Mezopotamijos tamsiuose vandenyse, kur Eufratas dar nebuvo ištekėjęs į pasaulį, tyvuliuoja Nammu (Namu) – deivė, kurios kūnas yra pats vandenynas, o akys – žvaigždės, nukritusios į gelmę. Jos Abzu, begalinis požeminis ežeras, alsuoja kūryba, o naktimis bangos šnabžda jos vardą, išraižytą pirmosiose lentelėse. Čia, kur oras kvepia drėgna žeme ir nendrių šlamesiu, žmonės meldžiasi prie šaltinių, jausdami, kad Nammu alsuoja ne tik vandenyje, bet ir kiekvieno gimimo akimirką. Ji pulsuoja: dieną žyniai lieja vandenį ant altoriaus, vakare moterys dainuoja lopšines, o upės dugne slepiasi kriauklė, kuri saugo pirmąjį kvėpavimą.
Vardo kilmė ir deivės gimimas iš tuštumos ir chaoso
Nammu vardas šumerų kalba reiškia „pati gelmė“ – ji yra pirmapradė motina, gimusi iš nieko, prieš Anu dangų ir Ki žemę, kaip vandenynas, iš kurio viskas prasideda. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Pirmoji banga“, nes ji sukūrė Enkį ir Ninhursag iš savo pačios esybės, lipdydama dievus kaip vaikus iš molio ir vandens. Jos šventovė Eridu mieste – seniausioje šumerų vietoje – kilo iš nendrių namelių, o simbolis – kriauklė su perlu viduje.
Vienas keistas pasakojimas iš tų pradžių: kai Nammu miegojo Abzu, ji sapnavo pasaulį – pabudusi išliejo vandenį, sukurdama upes, o pirmasis lašas tapo Enkiu, kuris paveldėjo jos išmintį, bet pamiršo padėkoti, lyg vaikas užaugęs paliktų motiną.
Kūrybos ritualai ir deivės motinystė prie nendrių lopšio
Nammu valdė gimdymą, vandenis ir kūrybą – jos ritualai apimdavo moterų maudynes šaltiniuose, prašant vaisingumo, o žyniai liedavo pieną į upę kaip auką. Ji padėjo Ninhursag lipdyti žmones iš molio, sumaišyto su dievų krauju, o užkeikimai ant lentelių saugojo nėščias nuo demonų. Vienas nestandartinis epizodas: kai Enkis susirgo nuo per daug me, Nammu sukūrė deivę Nintį gydyti – ji išgydė jį savo gimda, primindama, kad motinystė – stipriausia magija, o upė „atsigavo“ po ritualo, atnešdama žuvis.
Ji gelbėjo pasaulį nuo chaoso, patardama dievams kurti tvarką, o vėliau babiloniečiai garbino ją kaip Tiamat dalį, bet šumerai laikė gailestinga motina.
Pirmosios motinos kapai ir amžini atgarsiai Abzu bangose
Nammu – ne tik vanduo, bet visatos motina: sukūrė dievus, dovanojo gyvybę, o jos šventovės Eridu griuvėsiai slepia kriauklių papuošalus. Vienas keistas faktas: 1950 metais archeologai rado lentelę su Nammu himnu, prašančia apsaugos gimdymui – ji tariamai saugojo moteris tūkstančius metų, o 2021 metais potvynis atidengė naują reljefą su jos veidu kaip bangos.
Įdomu tai, kad kai kurie tekstai mini, jog Nammu turėjo savo šventą gyvūną – tai buvo didžiulė, švytinti žuvis, kuri nešė pirmąsias žinutes tarp dievų. Ši žuvis, vadinama „Abzu nešėja“, buvo laikoma gyvu įrodymu, kad vanduo visada buvo tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Be to, senovės šumerai tikėjo, kad jei žmogus nuskęsta, jo siela neprarandama, o tampa dalimi Nammu jėgos, suteikdama jai naują, tylią galią. Ji yra tylus visų pradžių ir pabaigų saugotojas.