Pagoninių dievų pasaulis yra platus ir įvairialypis – tai visų ikikrikščioniškų religijų dievybės, garbintos nuo Europos iki Azijos, nuo Afrikos iki Amerikos. Šie dievai valdė gamtos reiškinius, žmogaus likimą, bendruomenės gyvenimą ir nematomą pasaulį. Pagonys tikėjo, kad kiekviena upė, medis, kalnas ar žvaigždė turi savo dvasią, o kiekvienas žmogaus žingsnis priklauso nuo nematomų jėgų palankumo. Pagoninės religijos buvo politeistinės, todėl dievų buvo daug, ir kiekvienas jų turėjo aiškią funkciją: vieni globojo derlių, kiti – karą, treti – meilę, ketvirti – namų židinį ar protėvių ramybę. Šie dievai buvo ne abstraktūs simboliai, o gyvos jėgos, su kuriomis žmonės bendravo per aukas, apeigas ir šventes.
Pagoninių dievų sąvoka dažnai painiojama su konkrečių tautų dievais, pavyzdžiui, graikų, romėnų ar lietuvių. Tačiau pagonių dievai nėra viena kultūra – tai bendras terminas, apimantis visas senąsias religijas. Graikų ir romėnų dievai yra tik viena pagoniškos tradicijos šaka, turinti aiškią mitologiją ir literatūrą. Tuo tarpu kitų tautų – germanų, slavų, keltų, finougrų, baltų – dievai taip pat priklauso pagoniškam pasauliui, bet jų tradicijos formavosi savarankiškai, be bendros sistemos. Pagoninės religijos neturėjo vieno šventraščio ar vienos institucijos – jos buvo vietinės, perduodamos per papročius, dainas, ritualus ir bendruomenės atmintį.
Lietuvių dievai yra viena iš pagoniškų dievų grupių, priklausanti baltų religijai. Jie turi daug panašumų su kitų tautų pagoniškomis dievybėmis: Perkūnas primena skandinavų Torą ar slavų Perūną, Žemyna – slavų Mokoshę ar graikų Demetrą, Laima – graikų Moiras ar romėnų Parkas. Tačiau lietuvių dievai išsiskiria tuo, kad jų kultas buvo itin glaudžiai susijęs su gamta ir žemdirbyste, o pati religija išliko gyva iki vėlyvųjų viduramžių – ilgiau nei bet kur kitur Europoje. Skirtingai nei graikų ar romėnų dievai, lietuvių dievybės dažnai neturėjo aiškių antropomorfinių bruožų: jos buvo labiau gamtos jėgos nei asmenybės, labiau dvasios nei herojai. Tai suteikia baltų panteonui archajiškumo ir artumo žemei, būdingo tik seniausioms indoeuropiečių tradicijoms.
Pagoninės religijos kilo iš įvairių šaltinių: kai kurios formavosi iš indoeuropiečių bendrų šaknų, kitos – iš vietinių genčių tikėjimų, dar kitos – iš šamanistinių ar animistinių praktikų. Pagonys tikėjo, kad dievai gali dovanoti sėkmę, apsaugoti nuo ligų, atnešti derlių ar nubausti už nepagarbą. Todėl ritualai, aukos ir šventės buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Pagoninės religijos buvo praktinės – jos aiškino gamtos reiškinius, žmogaus likimą, bendruomenės tvarką. Dievai buvo ne tik dvasinės būtybės, bet ir moraliniai orientyrai, padedantys suprasti pasaulio tvarką.
Pagonių dievų suskirstymas pagal etnolingvistines grupes:
- Graikų dievai
- Romėnų dievai
- Baltų dievai (lietuvių, latvių, prūsų)
- Slavų dievai
- Skandinavų dievai (germanų, vikingų)
- Keltų dievai
- Egipto dievai
- Lietuvių dievai (išskiriame atskirai, nes mūsų)
- Mesopotamijos dievai (šumerų, akadų, babiloniečių)
- Mezoamerikos dievai (actekų, majų, inkų)
- Indų dievai (vedų laikotarpio)
- Japonų dievai (šintoizmo)
- Suomių dievai
- Etruskų dievai
- Persų dievai (senovės iraniečių)
- Tiurkų dievai
- Kinų dievai (mitologiniai)
- Finikiečių dievai (Kanaaniečių )
Bažnyčia siekė sunaikinti pagonybę todėl, kad senosios religijos buvo tiesioginiai konkurentai krikščioniškam tikėjimui – jos turėjo savo dievus, savo ritualus, savo pasaulio tvarką. Krikščionybei plintant, pagonių dievai buvo laikomi ne šiaip „kitokiais“, bet pavojingais, nes jie palaikė bendruomenes, kurios nenorėjo atsisakyti savo tradicijų. Todėl Bažnyčia sistemingai naikino pagonišką tikėjimą: draudė aukas ir šventes, griovė šventvietes, statė bažnyčias ant senųjų alkų, krikštijo žmones prievarta arba per valstybės įstatymus, o senųjų dievų vardus pavertė demonų ar „klaidingų stabų“ vardais. Šis procesas buvo ilgas ir nevienodas – kai kur pagonybė išnyko greitai, kitur išliko šimtmečius. Lietuvoje ji laikėsi ypač ilgai: oficialiai krikštas įvestas XIV–XV a., bet pagoniškos tradicijos, papročiai ir dievų atmintis išliko iki XIX a. ir net vėliau. Taigi Bažnyčiai pavyko pakeisti religiją, bet nepavyko visiškai sunaikinti pagoniško pasaulėvaizdžio – jis liko žmonių kultūroje, kalboje, papročiuose ir net šiandienos šventėse.
Šiame skyriuje pateikiami pagoniški dievai iš įvairių kultūrų – nuo baltų iki germanų, nuo slavų iki keltų. Tai tik maža dalis viso pagoniško pasaulio, kuriame dievų buvo šimtai, o jų funkcijos – nuo žaibo iki meilės, nuo mirties iki derliaus, nuo namų židinio iki karo. Šie pavyzdžiai rodo, kad pagonių mitologija yra nepaprastai turtinga ir įvairi, atskleidžianti senųjų tautų pasaulėvaizdį, jų baimes, viltis ir ryšį su gamta. Pagoninės religijos šiandien išliko kaip kultūrinis paveldas, padedantis suprasti, kaip žmonės suvokė pasaulį prieš atsirandant monoteistinėms religijoms.
