Diana – viena žinomiausių antikinės mitologijos figūrų, daugiausia siejama su romėnų religija. Ji laikoma medžioklės, laukinės gamtos, mėnulio ir gimdymo deive, dažnai vaizduojama kaip mergelė su lanku ir strėlėmis, lydima elnių ar šunų. Jos kultas turtingas variantų, o vardas pasirodo ne tik romėnų (Diana), bet ir graikų (Artemis), etruskų (Artume arba Aritimi) bei vėlesnėse tradicijose, kuriose ji įgavo įvairius epitetus – Nemorensis (Nemi giraitės deivė), Aventinensis (Aventino kalno globėja), Tifatina (Campanijos kalno kultas), Lucina (gimdymo deivė), Trivia (trijų kelių deivė), Silvana (miškų valdovė). Nors vardai skiriasi – Diana ir Artemis rašomi visai kitaip, romėnai sąmoningai sutapatino savo deivę su graikų Artemide, perimdami jos funkcijas ir mitus. Tai buvo įprasta romėnų religijoje: jie dažnai pritaikydavo graikų dievybes savo panteonui, suteikdami joms lotynišką vardą, bet išlaikydami esmę. Todėl Diana ir Artemis laikomos ta pačia deive skirtingose kultūrose – graikų tradicijoje ji vadinama Artemis, o romėnų – Diana. Pažvelkime į pagrindines Dianas, susijusias su religija.
Pagrindinė Diana romėnų mitologijoje – medžioklės ir mėnulio deivė, Jupiterio ir Latonos duktė, Apolono dvynė sesuo. Ji garbinta kaip mergelė, sauganti moteris gimdyme ir laukinius gyvūnus. Romėnai ją laikė italų kilmės, bet anksti sutapatino su graikų Artemide – procesas baigėsi IV a. pr. Kr., kai Diana šventykloje Romoje stovėjo šalia Apolono. Diana simbolizavo ne tik laisvę ir nepriklausomybę, bet ir vaisingumą, nors pati liko nekalta.
Žymiausia jos forma – Diana Nemorensis, „Miško Diana“. Šventovė prie Nemi ežero (netoli Romos) – seniausia ir paslaptingiausia. Ten Diana garbinta kaip miško ir vandens deivė, o kultas turėjo archajiškų bruožų: kunigas, vadinamas Rex Nemorensis („Giraitės karalius“), buvo pabėgęs vergas, kuris nužudydavo ankstesnįjį ir laikydavo pareigas, kol pats nugalėtas. James Frazer knygoje „Auksinė šakelė“ tai aiškino kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo ritualą, susijusį su derlingumu. Nemi ežeras vadintas „Dianos veidrodžiu“, o šventovė buvo bendra lotynų gentims.
Kita svarbi – Diana Efesietė, sutapatinta su Artemide Efesiete. Efeso šventykla – vienas iš septynių pasaulio stebuklų, o deivė čia vaizduota daugkrūtė, simbolizuojanti vaisingumą ir motinystę (galbūt azijietiškos Kilbelės įtaka). Apaštalų darbų knygoje (Apd 19) minimi riaušės Efese, kai sidabrakaliai gynė „didžiąją Dianą Efesiečių“, bijodami prarasti pajamas iš jos atvaizdų.
Diana turėjo ir trigubą pavidalą – Diana Triformis: kaip Luna (mėnulis danguje), Diana (medžioklė žemėje) ir Hekatė (požemis). Ši forma siejo ją su magija, kryžkelėmis ir naktimi.
Neopagonizme ir vėlesnėse tradicijose Diana atgijo. Stregherijoje (italų raganystėje) – raganų karalienė, pasaulio kūrėja. Wiccoje, ypač dianinėje šakoje, – trigubos deivės (Mergelė, Motina, Senė) dalis, simbolizuojanti moterišką galią. Kai kur sutapatinta su Aradia, jos dukterimi.
Diana – ne viena deivė, o įvairių kultūrų susiliejimas: nuo italų miško dvasios iki graikiškos Artemidės ir azijietiškos vaisingumo motinos. Jos kultai – nuo vergų švenčių iki imperatorių globos – rodo, kaip viena figūra talpino laisvę, galią ir paslaptį. Net šiandien ji įkvepia tuos, kurie ieško moteriškos dievybės stiprybės.
Įdomu tai, kad Diana buvo viena iš nedaugelio dievybių, kurių šventykla Romoje buvo pastatyta ne ant Kapitolijaus kalvos, o Aventino kalne. Tai rodo jos ryšį su paprastais žmonėmis ir galbūt ankstyvąja, neoficialia religine praktika. Aventino šventykla buvo ypač svarbi plebėjams, kurie jautėsi esantys toliau nuo elito, garbinusio Jupiterį.
Be to, Diana buvo laikoma laisvės ir pabėgusių vergų gynėja. Vergai galėjo rasti prieglobstį jos šventykloje, o tai pabrėžia jos, kaip laisvės simbolio, vaidmenį. Ši jos funkcija rodo, kad jos galia neapsiribojo vien medžiokle ar gamta, bet apėmė ir socialinį teisingumą senovės Romoje. Jos šventės, pavyzdžiui, Nemoralia, buvo proga visiems susirinkti be socialinių ribų.