Izidė yra viena iš svarbiausių ir plačiausiai garbintų deivių senovės Egipto mitologijoje. Ji buvo Ozyrio žmona, Horo motina ir viena iš pagrindinių Egipto panteono figūrų. Izidė simbolizavo motinystę, vaisingumą, magiją ir gydymą, taip pat buvo susijusi su meilės ir šeimos apsauga.
Izidės vaidmuo Egipto mitologijoje buvo itin reikšmingas, ypač dėl jos ryšio su Ozyrio mitu. Kai Ozyris buvo nužudytas savo brolio Seto ir jo kūnas buvo išsklaidytas po visą Egiptą, Izidė atliko pagrindinį vaidmenį surinkdama jo kūno dalis ir atgaivindama jį per savo magiškas galias. Šis mitas pabrėžė Izidės sugebėjimus magijoje ir jos ištikimybę savo vyrui, kuris buvo būtinas Ozyrio prisikėlimui ir jo tapimui mirusiųjų pasaulio valdovu.
Izidė buvo laikoma ne tik Ozyrio žmona, bet ir rūpestinga motina, globojusi savo sūnų Horą. Ji slėpė Horą nuo Seto ir padėjo jam užaugti, kad galėtų vėliau atkeršyti už savo tėvo mirtį ir tapti Egipto valdovu. Ši istorija padarė Izidę svarbiu motinystės simboliu, ypač tarp Egipto moterų, kurios meldėsi jai už savo vaikų apsaugą ir gerovę.
Izidės kultas išplito toli už Egipto ribų, ypač helenistiniu laikotarpiu ir Romos imperijos laikais. Ji buvo garbinama Graikijoje, Romoje ir kitose Viduržemio jūros regiono šalyse, kur ji tapo tarptautiniu dieviškumo simboliu. Jos šventyklos buvo statomos įvairiose vietose, o jos garbinimas įgijo įvairias formas, įtraukiant vietinius dievus ir deives.
Izidė dažnai buvo vaizduojama kaip moteris su ilgu apsiaustu, kuri laiko savo kūdikį Horą ant kelių arba rankose. Jos galvą puošė saulės diskas, apsuptas karvės ragais – simbolis, susijęs su kita Egipto deive, Hathor, su kuria Izidė dažnai buvo tapatinama. Be to, ji buvo vaizduojama su anchu (gyvybės simboliu) rankoje, pabrėžiant jos gebėjimą suteikti gyvybę.
Izidė tapo ne tik Egipto, bet ir plačios tarptautinės religijos figūra, įkūnijanti universalius motinystės, magijos ir meilės principus. Jos garbinimas turėjo didelę įtaką tiek Egipto, tiek kitų kultūrų religinėms tradicijoms, padarydamas ją viena iš labiausiai gerbiamų deivių senovės pasaulyje.
Įdomu tai, kad Izidės kultas peržengė Egipto sienas ir tapo itin populiarus Romos imperijoje. Jos šventyklos stovėjo net tolimojoje Britanijoje. Romėnai ją garbino kaip jūreivių globėją, saugančią laivus nuo audrų. Jos sekėjai atlikdavo ypatingus ritualus, kurių metu būdavo naudojamas šventas Nilo vanduo, simbolizuojantis amžiną atgimimą. Skirtingai nuo kitų dievybių, Izidė buvo laikoma prieinama kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties. Ji išklausydavo vargšus, vergus ir karalius vienodai nuoširdžiai. Jos atvaizdai su kūdikiu Horu ant rankų vėliau padarė didelę įtaką ankstyvajam krikščioniškam menui, kuriame įžvelgiami panašumai su Mergelės Marijos ikonografija. Izidė išliko viena iš nedaugelio senovės dievybių, kurios garbinimas išliko gyvas tūkstančius metų.