Pagonių Dievai
Adeona (Adeona) – romėnų deivė, globojanti vaikų keliones ir saugų sugrįžimą namo; laikoma mažąja pagoniška dievybe, susijusia su apsauga ir judėjimu.
Ægiris (Ægir) – skandinavų jūros dievas, valdantis bangas, jūros puotas ir vandenų jėgą; dažnai vaizduojamas kaip galingas, bet svetingas jūrų valdovas.
Agnis (Agni) – vedų ir hindu ugnies dievas, tarpininkaujantis tarp žmonių ir dievų per aukas; laikomas šventos ugnies ir apsivalymo jėgos įsikūnijimu.
Ah Puchas (Ah Puch) – majų mirties dievas, valdantis požemio pasaulį ir susijęs su mirusiųjų likimu; vaizduojamas kaip skeletas ar pūvančio kūno figūra.
Ahtis (Ahti) – suomių vandens dvasia ar dievas, globojantis žvejus, ežerus ir jūrų ramybę; artimas gamtos dvasioms, valdančioms tam tikras vietoves.
Ahura Mazda (Ahura Mazda) – senosios persų religijos šviesos ir išminties dievas, iš pradžių politeistinio pasaulio dalis, vėliau tapęs zoroastrizmo centru.
Ainė (Aine) – airių keltų meilės, vasaros ir vaisingumo deivė, susijusi su saulės šviesa ir moteriška galia; laikyta vietovių ir derliaus globėja.
Aiusas (Aius) – romėnų dievybė, susijusi su kalba ir iškalba; minimas kaip žodžio ir artikuliuotos kalbos personifikacija.
Lokutijus (Locutius) – romėnų kalbos dievas, globojantis viešą kalbėjimą ir aiškų žodį; priklauso mažųjų romėnų pagoniškų dievų grupei.
Akka (Akka) – suomių žemės ir vaisingumo deivė, dažnai laikoma Ukko moteriškuoju atitikmeniu; siejama su motinyste ir žemės gyvybe.
Amaterasu (Amaterasu) – japonų šinto saulės deivė, viena svarbiausių kamijų, laikoma imperatorių protėve ir pasaulio šviesos šaltiniu.
Ame-no-Uzumė (Ame-no-Uzume) – japonų šinto šokių, juoko ir ritualinių linksmybių deivė, išgarsėjusi savo vaidmeniu ištraukiant Amaterasu iš urvo.
Amunas (Amun) – egiptiečių dievas, iš pradžių Tėbų vietinis dievybės aspektas, vėliau tapęs visagalės kūrybinės jėgos simboliu ir susiliejęs su Ra.
Anahita (Anahita) – persų vandens, vaisingumo ir išminties deivė, garbinta kaip švarių vandenų ir moteriškos jėgos šaltinis.
Andojas (Andojas) – baltų dievas, minimas kaip susijęs su kelione ar perėjimu; retas, regioninis vardas, priklausantis senajai baltų religijai.
Anu (Anu) – senosios Mesopotamijos dangaus dievas, vienas aukščiausių sumerų panteono valdovų, simbolizavęs dangaus tvarką ir dievišką autoritetą.
Anubis (Anubis) – senovės Egipto pomirtinio pasaulio dievas, lydintis mirusiuosius ir saugantis mumifikavimo procesą; dažniausiai vaizduojamas kaip žmogus su šuns ar šakalo galva.
Afroditė (Aphrodite) – graikų meilės, grožio ir geismo deivė, simbolizuojanti moterišką patrauklumą ir vaisingumą; jos kultas buvo vienas populiariausių senovės Graikijoje.
Apollonas (Apollo) – graikų šviesos, muzikos, pranašystės ir gydymo dievas, laikomas harmonijos ir tvarkos įsikūnijimu; jo šventykla Delfuose buvo svarbiausias pranašystės centras.
Arawnas (Arawn) – valų mitologijos požemio valdovas, susijęs su mirusiųjų pasauliu ir antgamtinėmis medžioklėmis; jo figūra dažnai pasirodo keltų legendose.
Arėjas (Ares) – graikų karo dievas, įkūnijantis žiaurumą, kovos chaotiškumą ir nevaldomą jėgą; priešingas strateginiam karo aspektui, kurį atstovauja Athena.
Artemidė (Artemis) – graikų medžioklės, laukinės gamtos ir mergystės deivė, globojanti gyvūnus ir jaunąsias merginas; dažnai vaizduojama su lanku ir stirna.
Ašūras (Ashur) – asirų nacionalinis dievas, susijęs su karine galia, valdžia ir valstybės likimu; laikytas aukščiausiuoju Asirijos panteono dievu.
Ataras (Atar) – senovės persų ugnies dievas, įkūnijantis šventąją ugnį ir apsivalymą; jo kultas glaudžiai susijęs su zoroastrizmo ritualais.
Atėnė (Athena) – graikų išminties, strategijos, amatų ir miesto globos deivė, laikoma Atėnų globėja; simbolizuoja racionalumą ir tvarką.
Austėja (Austėja) – lietuvių bičių ir vaisingumo deivė, globojanti šeimą, motinystę ir namų gerovę; jos kultas glaudžiai susijęs su bitininkyste.
Aušrinė (Aušrinė) – lietuvių aušros ir ryto žvaigždės deivė, simbolizuojanti šviesą, jaunystę ir atsinaujinimą; dažnai siejama su Veneros planeta.
Badba (Badb) – airių keltų karo deivė, priklausanti Morrigan triadei; pasirodo kaip varna ir pranašauja mirtį bei mūšio baigtį.
Baldras (Baldr) – skandinavų šviesos, grožio ir tyrumo dievas, mylimas visų dievų; jo mirtis laikoma vienu svarbiausių Ragnaroko pranašų.
Bangpūtys (Bangpūtys) – lietuvių jūros ir vėjų dievas, valdantis audras ir jūrų stichijas; dažnai vaizduojamas kaip dvilypis, turintis dvi priešingas puses.
Bastetė (Bastet) – egiptiečių namų, motinystės ir apsaugos deivė, dažnai vaizduojama kaip katė ar moteris su katės galva; siejama su švelnumu ir apsauga.
