prarasdamas savo atskirą „aš“ ir tapdamas vieniu su absoliutu. Skirtingai nuo susitikimo ar bendrystės, henosis reiškia visišką susiliejimą, kai išbyla ribos tarp individo ir dieviškumo. Šis terminas, kilęs iš neoplatonizmo, ypač Plotino filosofijos, atspindi aukščiausią dvasinį tikslą – sugrįžimą į … [Skaityti toliau…]

Katarsis (graikų k. κάθαρσις, katharsis – „apsivalymas“) – tai emocinis ir dvasinis išsilaisvinimas, kurį patiriame per meną, dramą ar intensyvų išgyvenimą. Aristotelis savo „Poetikoje“ katarsį apibūdino kaip tragedijos poveikį: stebėdami herojų kančias, žiūrovai išgyvena gailestį ir baimę, o per šias emocijas „apsivalo“, tarsi paleisdami savo vidinius konfliktus. Katarsis yra ne tik estetinis, bet ir psichologinis … [Skaityti toliau…]

Kas yra tikras žinojimas? Ar tai faktai, kuriuos kaupiame, intuicija, kuria vadovaujamės, ar kažkas gilesnio, kas leidžia mums suprasti pasaulio esmę? Senovės graikų filosofai šį klausimą iškėlė su terminu epistēmė – tikras, pagrįstas žinojimas, priešingas nepatikimai „nuomonei“ (doxa). Epistēmė buvo jų idealas, švyturys, vedantis per abejonių ir iliuzijų jūrą. Bet ką epistēmė reiškia mums, gyvenantiems … [Skaityti toliau…]

Žodis „ekstazė“ (gr. ἔκστασις, ekstasis – „išstojimas iš savęs“) kelia dviprasmiškus jausmus. Jis asocijuojasi su nevaldomu džiaugsmu, šventu apsėdimu, o kartais – pavojingu paklydimu. Nuo šventųjų vizijų iki šokių aikštelės transo, ekstazė yra būsena, kai žmogus peržengia savo ribas, tarsi paliesdamas kažką didesnio už save. Bet kas iš tiesų yra ekstazė? Ar tai dieviškas apreiškimas, … [Skaityti toliau…]

Ar įmanoma išlikti ramiam, kai pasaulis aplink griūva? Kai naujienos slegia, darbai spaudžia, o viduje kirba nerimas? Senovės filosofai turėjo atsakymą – ataraksija. Šis graikų terminas, reiškiantis vidinę ramybę ir laisvę nuo trikdžių, yra tarsi kelio ženklas tiems, kurie ieško pusiausvyros chaotiškame gyvenime. Bet kas yra ataraksija, kaip ją pasiekti ir kodėl ji tokia aktuali … [Skaityti toliau…]

Stoicizmas – tai gyvenimo praktika, gimusi triukšmingame ir žiauriame senovės pasaulyje. Jis atsirado ne akademijos tylos kambariuose, o po atviru dangumi – ant stelos, aikštėje, po portiku, tarp minios. Zeno iš Kitiono, įkūręs stoikų mokyklą Atėnuose, nepasirinko uždaros filosofijos – jis rinkosi pasaulį kaip savo klasę. Stoikas netiki, kad laimė randama malonumuose ar išoriniame pasaulyje. … [Skaityti toliau…]

Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]

Limeninė būsena – tai pereinamoji, tarpinė būsena, kai asmuo ar grupė yra „tarp“ dviejų aiškiai apibrėžtų būsenų, tapatybių ar socialinių struktūrų. Religiniame ir mitologiniame kontekste limeninė būsena dažnai siejama su ritualais, transformacija ar dvasinėmis kelionėmis, kai žmogus yra nei vienoje, nei kitoje būsenoje, patirdamas neapibrėžtumą, galimybes ar net šventumą. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio … [Skaityti toliau…]