Belenas (Belenus) – keltų šviesos ir gydymo dievas, susijęs su pavasariu ir atgimimu; jo garbei švęstos Beltaino ugnys.
Belona (Bellona) – romėnų karo deivė, lydinti Marsą ir simbolizuojanti agresyvų, nevaldomą karo aspektą; jos kultas buvo susijęs su karinėmis priesaikomis.
Belobogas (Belobog) – slavų šviesos ir gėrio dievas, dažnai priešpastatomas tamsos dievui Černobogui; simbolizuoja tvarką, sėkmę ir teigiamas jėgas.
Benzaitenė (Benzaiten) – japonų deivė, susijusi su muzika, išmintimi, vandeniu ir laime; viena iš Septynių laimės dievų.
Besas (Bes) – egiptiečių namų, muzikos ir apsaugos dievas, saugantis gimdymą, moteris ir vaikus; dažnai vaizduojamas kaip mažas, linksmas, bet galingas demonas-dievas.
Bišamontenas (Bishamonten) – japonų karo ir teisingumo dievas, saugantis teisuolius ir baudžiantis blogį; taip pat vienas iš Septynių laimės dievų.
Blodeuvedė (Blodeuwedd) – valų mitologijos gėlių deivė, sukurta iš žiedų kaip magiška nuotaka; simbolizuoja grožį, trapumą ir permainingą likimą.
Bona Dea (Bona Dea) – romėnų vaisingumo, moterų sveikatos ir slaptų ritualų deivė, garbinta tik moterų; jos kultas buvo vienas paslaptingiausių Romoje.
Bragis (Bragi) – skandinavų poezijos ir iškalbos dievas, susijęs su dainomis, sagomis ir poetine išmintimi; dažnai minimas kaip dievų skaldų globėjas.
Brahma (Brahma) – hindu kūrėjas dievas, sudarantis Trimurtį kartu su Višnu ir Šiva; įkūnija pasaulio pradžią ir kosminę tvarką.
Brigida (Brigid) – airių keltų ugnies, poezijos, gydymo ir amatų deivė, viena svarbiausių keltų panteone; jos šventė Imbolkas žymi pavasario pradžią.
Bubilas (Bubilas) – lietuvių dievas, siejamas su bitėmis, medumi ir bičių apsauga; laikomas Austėjos palydovu ar pagalbiniu bitininkystės globėju.
Cerera (Ceres) – romėnų žemdirbystės, javų ir derliaus deivė, globojanti žemės vaisius ir motinystę; jos kultas buvo vienas svarbiausių Romoje.
Cernunnas (Cernunnos) – keltų miškų, gyvūnų ir vaisingumo dievas, dažnai vaizduojamas su elnio ragais; simbolizuoja gamtos ciklus ir laukinę jėgą.
Chalčiutlikė (Chalchiuhtlicue) – actekų vandens, upių ir ežerų deivė, globojanti gimdymą ir apsivalymą; jos vardas reiškia „nefrito sijoną“.
Černobogas (Chernobog) – slavų tamsos ir nelaimių dievas, priešpastatomas Belobogui; simbolizuoja chaotiškas ir destruktyvias jėgas.
Chorsas (Chors) – slavų mėnulio ar šviesos dievas, minimas senosiose kronikose; siejamas su nakties šviesa ir dangaus ciklais.
Kloacina (Cloacina) – romėnų kanalizacijos, švaros ir apsivalymo deivė, globojusi miesto sanitariją; jos kultas siejosi su Romos kanalų sistema.
Koatlikė (Coatlicue) – actekų žemės ir motinystės deivė, gimdžiusi dievus ir žmones; jos vardas reiškia „gyvačių sijonas“, simbolizuojantis gyvybės ir mirties ciklą.
Konkordija (Concordia) – romėnų harmonijos, taikos ir visuomenės santarvės deivė, globojanti valstybės vienybę ir šeimos darną.
Dagda (Dagda) – airių keltų dievų tėvas, susijęs su magija, gausa, jėga ir išmintimi; laikomas vienu svarbiausių keltų panteono dievų.
Daikokutenas (Daikokuten) – japonų laimės, turto ir derliaus dievas, vienas iš Septynių laimės dievų; siejamas su gausa ir sėkme.
Danu (Danu) – keltų motinystės ir dievų protėvių deivė, laikoma Tuatha Dé Danann giminės pramotė; simbolizuoja gyvybės pradžią.
Demetra (Demeter) – graikų žemdirbystės, derliaus ir metų ciklų deivė, globojanti žemės vaisius ir motinystę; jos mitai susiję su Persefone.
Devana (Devana) – slavų medžioklės ir laukinės gamtos deivė, artima Artemis ar Diana; globojanti miškus ir gyvūnus.
Dian Cechtas (Dian Cecht) – airių keltų gydymo dievas, žinomas dėl stebuklingų gydomųjų šaltinių ir gebėjimo atkurti kūną.
Diana (Diana) – romėnų medžioklės, miškų ir mėnulio deivė, artima graikų Artemis; globojanti mergystę ir laukinę gamtą.
Dionisas (Dionysus) – graikų vyno, ekstazės, teatro ir ritualinio įkvėpimo dievas; simbolizuoja laisvę, chaotišką kūrybą ir dionisišką energiją.
Dodola (Dodola) – slavų lietaus deivė, siejama su vaisingumu ir žemės drėkinimu; jos garbei atlikti ritualai prašant lietaus.
Dumuzidas (Dumuzid) – sumerų ganytojų ir vaisingumo dievas, Inannos mylimasis; jo mirtis ir sugrįžimas simbolizuoja metų ciklus.
Durga (Durga) – hindu karo ir apsaugos deivė, įkūnijanti moterišką galią ir dievišką jėgą; dažnai vaizduojama kovojanti su demonais.
Ebisu (Ebisu) – japonų žvejų, prekybininkų ir sėkmės dievas, vienas iš Septynių laimės dievų; simbolizuoja darbą ir gerovę.
Enkis (Enki) – sumerų išminties, vandens ir kūrybos dievas, globojantis magiją, amatą ir civilizaciją; vienas svarbiausių Mesopotamijos dievų.
Enlilas (Enlil) – sumerų oro, vėjo ir valdžios dievas, laikomas vienu aukščiausių panteono valdovų; simbolizuoja dievišką tvarką.
Epona (Epona) – keltų žirgų, kelionių ir vaisingumo deivė, vėliau perimta romėnų; globojanti raitelius ir arklius.
Erešigalas (Ereshkigal) – sumerų požemio deivė, valdanti mirusiųjų pasaulį; priešpastatoma savo seseriai Inannai.
Eris (Eris) – graikų nesantaikos ir chaoso deivė, sukėlusi Trojos karo pradžią; simbolizuoja konfliktą ir suirutę.
Erlikas (Erlik) – tiurkų ir mongolų požemio bei mirties dievas, valdantis mirusiųjų sielas; dažnai vaizduojamas kaip tamsos valdovas.
Fauna (Fauna) – romėnų gamtos, vaisingumo ir pranašysčių deivė, artima Bona Dea; siejama su žemės gyvybe.
Faunas (Faunus) – romėnų miškų, ganyklų ir pranašysčių dievas, artimas graikų Panui; globojantis gamtą ir gyvulius.
Fidė (Fides) – romėnų ištikimybės, sąžiningumo ir pasitikėjimo deivė, simbolizuojanti moralinę tvarką ir visuomenės sutartis.
Flora (Flora) – romėnų gėlių, pavasario ir žydėjimo deivė, globojanti augaliją ir atsinaujinimą; jos šventė Floralia buvo pavasario pradžios simbolis.
Forsetis (Forseti) – skandinavų teisingumo ir taikos dievas, žinomas dėl gebėjimo spręsti ginčus; simbolizuoja ramybę ir teisingą sprendimą.
Freyja (Freyja) – skandinavų meilės, grožio, magijos ir karo deivė, viena svarbiausių Vanir giminės dievybių; siejama su seidr magija.
Freyras (Freyr) – skandinavų vaisingumo, taikos ir gerovės dievas, susijęs su derliumi ir žemės klestėjimu; vienas mylimiausių dievų.
Frigė (Frigg) – skandinavų motinystės, namų ir likimo deivė, Odino žmona; globojanti šeimą ir moterų likimus.
Fudžinas (Fujin) – japonų vėjo dievas, vaizduojamas nešantis vėjo maišą; simbolizuoja stichinę jėgą ir pasaulio vėjų kilmę.
Fukurokuju (Fukurokuju) – japonų ilgaamžiškumo, išminties ir laimės dievas, vienas iš Septynių laimės dievų; siejamas su ilgu gyvenimu ir dvasine branda.
Gabija (Gabija) – lietuvių ugnies deivė, globojanti namų židinį, šeimos gerovę ir apsaugą; jos kultas buvo vienas svarbiausių baltų religijoje.
Ganeša (Ganesha) – hindu išminties, kliūčių pašalinimo ir pradžios dievas, vaizduojamas su dramblio galva; garbinamas prieš bet kokius svarbius darbus.
Ganiklis (Ganiklis) – lietuvių dievas, siejamas su girtuoklyste, linksmybėmis ir pertekliniu vaišingumu; laikomas mažąja, humoristine dievybe.
Gebas (Geb) – egiptiečių žemės dievas, simbolizuojantis žemės derlingumą ir gyvybę; laikomas Osirio ir Seto tėvu.
Giltinė (Giltinė) – lietuvių mirties deivė, siejama su ligomis, išsekimu ir gyvenimo pabaiga; dažnai vaizduojama kaip liesa, ilganagė figūra.
Goibniu (Goibniu) – airių keltų kalvystės ir amatininkų dievas, galintis kalti stebuklingus ginklus ir suteikti nemirtingumą per savo puotą.
Hadas (Hades) – graikų požemio dievas, valdantis mirusiųjų pasaulį; simbolizuoja neišvengiamą likimą ir tvarką po mirties.
Hatorė (Hathor) – egiptiečių meilės, muzikos, motinystės ir džiaugsmo deivė, dažnai vaizduojama kaip karvė ar moteris su ragais.
Hekatė (Hecate) – graikų magijos, kryžkelių ir nakties deivė, susijusi su raganyste ir paslaptimis; laikoma galinga apsaugine jėga.
Heimdalis (Heimdall) – skandinavų budrumo ir dievų sargybos dievas, saugantis Bifröst tiltą; garsėja aštria klausa ir rega.
Helė (Hel) – skandinavų požemio deivė, valdanti mirusiųjų karalystę; jos pasaulis skirtas tiems, kurie mirė ne mūšyje.
Hefestas (Hephaestus) – graikų ugnies, kalvystės ir amatų dievas, dievų kalvis; kuria ginklus ir stebuklingus daiktus.
Hera (Hera) – graikų santuokos, šeimos ir moterų globėja, Dzeuso žmona; simbolizuoja ištikimybę ir moterišką valdžią.
Hermis (Hermes) – graikų keliautojų, prekybos, gudrybės ir žinučių dievas, taip pat mirusiųjų palydovas; greitas ir išradingas.
Hermodras (Hermóðr) – skandinavų dievas, pasiuntinys, pasižymintis greičiu; žinomas dėl kelionės į Helio pasaulį prašyti Baldrą sugrąžinti.
Hestija (Hestia) – graikų namų židinio, šeimos ir ramybės deivė; jos ugnis simbolizavo namų šventumą.
Honosas (Honos) – romėnų garbės ir dorybės dievas, simbolizuojantis moralinę kilnumą ir teisingą elgesį.
Horusas (Horus) – egiptiečių dangaus ir karališkosios valdžios dievas, dažnai vaizduojamas kaip sakalas; faraonai laikyti jo įsikūnijimu.
Huitzilopočtlis (Huitzilopochtli) – actekų saulės ir karo dievas, svarbiausias Tenočtitlano globėjas; jo garbei atliktos žmonių aukos.
Jama (Yama) – hindu ir budistų mirties dievas, valdantis mirusiųjų teismą; simbolizuoja karmą ir teisingumą po mirties.
Idunė (Idunn) – skandinavų jaunystės deivė, sauganti auksinius obuolius, kurie suteikia dievams amžiną jaunystę.
Ilmarinas (Ilmarinen) – suomių kalvis ir kūrėjas, vienas Kalevalos herojų; nukalęs stebuklingą Sampo.
Inana (Inanna) – sumerų meilės, karo ir vaisingumo deivė, viena seniausių žinomų dievybių; vėliau tapatinta su Ishtar.
Inari (Inari) – japonų ryžių, derliaus ir klestėjimo dievas ar deivė (lytis kintanti), dažnai lydimas lapių.
Indra (Indra) – vedų audros, žaibo ir karo dievas, dievų valdovas; kovoja su demonais ir palaiko kosminę tvarką.
Intis (Inti) – inkų saulės dievas, laikomas imperatorių protėviu; svarbiausia inkų religijos dievybė.
Ishtar (Ishtar) – babiloniečių meilės, karo ir vaisingumo deivė, Inannos atitikmuo; galinga ir prieštaringa figūra.
Izidė (Isis) – egiptiečių magijos, motinystės ir gydymo deivė, Osirio žmona; viena populiariausių dievybių senovėje.
Itzamnė (Itzamna) – majų kūrėjas dievas, susijęs su raštu, mokslu ir dangumi; vienas svarbiausių majų panteono dievų.
Jum Kaaksas (Yum Kaax) – majų miškų, gyvūnų ir medžioklės dievas, globojantis laukinę gamtą ir augmeniją.
Justicija (Iustitia) – romėnų teisingumo deivė, vaizduojama su svarstyklėmis; simbolizuoja teisinę tvarką ir moralinį balansą.
Iks Čel (Ix Chel) – majų mėnulio, vaisingumo ir gydymo deivė, globojanti moteris ir gimdymą.
Izanagis (Izanagi) – japonų kūrėjas dievas, kartu su Izanami sukūręs salas ir dievus; svarbus šinto kosmogonijoje.
Izanamė (Izanami) – japonų kūrėja deivė, gimdžiusi pasaulį ir dievus; po mirties tapo požemio valdove.
Janusas (Janus) – romėnų pradžios, perėjimų ir durų dievas, vaizduojamas dviveidis; simbolizuoja naujas pradžias.
Jarilas (Jarilo) – slavų pavasario, vaisingumo ir jaunystės dievas, susijęs su atgimimu ir žemės derlingumu.
Junona (Juno) – romėnų moterų, santuokos ir valstybės globėja, Jupiterio žmona; atitinka graikų Herą.
Jupiteris (Jupiter) – romėnų dangaus ir perkūnijos dievas, aukščiausias panteono valdovas; Romos valstybės globėjas.
Kaira (Kayra) – tiurkų kūrėjas dievas, susijęs su dangumi, šviesa ir pasaulio tvarka; vienas svarbiausių tiurkų mitologijos dievų.
Kalė (Kali) – hindu griovimo, laiko ir transformacijos deivė, įkūnijanti moterišką galią ir kosminę jėgą.
Chepris (Khepri) – egiptiečių ryto saulės dievas, vaizduojamas kaip skarabėjas; simbolizuoja atgimimą ir kasdienį saulės pakilimą.
Chnumas (Khnum) – egiptiečių kūrėjas dievas, lipdantis žmones iš molio; siejamas su Nilo šaltiniais.
Ki (Ki) – sumerų žemės deivė, dangaus dievo Anu partnerė; simbolizuoja žemės gyvybę ir derlingumą.
Kingas (Kingu) – babiloniečių mitologijos figūra, Tiamat sutuoktinis, kurio krauju sukurti žmonės; susijęs su chaoso jėgomis.
Kovas (Kovas) – lietuvių karo dievas, siejamas su kovomis, narsumu ir pavasario atgimimu; galimai susijęs su karo paukščiais.
Kukulkanas (Kukulkan) – majų plunksnuotoji gyvatė, vėjo ir žinių dievas; actekų Quetzalcoatlo atitikmuo.
Kūlgrinda (Kūlgrinda) – lietuvių mitologinė dvasia ar dievybė, susijusi su slaptomis perėjomis ir apsauga; simbolizuoja paslėptus kelius.
Kvasiras (Kvasir) – skandinavų išminties dievas, gimęs iš dievų susitaikymo; jo kraujas tapo poezijos midaus šaltiniu.
Lada (Lada) – slavų meilės, grožio ir pavasario deivė, siejama su vaisingumu, jaunyste ir gamtos atgimimu; jos kultas ypač stiprus buvo tarp rytų slavų.
Laima (Laima) – lietuvių likimo, gimimo ir gyvenimo trukmės deivė, sprendžianti žmogaus dalią; viena svarbiausių baltų religijos dievybių.
Lakšmė (Lakshmi) – hindu turtų, sėkmės ir grožio deivė, Višnu sutuoktinė; simbolizuoja gausą ir dvasinę bei materialią gerovę.
Lauksargis (Lauksargis) – lietuvių laukų ir derliaus dievas, saugantis pasėlius ir žemdirbių darbą; laikomas žemdirbystės globėju.
Laverna (Laverna) – romėnų vagių, apgaulės ir šešėlių deivė, globojanti slaptus sandorius ir klastą; jos kultas buvo mažas, bet ryškus.
Lazdona (Lazdona) – latvių miškų ir lazdynų deivė, siejama su gamtos apsauga ir vaisingumu; laikoma miško globėja.
Libitina (Libitina) – romėnų mirties ir laidotuvių deivė, globojanti mirusiųjų ritualus; jos vardas susijęs su laidojimo papročiais.
Loki (Loki) – skandinavų gudrybės, klastos ir chaoso dievas, dažnai veikiantis kaip trikdytojas; jo vaidmuo dviprasmiškas, kartais padedantis, kartais kenkiantis dievams.
Lucina (Lucina) – romėnų gimdymo deivė, padedanti moterims gimdyti ir sauganti naujagimius; artima graikų Eileithyiai.
Lugas (Lugh) – keltų šviesos, amatų, karo ir magijos dievas, vienas svarbiausių airių panteone; žinomas dėl savo universalumo.
Ma’at (Ma’at) – egiptiečių tiesos, teisingumo ir kosminės tvarkos deivė, įkūnijanti pasaulio harmoniją; faraonai turėjo valdyti pagal jos principus.
Macha (Macha) – airių keltų karo ir suverenumo deivė, priklausanti Morrigan triadei; siejama su mūšio likimu ir moteriška galia.
Magni (Magni) – skandinavų jėgos dievas, Toro sūnus, garsėjantis nepaprasta fizine galia; vienas iš nedaugelio dievų, išgyvensiančių Ragnaroko metu.
Mama Kila (Mama Killa) – inkų mėnulio deivė, globojanti moteris ir laiką; laikyta svarbia dangaus valdove.
Manananas (Manannán) – airių jūros dievas, susijęs su magija, miražais ir pomirtiniu pasauliu; laikomas jūrų ir salų globėju.
Mardukas (Marduk) – babiloniečių miesto dievas, tapęs aukščiausiu panteono valdovu; nugalėjęs Tiamat sukūrė pasaulio tvarką.
Marsas (Mars) – romėnų karo dievas, valstybės ir kariuomenės globėjas; svarbesnis už graikų Arėją dėl savo tvarkos ir drausmės funkcijos.
Medeina (Medeina) – lietuvių miškų ir medžioklės deivė, globojanti žvėris ir laukinę gamtą; dažnai vaizduojama kaip mergelė medžiotoja.
Mėnulis (Mėnulis) – lietuvių mėnulio dievas, susijęs su laiku, ciklais ir dangaus šviesa; dažnai minimas kartu su Saule ir Aušrine.
Merkurijus (Mercurius) – romėnų prekybos, kelionių ir žinučių dievas, atitinkantis graikų Hermį; globojantis pirklius ir keliautojus.
Metidė (Metis) – graikų išminties ir gudrybės deivė, Dzeuso pirmoji žmona; iš jos išminties gimė Atėnė.
Mielikkė (Mielikki) – suomių miškų ir medžioklės deivė, globojanti žvėris ir miško ramybę; Kalevaloje padedanti herojams.
Minerva (Minerva) – romėnų išminties, amatų ir karo strategijos deivė, atitinkanti graikų Atėnę; viena svarbiausių Romos dievybių.
Mitra (Mithra) – persų šviesos, sutarties ir teisingumo dievas, vėliau tapęs mitraizmo centro figūra; siejamas su karyba ir ištikimybe.
Mnemosinė (Mnemosyne) – graikų atminties deivė, mūzų motina; simbolizuoja žinojimą ir kultūrinę atmintį.
Módis (Móði) – skandinavų drąsos ir įniršio dievas, Toro sūnus; įkūnija kovinę jėgą ir ryžtą.
Mokošė (Mokosh) – slavų moterų, likimo ir rankdarbių deivė, susijusi su žeme ir vaisingumu; viena svarbiausių slavų dievybių.
Moneta (Moneta) – romėnų pinigų ir atminties deivė, nuo kurios vardo kilo žodis „moneta“; globojanti finansinę tvarką.
Morana (Morana) – slavų žiemos ir mirties deivė, simbolizuojanti šalčio ir tamsos laikotarpį; jos išlydėjimo ritualai žymi pavasario pradžią.
Morrigan (Morrigan) – airių karo, likimo ir mirties deivė, dažnai pasirodanti kaip varna; lemia mūšių baigtį.
Muta (Muta) – romėnų tylos ir paslapčių deivė, susijusi su uždrausta kalba ir slaptomis žiniomis.
Nammu (Nammu) – sumerų pirmapradė jūros deivė, iš kurios kilo dievai ir pasaulis; simbolizuoja kūrybinę vandenų gelmę.
Nanna (Nanna) – skandinavų mėnulio dievas, susijęs su nakties šviesa ir dangaus ciklais; kartais laikomas Baldrą lydinčia figūra.
Neitė (Neith) – egiptiečių karo, medžioklės ir audimo deivė, labai sena dievybė; laikyta pasaulio kūrėja.
Nemainė (Nemain) – airių karo deivė, priklausanti Morrigan triadei; įkūnija mūšio siaubą ir chaosą.
Neptūnas (Neptunus) – romėnų jūrų dievas, atitinkantis graikų Poseidoną; valdantis vandenis ir žirgus.
Nergalas (Nergal) – babiloniečių karo, maro ir požemio dievas; siejamas su mirtimi ir karščiu.
Njordas (Njord) – skandinavų jūrų, vėjų ir turtų dievas, Vanir giminės narys; globojantis žvejus ir keliautojus.
Nuada (Nuada) – airių keltų karališkumo ir karo dievas, turintis sidabrinę ranką; vienas Tuatha Dé Danann vadų.
Nut (Nut) – egiptiečių dangaus deivė, praryjanti saulę vakare ir pagimdanti ją ryte; simbolizuoja kosminį ciklą.
Odinas (Odin) – skandinavų išminties, karo, magijos ir mirusiųjų dievas, dievų valdovas; siejamas su runomis ir pranašyste.
Ogma (Ogma) – keltų iškalbos, jėgos ir rašto dievas, Oghamo abėcėlės kūrėjas; globojantis poetus ir karius.
Ozyris (Osiris) – egiptiečių pomirtinio pasaulio ir atgimimo dievas, susijęs su derliumi ir prisikėlimu.
Pačamama (Pachamama) – Andų žemės ir vaisingumo deivė, globojanti derlių ir gamtos pusiausvyrą.
Palės (Pales) – romėnų piemenų ir gyvulių deivė, globojanti kaimo gyvenimą ir bandų sveikatą.
Parvati (Parvati) – hindu meilės, vaisingumo ir moteriškos energijos deivė, Šivos sutuoktinė; įkūnija švelnumą ir galią.
Patrimpas (Patrimpas) – prūsų vandens, vaisingumo ir žaliuojančios gamtos dievas; vienas svarbiausių prūsų panteono dievų.
Pax (Pax) – romėnų taikos deivė, simbolizuojanti valstybės klestėjimą ir santarvę.
Pereplutas (Pereplut) – slavų likimo ir klajonių dievas, susijęs su kelionėmis ir permainomis.
Perkūnaitė (Perkūnaitė) – lietuvių mitologinė figūra, siejama su Perkūno palydove ar dukra; simbolizuoja dangaus šviesą.
Perkūnas (Perkūnas) – lietuvių perkūnijos, teisingumo ir dangaus dievas, vienas svarbiausių baltų panteone; kovojantis su blogio jėgomis.
Persefonė (Persephone) – graikų požemio karalienė ir pavasario deivė, Demetros dukra; jos ciklas simbolizuoja metų laikus.
Perūnas (Perun) – slavų perkūnijos ir karo dievas, aukščiausias panteono valdovas; artimas Perkūnui ir Thorui.
Plutonas (Pluto) – romėnų požemio dievas, atitinkantis graikų Hadą; valdantis mirusiųjų pasaulį ir požemio turtus.
Podaga (Podaga) – slavų vėjo dievas, siejamas su oro permainomis ir kelionėmis.
Pomona (Pomona) – romėnų vaisių ir sodų deivė, globojanti medžius ir derlių.
Poseidonas (Poseidon) – graikų jūrų, žemės drebėjimų ir žirgų dievas, vienas galingiausių olimpiečių.
Praamžius (Praamžius) – lietuvių aukščiausiasis dievas, susijęs su likimu, pasaulio tvarka ir gyvybės pradžia.
Prajapati (Prajapati) – vedų kūrėjas dievas, susijęs su pasaulio pradžia ir gyvybės atsiradimu.
Proserpina (Proserpina) – romėnų požemio karalienė ir pavasario deivė, atitinkanti graikų Persefonę.
Ptahas (Ptah) – egiptiečių kūrėjas dievas, amatininkų ir architektų globėjas; laikomas pasaulio formuotoju.
Kecalkoatlis (Quetzalcoatl) – actekų plunksnuotoji gyvatė, žinių, vėjo ir kūrybos dievas; vienas svarbiausių Mezoamerikos dievų.
Kvirinas (Quirinus) – romėnų karo ir bendruomenės dievas, susijęs su valstybės tvarka ir pilietiškumu.
Ra (Ra) – egiptiečių saulės dievas, kasdien keliaujantis dangumi ir naktį per požemį; vienas svarbiausių Egipto panteono dievų.
Radegastas (Radegast) – slavų svetingumo, karo ir teisingumo dievas, globojantis karius ir keliautojus; dažnai siejamas su alumi ir vaišingumu.
Ragutis (Ragutis) – lietuvių alaus ir fermentacijos dievas, globojantis šventes, vaišes ir bendruomeniškumą; siejamas su derliaus šventėmis.
Raidžinas (Raijin) – japonų griaustinio ir audrų dievas, vaizduojamas mušantis būgnus, kurie sukelia perkūniją; viena svarbiausių stichinių dievybių.
Ranė (Rán) – skandinavų jūros deivė, gaudanti paskendusius jūreivius savo tinklu; simbolizuoja jūros pavojus ir paslaptis.
Rhiannon (Rhiannon) – valų mitologijos žirgų, magijos ir pomirtinio pasaulio deivė, žinoma dėl savo antgamtinio grožio ir išminties.
Rodas (Rod) – slavų kūrėjo ir protėvių dievas, susijęs su gimimu, likimu ir giminės tąsa; laikomas vienu seniausių slavų dievų.
Rudra (Rudra) – vedų audros, vėjo ir ligų dievas, vėliau susiliejęs su Šiva; įkūnija laukinę, griaunamąją gamtos jėgą.
Sarasvatė (Saraswati) – hindu išminties, muzikos, kalbos ir menų deivė, globojanti mokslą ir kūrybą; viena svarbiausių hindu dievybių.
Saturnas (Saturnus) – romėnų žemdirbystės, laiko ir gausos dievas, susijęs su aukso amžiumi; jo garbei švęstos Saturnalia.
Saulė (Saulė) – lietuvių saulės deivė, šviesos ir gyvybės šaltinis, globojanti metų ciklus ir pasaulio tvarką.
Sekhmetė (Sekhmet) – egiptiečių karo, ligų ir gydymo deivė, vaizduojama kaip liūtė; įkūnija griaunamąją ir gydančią jėgą.
Serketė (Serket) – egiptiečių skorpionų ir apsaugos deivė, sauganti nuo nuodų ir ligų; globojanti mumifikaciją.
Setas (Set) – egiptiečių chaoso, audrų ir dykumų dievas, dažnai priešpastatomas Ozyriui; simbolizuoja destruktyvią jėgą.
Šiva (Shiva) – hindu griovimo ir atsinaujinimo dievas, vienas iš Trimurtės; įkūnija kosminę transformaciją.
Šu (Shu) – egiptiečių oro ir erdvės dievas, laikantis dangų atskirtą nuo žemės; simbolizuoja kvėpavimą ir gyvybę.
Sif (Sif) – skandinavų derliaus ir žemdirbystės deivė, Toro žmona; žinoma dėl savo auksinių plaukų, simbolizuojančių javus.
Silvanas (Silvanus) – romėnų miškų, laukų ir kaimo dievas, globojantis gamtą ir gyvulius; artimas Faunui.
Simarglas (Simargl) – slavų ugnies ir apsaugos dievas, dažnai vaizduojamas kaip sparnuotas šuo; saugo namus ir židinius.
Skadė (Skadi) – skandinavų žiemos, kalnų ir medžioklės deivė, susijusi su šaltu kraštovaizdžiu ir nepriklausomybe.
Sobekas (Sobek) – egiptiečių krokodilų ir Nilo dievas, globojantis vandenis, vaisingumą ir karališkąją valdžią.
Soma (Soma) – vedų dievas ir šventas gėrimas, suteikiantis įkvėpimą ir nemirtingumą; susijęs su mėnuliu ir ritualais.
Spenta Armaiti (Spenta Armaiti) – zoroastrizmo šventosios išminties ir žemės deivė, įkūnijanti taiką ir nuolankumą.
Spes (Spes) – romėnų vilties deivė, simbolizuojanti ateities gerovę ir optimizmą; garbinta kaip moralinė jėga.
Stribogas (Stribog) – slavų vėjų, oro ir dangaus tėvas, valdantis audras ir oro permainas.
Supajus (Supay) – inkų ir kitų Andų tautų požemio ir mirusiųjų dievas, valdantis Ukhu Pacha pasaulį.
Surja (Surya) – hindu saulės dievas, važiuojantis vežimu su septyniais arkliais; simbolizuoja šviesą ir gyvybę.
Susanoo (Susanoo) – japonų audrų ir jūrų dievas, Amaterasu brolis; garsėja savo laukine prigimtimi ir didvyrystėmis.
Svarogas (Svarog) – slavų ugnies, kalvystės ir dangaus dievas, laikomas kūrėju ir kosminės tvarkos valdovu.
Tapijas (Tapio) – suomių miškų dievas, globojantis žvėris ir medžiotojus; svarbus Kalevalos mituose.
Taranisas (Taranis) – keltų griaustinio dievas, dažnai vaizduojamas su ratu; artimas Perkūnui ir Thorui.
Taveretė (Taweret) – egiptiečių gimdymo ir apsaugos deivė, vaizduojama kaip begemotė; saugo motinas ir vaikus.
Tefnutė (Tefnut) – egiptiečių drėgmės ir lietaus deivė, Šu sesuo; simbolizuoja gyvybę palaikančią drėgmę.
Tengris (Tengri) – tiurkų ir mongolų dangaus dievas, aukščiausia kosminė jėga; susijęs su likimu ir valdžia.
Terminas (Terminus) – romėnų ribų ir sienų dievas, globojantis žemės nuosavybę ir teritorinę tvarką.
Tezcatlipoklis (Tezcatlipoca) – actekų nakties, magijos ir likimo dievas, vienas galingiausių panteono valdovų.
Temidė (Themis) – graikų teisingumo, tvarkos ir dieviškos teisės deivė; simbolizuoja kosminę harmoniją.
Toras (Thor) – skandinavų perkūnijos, jėgos ir apsaugos dievas, kovojantis su milžinais; vienas populiariausių dievų.
Totis (Thoth) – egiptiečių rašto, išminties ir magijos dievas, susijęs su mėnuliu ir žiniomis.
Tiamatė (Tiamat) – babiloniečių pirmapradė jūros deivė, įkūnijanti chaosą; jos nugalėjimas sukūrė pasaulio tvarką.
Tyras (Tyr) – skandinavų karo ir teisingumo dievas, žinomas dėl rankos praradimo Fenriro nasruose.
Tlalokas (Tlaloc) – actekų lietaus, vandens ir derliaus dievas, valdantis audras ir žemdirbystę.
Triglav (Triglav) – slavų trigalvis dievas, simbolizuojantis dangų, žemę ir požemį; susijęs su likimu ir valdžia.
Cukujomis (Tsukuyomi) – japonų mėnulio dievas, valdantis nakties šviesą ir dangaus tvarką.
Ukko (Ukko) – suomių perkūnijos ir dangaus dievas, svarbiausia suomių mitologijos dievybė.
Umajė (Umay) – tiurkų vaisingumo ir motinystės deivė, globojanti vaikus ir šeimą.
Upinis (Upinis) – lietuvių upių ir vandens dvasia ar dievas, susijęs su vandens tėkme ir apsauga.
Ušas (Ushas) – vedų aušros deivė, simbolizuojanti atsinaujinimą ir šviesos pradžią.
Utu (Utu) – sumerų saulės dievas, teisingumo ir šviesos valdovas; babiloniečių Šamašo atitikmuo.
Vainamoinenas (Väinämöinen) – suomių mitinis išminčius ir dainius, turintis dieviškų savybių; Kalevalos kūrėjas.
Vajus (Vayu) – vedų vėjo dievas, susijęs su kvėpavimu ir gyvybės jėga.
Valis (Váli) – skandinavų keršto dievas, gimęs atkeršyti Baldro mirčiai; žinomas dėl greito brendimo.
Varuna (Varuna) – vedų dangaus, kosminės tvarkos ir vandenų dievas, vienas seniausių indų dievų.
Velesas (Veles) – slavų požemio, magijos ir gyvulių dievas, Perūno priešas; susijęs su turtu ir mirusiaisiais.
Veliona (Veliona) – lietuvių mirusiųjų deivė, globojanti kapus ir protėvių pasaulį.
Vellamo (Vellamo) – suomių jūros deivė, Tapio žmona; valdanti bangas ir jūrų gyvybę.
Velnias (Velnias) – lietuvių požemio ir mirusiųjų dievas, vėliau demonizuotas; iš pradžių buvo gamtos ir magijos valdovas.
Venera (Venus) – romėnų meilės, grožio ir vaisingumo deivė, atitinkanti graikų Afroditę.
Veretragna (Verethragna) – persų karo ir pergalės dievas, įkūnijantis jėgą ir nugalėjimą.
Vesta (Vesta) – romėnų namų židinio ir šeimos deivė, globojanti ugnį ir namų ramybę.
Viktorija (Victoria) – romėnų pergalės deivė, simbolizuojanti triumfą ir sėkmę.
Vidaras (Vidar) – skandinavų tylos ir keršto dievas, nugalėsiantis Fenrirą Ragnaroko metu.
Virakoča (Viracocha) – inkų kūrėjas dievas, sukūręs pasaulį, žmones ir saulę; viena svarbiausių Andų dievybių.
Virtus (Virtus) – romėnų vyriškumo, drąsos ir karinės dorybės dievas, simbolizuojantis stiprybę.
Višnus (Vishnu) – hindu palaikymo ir tvarkos dievas, saugantis pasaulį per savo avatarus, tokius kaip Rama ir Krišna.
Vulkanas (Vulcanus) – romėnų ugnies ir kalvystės dievas, atitinkantis graikų Hefaistą; valdantis ugnikalnius.
Xipe Totekas (Xipe Totec) – actekų atsinaujinimo, pavasario ir žemdirbystės dievas, susijęs su odos „nusiėmimo“ simbolika.
Dzeusas (Zeus) – graikų dangaus ir perkūnijos dievas, olimpiečių valdovas; palaikantis kosminę tvarką.
Zorja Utrennaja (Zorya Utrennyaya) – slavų ryto žvaigždės deivė, sauganti pasaulį nuo kosminio šuns.
Zorja Večernjaja (Zorya Vechernyaya) – slavų vakaro žvaigždės deivė, sauganti dangaus tvarką naktį.
Žemėpatis (Žemėpatis) – lietuvių žemės ir namų dievas, globojantis sodybą ir šeimos gerovę.
Žemyna (Žemyna) – lietuvių žemės, derliaus ir vaisingumo deivė, įkūnijanti gyvybės pradžią ir žemės maitinančią galią.
Živa (Živa) – slavų gyvybės, pavasario ir vaisingumo deivė, simbolizuojanti atgimimą ir jaunystę.
Žvorūna (Žvorūna) – lietuvių miškų ir žvėrių deivė, artima Medeinai; globojanti laukinę gamtą.